Psichologo patarimai. Beprotiškai noriu jį susigrąžinti

Su savo vyru susituokiau būdama vos 19 metų, laukiausi dar būdama mokykloje. Mažylei šiuo metu beveik penkeri. Be galo mylėjom viens kitą ir buvom laimingi, tačiau aš visada žinojau esanti per jauna, nieko nemačiusi, pasaulio nepažinusi... O turėjau tiek planų.

„Aš” pasidarė svarbiau... Bandžiau išeiti vieną kartą... po 3 mėn. grįžau. Po to išvykome kartu į Airiją, o ten... Po metų viskas galutinai sudužo... Aš tapau depresuota ir šalta, pinigų stygius tik aštrino situaciją. Nusprendėme skirtis. Be galo skaudėjo abiem.

Kartu negyvenom, bet vis dar leisdavom laiką kartu menkiausiai progai pasitaikius. Po mėnesio aš nusprendžiau pradėti viską iš naujo ir išvažiavau su mažąja į Londoną. Su vyru iki šiol palaikom šiltus ryšius, dalinamės dukryte. Jis grįžo į Lietuvą.

Lietuvoje jis surado merginą, aš irgi turėjau porą vaikinų, bet niekada taip jis ir neišėjo man iš galvos. Galiausiai nebeištvėrusi tvirtai apsisprendžiau sugrąžinti šeimą kartu. Milijardą kartų apsvarsčiusi supratau - tik jis arba jokio. Aš tiesiog širdim priklausau jam.

Problema ta, kad jis jau metai gyvena su kita Lietuvoje, o aš laisva, bet Londone. Daug kartų jį įskaudinau santuokos metu ir ko tik nebuvo tarp mūsų, bet ir meilė buvo iš tokių protu nesuvokiamų. Ir nors išėjau, vis galvoju, ar pavyko jam mane išrauti iš savo širdies? Nes jis nežemiškai mylėjo mane ir dukrytę.

Ką dabar daryti ir kaip suklijuoti šeimą? Du metai po skyrybų praėjo. Kiekvieną kartą, kai jis atvažiuoja pasiimti dukrytės, aš jaučiu, kad jausmai tarp mūsų yra gyvi ir tikri, bet nei jis, nei aš apie tai nekalbame. Būtų nuostabu gauti patarimą sau ir tikiu, kad ne aš viena tokia lietuvaitė Londone, susirūpinusi šeimos laime per vėlai...

Prašau, padėkite man ir dėl mano mažylės viską sudėti į vietas, patarti ir galutinai padėti tašką istorijai. Ar įsikišti tarp vyro ir jo draugės? Ar palaiminti jį ir likusį gyvenimą spėlioti, o jeigu? Ačiū jums iš visos širdies.


Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė


Greičiausiai ne jūs viena Londone, Lietuvoje ar kurioje kitoje šalyje susiduriate su skubotų, neišlauktų sprendimų pasekmėmis bei trokštate susigrąžinti tą momentą, kai viską galima būtų pakreipti kitaip. Suvokdama, jog moterys, auginančios vaikus, neretai savo sunkumų sprendimą suvokia kaip išėjimą iš šeimos, atsakymą į šį klausimą pradėsiu kiek bendresniu problemos apibūdinimu.

Kai jaučiame, kad gyvenimas vyksta ne taip, kaip norėtume; kai užplūsta savigaila dėl neišsipildžiusių norų, troškimų, svajonių; kai kasdienybė tampa nepakeliama, suvokiame, jog kažkas yra ne taip. Tik aiškiai jausdami slogumo buvimą, ne visada tiksliai surandame jo kilmės priežastį. Būtent dėl to, jog sprendžiame ne tikrąsias problemas, o jų išraišką, vėliau jaučiamės suklydę, norime susigrąžinti pačių sugriautus santykius, pasiūlymus ir panašiai.

Nuovargis, izoliacija, nuolatinė atsakomybė ir kantrybės išbandymas auginant vaikus, mažų mažiausiai išvargina. Šis laikas reikalauja radikalių moters pasikeitimų santykyje su savimi, sutuoktiniu, aplinka. Įsivaizdavimas, kad energingiausi, produktyviausi metai slenka namuose, be galimybės save realizuoti įdomioje veikloje, gelbėti pasaulį ir skelbti jam apie savo buvimą. Žaidimų su vaiku, sutvarkytų namų ir skanios vakarienės niekas neskelbia kaip didžiausio metų žygdarbio. O jis toks yra kiekvieną dieną. Dėl to natūralu, jog norisi pabėgti iš šios situacijos.

Tik nepabėgsi nuo savo vaiko, o juo labiau nuo savęs. Dėl to ieškom kaltų. Ir ar gali būti kas lengviau, kaip apkaltinti šalia esantį žmogų – vyrą. Juk jis nemoka mums padėti, mūsų paguosti, mūsų vertinti ir panašiai. Vadinasi, norint išspręsti problemą, reikia tiesiog atsisakyti gyvenimo su juo ir laisvė garantuota. Greičiausiai laisvės po skyrybų atsirado daugiau, tačiau tikriausiai dėl to, kad paaugo dukrytė. O kai laisvesnė galva, tai ir mintys pradeda dėliotis teisingiau, parodydamos, kad ne sutuoktinis apsunkino jums gyvenimą.

Taigi trumpai perbėgau situaciją, bandydama paaiškinti, kaip tai įvyko ir motyvuodama ateičiai geriau pasigilinti, kas yra sunkumo priežastis. Tik ką daryti dabar? Darykite taip, kaip jums atrodo teisinga. Bet kokiu atveju, kas nors liks įskaudintas: jei nieko nepasakysite, kentėsite jūs ir jūsų vyras, jei jis vis dar nori būti kartu. Jei pasakysite ir būsite atstumta, vėlgi kentėsite jūs. Jei vyras sugrįš pas jus, vėl turėsite galimybę toliau kurti šeimą, tačiau jau atimdami iš kitos moters santykius.

Visgi laikina kančia yra mažesnis blogis už neaiškumą ir visam gyvenimui likusias spėliones bei graužatį, dėl nepadarytų darbų. Svarbiausia būti atvirai su savimi ir suvokti, kad gyvenimas kartu vėl pateiks eilę išbandymų, ar tvirtai renkatės priimti santykį su vyru laimėje ir varge? Kita vertus, nesate tikra, jog buvęs sutuoktinis dar kartą ryšis pasitikėti jumis. Kas jums yra sunkiau - visą likusį gyvenimą galvoti, kad mylėjote vienas kitą, bet nieko nepadarėte, kad susigrąžintumėte ryšį, ar tiesa, jog susigrąžinti nebėra ko?

Taigi prieš pokalbį su vyru svarbu aiškiai suvokti savo mintis, jausmus ir pasirinkimą, bei priimti tai, jog jūsų elgesys galėjo pakeisti situaciją negrįžtamai. Jei tame jaučiatės kiek tai įmanoma tvirta, tuomet pokalbis su sutuoktiniu yra viena iš galimybių ištaisyti savo klaidą.

Sėkmės. Vaida