Psichologo patarimai. Man patinka rūpintis tik savimi

Sako, kad tuomet, kai didžiausi gyvenimo žygiai atlikti (pabaigtos studijos, dirbama), ateina laikas pamąstyti apie šeimą, bet... ši mintis manęs visai nevilioja, netgi jaučiu kažkokį priešiškumą jai... Tikrai nesu iš tų, kurios pametusios galvą dėl karjeros, aš - plaukianti pasroviui tinginiukė.

Man 26 m., taigi nenuostabu, kad visos draugės jau spėjusios panirti į šeimyninio gyvenimo sūkurį, o aš vis dar snaudžiu. Blogiausia, kad iki šiol nemėgstu vaikų ir vengiu bet kokios atsakomybės už kitus. Man patinka rūpintis tik savimi. Deja, visai nesuvokiu, kas lėmė mano tokį požiūrį į šeimą, kaip vertybę, kadangi pati užaugau pilnoje šeimoje, kurioje užteko ir šilumos ir meilės. Santykiai su tėvais iki šiol gražūs, nors seniai gyvename atskirai, tai brangiausi žmonės man, kuriems jaučiuosi dėkinga už meilę ir rūpestį.

Man tiesiog gera būti vienai, galbūt iš prigimties esu vienišė. Nesąmoningai sugebu sugriauti net ir gražiausią draugystę su vaikinu, vos tik pajutusi, kad prisirišu prie jo, pabėgu turbūt iš kažkokios baimės, o gal tik dėl to, kad pajuntu gaištanti laiką, nes nenoriu niekada tapti jo žmona ir vaikų motina. Aš suprantu draugių norą apsigyventi su mylimuoju/ ištekėti/ pagimdyti jam kūdikį, bet pačiai tokios idėjos atrodo svetimos, netgi tuomet, kai myliu, bloga darosi vien nuo minties, kad reikėtų šį žmogų savo lovoje rasti kasdien.

Bandžiau ieškoti atsakymų, kas verčia mane būti tokia abejinga, bet jų nerandu, o galimybės pakeisti mąstyseną aš taip pat nematau. Man tiesiog įdomu, kas lemia tokį požiūrį, kodėl jis susiformuoja, jei niekada gyvenime neteko nusivilti šeima? Gal paprasčiausia tinginystė?


Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Siekiant atsakyti į klausimą, kas sukuria abejingumą santuokai, vaikams reikėtų kur kas daugiau informacijos apie jūsų patirtį tėvų šeimoje, kitoje aplinkoje. Vertybės, nuostatos, požiūris, troškimai neretai susiformuoja stebint artimus žmones, jų elgesį, pasitenkinimą esama situacija. Vaikai ypatingai jautrūs ir pastabūs ne tik jiems rodomai šilumai, dėmesiui, bet ir veiksmų bei žodžių, emocijų atitikimui.

Kitas dalykas, kas formuoja žmonių pasirinkimus, tai išmokimas ankstyvaisiais savo gyvenimo metais prisiimti atsakomybę už save patį, už kitą. Nors labai sunku atliepti į jūsų prašymą, galiu pasidalinti tik keliomis galimybėmis, kurias jūs pati turėtumėte peržvelgti ir įvertinti jų tinkamumą jūsų situacijai.

Troškimą būti sutuoktine, mama, mergaitės dažniausiai perima stebėdamos savo motinas ar kitas joms reikšmingas moteris. Matydamos, kaip jos išgyvena bendrystę su savo vyrais, vaikais, kiek jos patiria džiaugsmo ar nusivylimo šeimoje, būsimos moterys formuoja savo požiūrį, pasiryžimus. Visgi stebimas vaizdas gali nulemti labai įvairius jaunos merginos pasiryžimus.

Dažniausiai paauglystėje vaikai yra linkę “duoti sau žodį”, gyventi kitaip nei jų tėvai. Jei tėvai gyveno darnoje, tačiau vaikui trūko laisvės, kūrybiškumo ar kitokių dalykų toje aplinkoje, jis gali duoti sau žodį niekuomet nesivelti į šeimos rutiną. Kita vertus, sunkumus išgyvenančių sutuoktinių atžalos neretai nori įrodyti, kad ir šeimoje galima rasti laimę.

Kitas dalykas - jūsų mamos pasakojimai apie savo pasiryžimą būti žmona, motina. Jei vaikystėje girdėjote gana sudėtingų, nedaug vilties ir džiaugsmo teikiančių pasakojimų apie bendravimą su vyru ar vaikų gimimą, auginimą ir auklėjimą, tuomet vargiai galite jausti troškimą patirti tą patį, ką išgyveno jūsų mama. Ypatingai tuo atveju, jei santykiai su tėvais yra artimi, jų patirtis ir jos nešamas emocinis svoris jums gali tapti rodikliu pasirenkant gyvenimo būdą.

Dar vienas dalykas, tai yra suvokimas, jog šeima reikalauja didelės atsakomybės, atsižadėjimo. Tėvų meilė yra nuostabus dalykas, tačiau jei ji per auga į per didelę globą, ji gali vaiką išugdyti bijančiu rūpintis kitais, vengiančiu sudėtingų gyvenimo uždavinių ir iššūkių.

Iš jūsų pasidalinimo, jog neturite pakaitalo šeimos gyvenimui, nesiekiate karjeros aukštumų, panašu, jog nekuriate stambių gyvenimo projektų, o turite troškimą gyventi tik dėl savęs, galima numanyti, jog gyvenote su ypatingai globojančiais ir nuo per didelio “vargo” jus saugančiais tėvais.

Dar vienas dalykas, kuris gali būti susijęs su tokiu jūsų požiūriu, tai yra nerimas ar kokios nors baimės, susijusios su šeimos gyvenimu. Iš to, jog vis dėlto bandote suvokti savo tokių vertybių ir pasirinkimų priežastis, galima daryti prielaidą, jog jums ši tema aktuali. Abejingumas, tinginystė, gali būti ne tik negebėjimo, nenoro prisiimti atsakomybės rezultatas, bet ir baimės bandyti, suklysti, nukentėti pasekmė. O gal net tam tikro savarankiškumo pajautimo stoka.

Taigi pasidalinau labai bendromis prielaidomis. Gali būti, jog nei viena iš jų netinka jūsų konkrečiai situacijai, kurią galėjo nulemti labai konkretus įvykis ar asmuo. Bet kokiu atveju verta nesustoti ties šiuo atsakymu. Žmonėms reikia gyvenimo tikslo, prasmės, siekių, troškimų.

Aiškiai suvokdama, jog nenorite savęs realizuoti santuokoje, svarbu, jog ieškotumėte savo kaip asmens, kaip moters paskirties šiame gyvenime. Skaitydama knygas, susijusias su moteriškumo, asmens augimo tema, galbūt rasite konkretesnius atsakymus, kas sukūrė jūsų dabartines nuostatas.

Sėkmės. Vaida