Psichologo patarimai. Mano mama mėgsta išgerti

Esu paauglė, gyvenu tik su mama. Be jos, galima sakyti, nieko neturiu. Kai buvau mažesnė, nelabai atkreipdavau dėmesį į mamos girtavimą, o gal ir pats girtavimas nebuvo toks stiprus. Anksčiau kartais išgerdavo po darbo, man tai netrukdė. Tačiau dabar, kai tik gauna taurelę, jai visuomet tai baigiasi girtumu.

Ji sako, kad nori keistis, kaskart būdama blaiva manęs atsiprašinėja, prašo, kad neapleisčiau jos, tačiau jau tą pačią ar kitą dieną ji vėl geria.

Tam "bandymui keistis" nepadeda ir keli kaimynai - vyras, pagarsėjęs kaip visiškas alkoholikas ir mano draugės mama, kuri taip pat turi šią problemą. Kadangi esu vaikas, labai bijau ne tik dėl mamos, bet ir dėl savo ateities - artėja universitetas, o mokslai brangūs. Noriu studijuoti užsienyje, tačiau juk būdama nepilnametė pati studijoms neužsidirbsiu.

Kol kas mama dėl alkoholio darbo nepraleidžia, kas rodo, jog dar yra vilties kažką pakeisti. Vis dėlto bijau, kad tai gali netrukus prasidėti... Jau turbūt viską išbandžiau - ir geruoju, ir piktuoju šnekėjomės, tačiau vos spėju pasidžiaugti, kad štai mama jau savaitę ar dvi negeria, ir vėl prasideda girtuoklystės lavina...


Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Labai gaila, kad jūs su mama esate susikėtusios vaidmenimis: tu esi tas žmogus, kuris rūpinasi ir bando pagelbėti, ieško išeities. Tavo nerimas susijęs su mamos ateitimi bei nesaugumas, galvojant apie savo tolesnį gyvenimą, yra labai suprantamas. Juo labiau kad pati minėjai, jog artimiausias žmogus nėra tas, kuris visiškai galėtų tavimi pasirūpinti.

Tavo noras ir tikėjimas, jog mama išspręs savo sunkumus ir įveiks priklausomybę taip pat natūralūs. Tačiau kaip bebūtų gaila, pokyčiai nėra toks jau lengvas dalykas. Ypatingai jei jiems pasireikšti nėra palankios erdvės ir didelės motyvacijos. Svarbu tai žinoti, kad nepradėtum kaltinti savęs dėl to, jog ko nors nepadarai ar esi nepajėgi “ištraukti” mamos iš jos bėdų. Net jei esi labai artima bei svarbi, neturi didelės galios motinos priklausomybei įveikti.

Dėl to labai svarbu pasirūpinti savimi. Neužsidaryti sunkumuose, kurie tau greičiausiai yra per sudėtingi ir gana varginantys. Tu pati minėjai, jog rūpiniesi, kaip atrodys tavo gyvenimas baigus mokyklą, kokios bus galimybės siekti tolesnio išsilavinimo ir panašiai. Tikiu, jog vienai tokius klausimus nėra paprasta atsakinėti. Juo labiau jog greičiausiai tai ne pagrindinis poreikis, kurio nepajėgia išpildyti mama, užsidariusi savo gyvenime.

Tai įvardindama bandau pasakyti, jog svarbu savo aplinkoje atrasti bent vieną žmogų, kuriuo tu galėtum pasitikėti, jaustumeisi saugesnė, tvirtesnė. Kam galėtum papasakoti apie savo sunkumus, nuoskaudas, neviltį, prie kurio nereikėtų slėptis, būti kitokia nei norisi (kiek tai įmanoma). Tokio žmogaus reikėtų ieškoti vyresnių žmonių nei tu esi tarpe. Galbūt juo gali tapti kas iš mokyklos, kaimynų, giminių, kurie nebūtinai gyvena Vilniuje, draugų tėvų.

Svarbu išdrįsti pasakyti jiems, jog tau reikia pagalbos. Jog nelabai žinai kaip turėtum elgtis. Toks žingsnis padėtų ne tik tau tvirčiau jaustis. Gali būti, jog suaugęs žmogus, žinodamas jūsų su mama situaciją, gebės labiau jums pagelbėti, nei tu būdama viena.

Šiuo metu veikia gana daug nevyriausybinių organizacijų, kuriose socialiniai darbuotojai padeda vaikams ir paaugliams, kuriems namuose tenka susidurti su tėvų priklausomybe. Taigi žingsnis nėra lengvas – pasidalinti savo sunkumu su kitu žmogumi akis į akį ir gyvai paprašyti jo pagalbos, tačiau likdama vien tik santykyje su mama, nepadėsi nei vienai iš jūsų.

Nuoširdžiai su tavimi.

Vaida