Psichologo patarimai. Pats sau psichoterapeutas?

Nuo vėlyvos paauglystės patyriau neigiamų išgyvenimų su mama, kas tęsiasi iki šiol, tėvas alkoholikas. Pradėjo gerti ir motina... Procesas tikrai ne pats lengviausias, o gyventi ir mylėti norisi jau šiandien! Kaip būtų įmanoma perprogramuoti meilės supratimą, pajautimą pačiam? Kokių konkrečiai priemonių ir veiksmų patartumėte imtis? Ar galima ir kaip galima padėti sau pačiai?

Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas


Jūs klausiate, ar galima ir kaip galima padėti sau pačiai. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus, taip pat ir psichoterapinis klientas tą ir daro: savo pastangomis padeda sau pačiam. Specialistas tiesiog mato tą žmogų iš šono, pastebi kai ką, ko negalite pamatyti pati, sukuria optimalias sąlygas keistis ir neleidžia savęs paties apgaudinėti.

Ir joks psichoterapeutas, netgi masinę įtaigą demonstravęs Kašpirovskis, netvirtina, kad psichoterapeutas gydo savo ypatingomis galiomis. Kašpirovskis, tarkime, nuolat pabrėždavo, kad kiekvieno žmogaus organizme yra vidinių gydančių jėgų, kurias tik reikia pažadinti.

Pažiūrėkite, ką jūs matote, ir kokioje būklėje yra jūsų gydančios jėgos. Jūs matote „susitelkusią meilės užtvanką paauglystėje“ ir norite „savo pastangomis išjausti ir pa6alinti ją, atleisti tėvams, paleisti nuoskaudas“ . Tuomet jūs tikitės pradėti „gyventi ir mylėti“.

Matymas- beveik pakankamas, kad atsirastų tikslas, nustatyti tikslai beveik realistiški, ir trūksta taktikos: kaip tai padaryti?

„Beveik pakankamas“ matymas yra todėl, kad kliūtį jūs matote praeityje - paauglystėje, o terapijoje reikia atsidurti paauglystėje ir iš paauglės pozicijos išgyventi savo santykius su tėvais. Turint šalia savęs galimybę grįžti į suaugusios moters būseną – savotišką „saugumo salelę“, kokių būna keliuose. Matote, psichoterapinis matymas nesusiveda į „prisiminiau vaikystę“. Psichoterapijoje žmogus grįžta į vaikystę. O tai yra kas kitkas, nei prisiminimas, nes grįžti tenka visu kūnu, pojūčiais ir emocijomis.

Žinoma, realūs tėvai dažniausiai padeda mus grįžti į tą amžių. Susitikai su jais - ir grįžau.
Ką, jei jūs imtumėte lankyti savo tėvus ir prisiminti savo patirtas nuoskaudas? Žinoma, jei tėvai patys nori atstatyti su jumis ryšį, patys siekia kažką pakeisti savyje ir jūsų santykiuose, jie gali padaryti šį žingsnį patys. Kitaip jums tektų paskirti mažai įsivaizduojamą „priverstinį santykių aiškinimąsi“.

Žinoma, tai sukeltų tėvams kaltės jausmą, o taip pat norą gintis. Kadangi jie žmonės geriantys, tai greičiausiai ir taip menkai save vertina. Na ką, pasakytų: “Niekas mūsų negerbia, netgi mūsų vaikas mus menkina“ ir tiesiog gertų sau toliau. Po tokių išsiaiškinimų jūs pati jaustumėtės blogai.

O jei jūs neišsakote tėvams savo nuoskaudų? Tuomet jūs išgyvenate širdgėlą, jums sunku pasitikėti žmonėmis ir jūs užsidarote. Aiškintis su realiais tėvais – ne visuomet gera taktika. Nesiaiškinti ir „viską atleisti“- taip pat. Todėl tikslas „paleisti nuoskaudas“- „beveik realistiškas“. Nes paleisti galima tik išgyvenus. O išgyventi nėra kaip.

Todėl psichoterapijoje egzistuoja tarpinių variantų, pavyzdžiui, kada žmogus daug mėnesių ar kelis metus kalbasi ne su realiais tėvais, o su pačiu psichoterapeutu. Analitinė psichoterapija - ne tas pats, kas „išsikalbėti su draugais“. Psichoterapiniuose santykiuose be visa ko psichoterapeutas aiškinasi su jumis tai, ką jūs išgyvenate su juo pačiu - tai taip vadinama „perkėlimo analize“.

Ir su draugais būna „perkėlimas“, tarkime, jūs kokiai nors draugei jaučiate jausmą „lyg tu būtumei man sesuo“, kokiam nors vyrui - „tarsi būtumei mano brolis“, arba sakote: „Tu man – kaip tėvas“. Tačiau draugė ar draugas, išgirdę tai, tiesiog gūžteltų pečiais ar maloniai susijaudintų. „Ir tu man kaip sesuo“, - sakytų. O jei perkėlimas neigiamas – „iškart pajutau jai antipatiją“, „kažkodėl jo nemėgstu“- jūs išvis vengiate šių žmonių. O jie - jūsų.

Skirtingai nuo draugų ir priešų psichoterapeutas priima ir supranta ir jūsų teigiamus, ir neigiamus jausmus jam. Todėl jūs galite su juo realiai tuos jausmus išgyventi ir juos išsakyti. Tuo metu jūs neprisimenate vaikystės ar paauglystės, o grįžtate į ją visu kūnu ir jausmais ! O kadangi psichoterapeutas su jumis visa tai aptaria iš suaugusiojo pozicijos, jūs taip pat turite galimybę išaugti iš vaikystės ir paauglystės.

Taip šalinama meilės kliūtis, nes tos kliūties esmė - ne blogi tėvai, o tai, kas stabdo mus nuo meilės mūsų pačių viduje.

Analitinė psichoterapija - ne vienintelė. Psichoterapeutai turi daug kitokių technikų , kur perkėlimo analizė yra minimali – grįžimas į vaikystę vaizduotėje, transo būsenoje, pokalbiai su „tuščiomis kėdėmis“, psichodrama, kvėpavimo technikos, meno terapija, šeimos konsteliacija, grupinė psichoterapija, į kūną orientuota psichoterapija.

Kai kurios technikos, tarkime, vaizduotės pratimai, žinoma, prieinamos ir pačiam žmogui. Didelė dalis „savipagalbos“ ir „asmeninio augimo“ knygų siūlo tokius pratimus. Jūs ir taip jas skaitote. Apsižvalgykite bet kurio knygyno psichologijos ar ezoterikos skyriuje ir jūs pamatysite daug naujų knygų. Geriau tai, negu niekas.

Tačiau orientuokitės į profesionalią pagalbą ateityje ar bent intensyvių psichoterapinių seminarų metu. O iki tol - kaip jūs sakote, „procesas tikrai ne iš pačių lengvųjų“, tačiau jūsų tikėjimas ir susivokimas šiuo metu yra didelės gydančios jėgos. Padėkokite sau už jas.
Iki.

O.Lapinas