Psichologo patarimai. Žlugdomas jaunos mamos pasitikėjimas

Situacija... Mažas vaikutis, sakykim iki metukų amžiaus, kuris dar nieko nekalba, tik gražiai guguoja, šypsosi ar niurzga, kai kas nors nepatinka. Taigi jo nuotaiką ir jausmus gali suprasti iš veido mimikos, iš akių išsiplėtimo, iš tų įvairiausių garsų.

Ir, sakykim, vaikas paėmė į burną netinkamą daiktą. Aišku, mama dėl saugumo jį paima. Vaikas parodo nepasitenkinimą... Ir, sakykim, močiutė ar teta sako: „Oi kokia ta mama bloga, atėmė iš vaiko tokį gerą daiktą”.

Ir tokių panašių pasisakymų: „Oi, kokia mama negera - rengia vaiką kombinezonu”, „Oi, kokia mama bloga - deda vaikui kepurę”, „Oi, kokia ta mama - neduoda telefono”... Jų gali klausyti nuolat. Toks jausmas, kad kitokių juokų sunku būtų sugalvoti. Kada suaugusieji turėtų liautis taip „žaisti", o gal iš vis stabdyti save ir nepradėti. Ir kokią vaikui įtaką daro tokie „juokai"?


Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Savo klausimu palietėte temą, kuri greičiausiai yra aktuali ne vienai mamai, ypatingai sūpuojančiai savo pirmagimį kūdikį. Aplinkinių išsakomi, kaip jūs įvardinote, „juokai”, neretai yra automatinės, išmoktos reakcijos į mažylį, dažniausiai neprisiimant atsakomybės už jų pasekmes ar galimą žalą, jei ne vaikui, tai mamos savijautai.

Mažas kūdikis sukurtas taip, jog juo žavėtųsi ir norėtų globoti ne tik gimdytojai, bet ir bet kuris jį išvydęs asmuo. Tai mažam žmogučiui reikalinga, kad jis galėtų išgyventi, net ir netekęs savo biologinių tėvų. Jo meilumas, kūdikiška išvaizda, gležnumas, sukelia daugelio norą jį saugoti, apginti, pasirūpinti jo gerove.

Dėl to kūdikio verkimas, ar kitokie nepasitenkinimo išraiškos būdai, dažniausiai susilaukia ne tik tėvų, bet ir šalia esančių reakcijos. Jei mažylis verkia, jis siunčia žinią, jog jam kažkas blogai. Jei šalia yra žmogus, kurio elgesys sukelia mažylio priekaištus, aplinkiniams tai ženklas, jog jis yra „skriaudėjas”.

Posakis „tave skriaudžia” yra tokia natūrali reakcija į vaiko verksmą, jog jei pati pabandytumėte save stebėti, pamatytumėte, jog net ir jūs neretai mintyse suformuluosite tokią frazę, kai jūsų ar kitas kūdikis nerims kieno nors rankose.

Iš kur atsirado ši reakcija, informacijos neturiu. Gali būti, jog ji būdinga tam tikroms kultūroms, o gal instinktyvus noras ginti knirksintį kūdikėlį. Čia svarbu žinoti, jog tai nėra koks nors išskirtinis vienos močiutės ar tetos įprotis. Jis būdingas daugeliui žmonių, kurie nereflektuoja savo elgesio ar naudojamų posakių.

Visgi ar tai reikėtų priimti kaip mūsų kultūrai būdingą reakciją ir tiesiog nusiraminti, ar bandyti keisti šį stipriai įsišaknijusį elgesio modelį? Atsakymas bus aiškesnis, kai trumpai aptarsiu, ką gali sukelti šis fenomenas.

Mažai tikėtina, jog mažas kūdikėlis pradės abejoti savo mamos ar tėčio geranoriškumu ir meile. Tačiau vaikai auga, o senelių, dėdžių ir tetų reakcija nelabai keičiasi. Mažyliai dar nemokėdami kalbėti, pradeda ieškoti būdų, kaip išsisukti iš situacijų, kurios jiems yra nemalonios. Aplinkinių noras „ištraukti mažyli iš bėdos”, gali pasipildyti ir realiu bandymu paimti vaiką iš jam nepriimtinos situacijos.

Tai pradeda menkinti tėvų autoritetą. Vaikas išmoksta, jog jei mama turi vienokius reikalavimus ar taisykles, tai nuo jos galima bėgti pas senelius ar kitus geruosius giminaičius. Net jei aplinkinių naudojamos frazės keičiasi, tai jų metu perduodama informacija vaikui: „Ateik pas mane, aš tave išgelbėsiu (dažniausiai nuo tėvų)”, lieka ta pati ir suklaidina mažylį.

Kitas dalykas, kurį sukelia tokios aplinkinių reakcijos, tai jaunos mamos nepasitikėjimo savimi jausmą. Net jei tai būtų nesąmoningi, neturintys realios neigiamos informacijos posakiai, motinai jie dažniausiai pamažu silpnina ir taip ne visada stiprų pasitikėjimo tuo, ką ji daro, išgyvenimą.

Tiek dėl to, jog vaikas neturėtų galimybės pabėgti nuo nemalonių, bet reikalingų veiksmų, tiek dėl vaiko pagarbos savo tėvams vystymosi, tiek dėl pačių tėvų savijautos, tokias reakcijas svarbu pastebėti ir jas įvardinti kaip netinkamas. Ypatingai tais atvejais, kai jas naudoja dažnai su vaiku bendraujantis asmuo.

Priklausomai nuo esamo santykio, pirmiausia galima aptarti šį reiškinį ir paprašyti daugiau sąmoningumo bei savikontrolės, stengiantis jo nenaudoti. Pabandykite sutarti, jog šalia dažnai būnantis žmogus, norėdamas padėti, geriau tiesiogiai pasiūlys savo pagalbą o dar geriau - sulauks, kol jūs pati jos paprašysite.

Kitas galimas tokių reakcijų slopinimo būdas, savo jausmo išsakymas, kai išgirstate tokią pastabą. Galite išreikšti savo nepasitenkinimą kad ir tokiu būdu: „Man nepatinka, jog jūs galvojate, kad aš savo vaikui darau ką nors blogai. Net jei tai yra juokas, jis nelabai tinka šioje situacijoje. Nes tiek aš, tiek mano mažylis esame įsitempę ir būtų geriausia, jei pasitikėtumėte mano geranoriškumu savo vaiko atžvilgiu ir leistumėte situaciją išspręsti mums patiems”.

Žinoma, galite susilaukti ir labai neigiamos reakcijos į tokius savo pasisakymus. Tačiau išsakydama savo norą ir nežemindama kitų žmonių, jūs nedarote nieko blogo. Ir jei aplinkiniams bus sunku priimti jūsų prašymą pirmą kartą, nedvejodama jį pakartokite, kol jis bus išgirstas.

Stiprybės
Vaida