Įvairūs tyrimai ir apklausos rodo įdomų paradoksą. Viena vertus, gydytis mes nemėgstame ir pas gydytoją susiruošiame tik tada, kai jau visai blogai. Kita vertus, tabletes (saujelę kitą) ryjame mielai, vos tik pajuntame, kad su organizmu kažkas ne taip. Vaistinėje turbūt ne vienam teko matyti vaizdą, kai vaistai perkami tiesiog pagal sąrašą – tarsi produktai parduotuvėje. Bet ar būna naudos dėl tokio masinio vaistų vartojimo?
Kelis skirtingus preparatus iš karto paprastai tenka vartoti pagyvenusiems žmonėms ir sergantiesiems lėtinėmis ligomis. O kadangi pagal statistiką sulaukę 50 metų beveik visi mes jau būname „užsidirbę“ mažiausiai vieną lėtinę ligą arba net dvi (hipertoniją, aterosklerozę, problemas dėl skrandžio ir pan.), visi ir rizikuojame persivalgyti tablečių ir, užuot pagiję, nuo jų nukentėti. Blogiausia, kad toli gražu ne visi žmonės vartoja tik tuos vaistus, kuriuos jiems skiria gydytojai. Juk tik specialistas gali žinoti, kokių preparatų negalima vartoti kartu. Pirkdami vaistus savarankiškai mes apie jų galimą tarpusavio sąveiką nė nenutuokiame. O mokslininkai įrodė, kad vienu metu išgėrus tris skirtingus vaistus 18 procentų atvejų pasireiškia šalutinis poveikis, o išgėrus šešias tabletes – net 80 procentų atvejų! Na, o jeigu vienu prisėdimu „suvalgote“ septynias ar daugiau piliulių, jūsų organizmas jų paprasčiausiai nepasisavina. Be to, rizika, kad preparatai trukdys vienas kitam, sukels nenuspėjamų reakcijų ir šalutinį poveikį, padidėja beveik iki 100 procentų. To pasekmės gali būti daug rimtesnės nei įprasti perdozavimo simptomai – pykinimas, alergija ir galvos skausmas.
Žinoma, apie kai kurių vaistų nesuderinamumą rašoma jų vartojimo instrukcijoje, bet, pridėję ranką prie širdies, ar galėtumėte pasakyti, kada paskutinį kartą jas skaitėte? Būtent. Kiek žmonių žino, kad, pavyzdžiui, tokio „nekalto“ preparato kaip gliukozė negalima vartoti kartu su aminazinu, insulinu, migdomaisiais ir analgetikais? Kad aspirinas „nedraugauja“ su kofeinu, o jodo preparatai negali pakęsti prolaktino ir lytinių hormonų? Arba kad geriant širdies glikozidus negalima atpalaiduoti vidinių raumenų tokiais vaistais kaip eufilinas arba teofilinas. Taigi iš televizijos reklamų jau spėjusi įgristi frazė „prieš vartodami pasitarkite su gydytoju arba vaistininku“ šį tą reiškia. Net ir tuo atveju, jeigu vaistai – nereceptiniai. Dar vienas dalykas, kurį nuolat pamirštame: pagaliau nuėję pas gydytoją ir laukdami, kol jis išrašys receptą naujiems vaistams, nepasisakome, kokius preparatus vartojame arba vartojome savarankiškai.
Ir galiausiai: net ir viena tabletė gerai žinomo, ne kartą vartoto vaisto gali iškrėsti organizmui labai žiaurų pokštą, jeigu dėl nepritekliaus, šykštumo ar tingumo nepakyla ranka išmesti vaistus, kurių vartojimo laikas pasibaigęs.
Preparato „mirties“ datą gamintojai pažymi ne dėl to, kad jiems patinka štampuoti ant pakuočių skaičiukus. Laikomuose vaistuose iš lėto, tačiau nuolat vyksta cheminės reakcijos. Šių procesų metu susidaro kenksmingos medžiagos, taigi pasibaigus vaisto galiojimui jis ne tik kad nepadeda išgyti, bet dar ir trukdo.
iMed