Šiek tiek teatro, ir nebereikės vaistųp>Tik pamanykite - gyvenimas yra teatras. Ir visi jame artistai? O ką daryti tiems, kurie nori būti savimi ir nevaidinti jokio vaidmens? Štai jiems ir yra sudėtingiau. Kartais net ir labai sudėtinga. Tuomet visai ne aktoriai, o sielų žinovai psichologai siūlo pasitelkti dar vieną meno terapijos formą - psichodramą. Kas ji?

Gydymosi receptas - tragedija ir komedija

Grįžkime šiek tiek atgal - į tuos laikus, kai tik augo susidomėjimas žmogaus psichikos pasireiškimais ir būdais, galinčiais ją veikti. Psichoterapeutas Carlas Gustavas Jungas yra sakęs, jog mūsų sapnų struktūra primena dramos struktūrą. Senovės romėnų gydytojas Sopranus išrašydavęs tragediją manija sergantiems, o komediją - depresija sergantiems pacientams. Daugelio senųjų civilizacijų ritualuose ir misterijose galima aptikti gydomąjį poveikį.

Viena seniausių teatro formų - ritualas, kuris sustiprina mūsų pasaulėžiūrą, santykius, leidžia permąstyti gėrio ir blogio temą. O ir socialiniame, viešame gyvenime, oficialiuose dalykuose - būtini vaidybos elementai. Jie padeda mums tvirčiau jaustis. Pastebėta, kad jau aštuoniolikos mėnesių mažylis kuria scenas su realiais ir įsivaizduojamais subjektais bei lėlėmis, kalba su jais ir taip, tarsi pats būtų jie.

Psichodrama: vaidinsiu tai, ką esu patyręs

Kaip psichoterapijos metodas teatro principai pradėti taikyti prieš trisdešimt metų.

Kaip tai vyksta?

Veiksmas vyksta grupėje. Pasiskirstoma vaidmenimis, pasitelkiamas balsas, judesys, šokis, muzika, įpinami tekstai, gali būti naudojami kostiumai, scenografija, kaukės. Teatro sąlygiškumas leidžia tarsi suspausti erdvę ar pagreitinti laiką, atkurti kadaise egzistavusias traumines situacijas. Ir jas iš naujo išgyventi tam, kad... pasijustume gerai ir pasveiktume! Teatras leidžia mums pažvelgti į savo jausmus tarsi iš šalies. Dramos terapijoje naudojama pjesės, literatūrinė medžiaga arba mitologija.

Psichodramoje - paties paciento asmeninio gyvenimo faktai, jo išgyventi tikri įvykiai. Vaidindami galime patirti tokius jausmus ir emocijas bei elgtis taip, kaip realiame gyvenime negalėtume. Psichodramos įkūrėjas Jacobas Levy Moreno savo knygoje "Spontaniškasis teatras" rašo, kad čia kuriamas teatras be dramaturgo, kur atlikėjai - aktoriai ir žiūrovai, o sceną pakeičia atvira erdvė. Jo veikiami šiuolaikiniai režisieriai ėmė kurti spektaklius, kuriuose riba tarp tikrovės ir vaidybos išnyksta.

Lėlės ir žmonės

Apie psichodramą kalba Lietuvos psichodramos draugijos narė, aktorė ir režisierė, rašytoja, pjesių autorė, lektorė, skaitanti paskaitas tema "Asmenybės ugdymas pasitelkiant teatro meną", tarptautinės lėlininkų asociacijos UNIMA Lietuvos nacionalinio centro prezidentė Aurelija ČEREDAITĖ (Čeredėjevaitė).

Lietuvoje šios terapijos mokymai prasidėjo nuo 1993 metų, tačiau oficialiai draugija įsteigta 1999 metais. Visame pasaulyje populiarios terapinės psichodramos grupės. Jos sudaromos tam tikram laikui, pavyzdžiui 10 užsiėmimų. Jas gali lankyti visi, norintys geriau pažinti save, taip pat ir asmenys, patyrusieji trauminę situaciją (artimo netektis, skyrybos, darbo praradimas). Psichodrama taikoma ir rengiant profesionalius aktorius, dažniausiai privačiose aktorinėse mokyklose. Šis metodas sutrumpina vaidmens paruošimo laiką, ypač tinka pradiniame etape.

Klasikinė psichodrama trunka ne mažiau kaip keturiasdešimt minučių. Šis metodas labai padeda, kai žmogus patenka į painią, įtemptą situaciją, kurios jis nesupranta. Ją išgyvendamas jis atgamina tokius trauminius įvykius, kurių gal ir neatsimena. Psichodrama prasideda nuo apšilimo, pratimų, paskui pasidalijama vaidmenimis, vyksta procesas. Vėliau pasakojami išgyvenimai, dalijamasi patyrimu. Dažnai atrodo, kad esi vienintelis pasaulyje, turintis tokią problemą, bet po psichodramos paaiškėja, kad ir kiti turi panašių išgyvenimų. Tu nebesijauti vienišas.

Psichodramos pradininkas J.L.Moreno, pagal antikinio teatro pavyzdį, asmenį, kurio psichodrama vaidinama, pavadino protagonistu, o konfliktuojantį asmenį - antagonistu. Asmuo, kuris nori, kad būtų vaidinama jo situacija, tampa savo vaidinimo režisieriumi: pats pasirenka sau dublerį (kai nori pažiūrėti iš šalies, kaip jo situacija atrodo), antagonistą, tai yra priešininką, ir kitus savo istorijos dalyvius. Galima ir pasikeisti vaidmenimis: protagonistas atsisėda į antagonisto vietą ir pasako tekstą, kuris iš tiesų buvo ištartas gyvenime.

Režisieriaus ir terapeuto vaidmuo yra užduoti klausimus, kurie tam tikra linkme pakreiptų visą veiksmo eigą. Gali vaidinti grupė žmonių, tačiau būna ir taip, kad žmogus drovisi ir nenori atsiskleisti. Tada galima atlikti monodramą arba taikyti "Play of life" metodą su lėlėmis.

Johnas Bartonas, kuris mokė šio metodo, pateikė tokį pavyzdį. Žmogus, turėjęs labai sunkią vaikystę, iš pradžių atsisakė dirbti su lėlėmis. Tačiau terapeutas lėles paliko netyčia, ir asmuo pradėjo jas spontaniškai dėlioti ir su jomis kalbėtis, pasakodamas savo istoriją. Jo tėvas grįžta namo girtas, atsisėda ant sofos ir žiūri televizorių, o jam su sesute negalima verkti, nes tėvas juos pradės mušti. Jis visais būdais stengiasi raminti sesutę. Staiga dėliodamas lėles žmogus pradėjo verkti ir išreiškė tą išgyvenimą, kurį patyrė vaikystėje. Jis turėjo problemų dėl užgniaužtų jausmų, nes vaikystėje buvo įpratintas, kad neturi teisės jų reikšti.

Priešinaisi tėvui, priešinsiesi viršininkui

Lietuvoje psichodramos metodas buvo taikomas rizikos grupei priskiriamoms jaunoms motinoms, kurios pačios augo asocialiose šeimose. Patyrusieji vaikystėje psichologinę, fizinę prievartą būna užsidarę, nemoka išreikšti savo jausmų. Teatro metodas padeda jiems atpalaiduoti emocijas. Teko dirbti su hiperaktyviais internato vaikais. Mano grupėje buvo penkiolikos metų berniukas, neišmokęs nė vieno eilėraščio, o vaidinimo tekstą jis sugebėjo išmokti! Vaikai vaidindami įgyja tų įgūdžių, kurių jiems trūksta gyvenime, ir taip praplečia savo asmenines galimybes.

Vaidmenis mes keičiame kasdien po kelis kartus: su tėvais vaidiname vaiko vaidmenį, su vaikais - tėvų vaidmenį, su viršininku - pavaldinį, su sutuoktiniu - sutuoktinį. Kuo daugiau vaidmenų sugeba prisiimti žmogus, tuo spalvingesnė asmenybė jis yra.

Psichodramos esmė yra santykiai su tėvais. Tarkim, asmuo sako, kad jis nuolat konfliktuoja su viršininku. Paklausi, o kokie jo santykiai buvo su tėvu? Gal viršininkas čia niekuo dėtas, tai tavo projekcija į jį. Jeigu priešinaisi savo tėvui, priešinsiesi ir aukštesnes pareigas einančiam asmeniui. Jei žmogus tai suvokia, jis gali pradėti tą santykį reguliuoti. Psichodramos pradininkas J.L.Moreno sukūrė ir socialinio atomo teoriją: kiekvienas žmogus gimsta su savo socialiniais ryšiais. Socialinį atomą galima piešti, kurti su grupės dalyviais ar su lėlėmis. Socialinį atomą galima panaudoti dirbant su vaikais, tai palengvina jų pažinimą.

Tylos įžadai po vaidinimo

2003 metais dalyvavau Pasauliniame meno terapijos kongrese Budapešte. Ten teatro terapija labai populiari, yra daug Biblijos terapijos grupių. Kartais asmenį jaudina kuri nors Biblijos scena arba ji jam nesuprantama. Vaidinant išsiaiškinama, kodėl tas epizodas nesuvokiamas.

Psichodrama vyksta lygioje aikštelėje, tokiu atveju visi jos dalyviai turi vienodas teises. Dalyvis gali ir nesutikti su jam paskirtu vaidmeniu, nenorėti su juo susitapatinti.

Vedama ir sapnų psichodrama, kurios metu galima sukurti simbolinį personažą, tarkim, tokį kaip pievelė, gera nuotaika arba galvos skausmas. Gali būti naudojamas ir choras, jei žmogus pasiklydo tarp prieštaringų minčių: vienoje pusėje dainuoja choras, išsakantis vienas mintis, o kitoje - kitas. Dalyvis turėtų įsiklausyti, kur jį labiau traukia. Nes, tarkime, žmogus nesuvokia, kodėl jis nenori vieno ar kito veiksmo atlikti, o dalyvaudamas psichodramoje jis gali sau išsiaiškinti, kodėl taip yra. Režisierius neaiškina protagonistui, ką jis turėtų jausti, ir nemoko jo. Jis pats turi būti veiksmo variklis ir išvadas turėtų pats pasidaryti.

Niekas neverčia kurti labai intymių psichodramų, be to, pagal vidaus taisykles viskas, kas išgirsta ir pamatyta, lieka tos grupės viduje. Išskyrus tuos atvejus, kurie pateikiami kaip pavyzdžiai, mokant šios terapijos.