+3
-0
+3
Skauda! Negaliu daugiau kentėti

Skausmas – tai bene vienas iš dažniausių simptomų su kuriuo susiduria daugybė žmonių. Sportuodami pasitempėte koją – iš karto jaučiate sopulį, darbe patyrėte stresą – maudžia galvą, namie Jūsų vaikui kalasi pirmieji dantukai – jam skauda… Atrodo, jog  skausmas mūsų tyko kiekviename gyvenimo žingsnyje...

Kiekvienas žmogus į skausmą reaguoja individualiai: yra žmonių, kurie vos tik pajutę pirmuosius skausmo simptomus griebiasi vaistų, yra ir tokių, kurie valandų valandas gali kantriai kentėti ir laukti, kada tas skausmas praeis…Kaip bebūtų, skausmas gerokai pablogina gyvenimo kokybę, todėl nereikėtų kentėti ir laukti, kol jis praeis savaime.

Ar žinojote, kas yra „Skausmo takas“?

Ar kada nors susimąstėte, kas bendro tarp ugnies ir skausmo? Jei ne, tuomet keletą minučių pažvelkite į šiuos du piešinėlius ir pabandykite atsakyti į šį klausimą. „Skausmo takas“ pagal prancūzų filosofą Dekartą (nespalvotas paveikslėlis) ir jo metaforinis palyginimas (spalvotas paveikslėlis).

Skauda! Negaliu daugiau kentėti

Tikriausiai, iš paveikslėlių nesunku suprasti, jog skausmas – tai pojūtis, kuris yra nemalonus ir dažnai nepakenčiamas. Tiesa, skausmo stiprumas – subjektyvus pojūtis, kurį kiekvienas vertina skirtingai. Faktas, jog maudulys neatsiranda iš karto – jis yra perduodamas iš odos ir keliauja iki smegenų, būtent taip, kaip parodyta paveikslėlyje.   1644 m. prancūzų filosofas Dekartas įtvirtino sąvoką „skausmo takas“ (žr. paveikslėlį). Filosofui „skausmo takas“ buvo tarsi liepsna, kuri vos tik dideliu greičiu pasiekia pėdos odą, sukeldama skausmą,  toliau keliauja link galvos smegenų, o kai juos pasiekia, anot Dekarto, lyg varpelis suskamba. Ir nors po šios idėjos praėjo daugybė metų, mes vis dar nesunkiai ją galime pritaikyti ir mūsų gyvenime. Kad suprastume skausmą tereikia tik pasigilinti į neurologiją, kuri yra vadinama skausmo medicina. Pavyzdžiui, jei žmogų nuolat vargina galvos skausmas (migrena), tuomet neurologo tikslas yra rasti galvos skausmų priežastis ir pasiūlyti tinkamą gydymą.

 

Skausmas po operacijos: kentėti ar nekentėti?

Epidemiologinių studijų duomenimis buvo nustatyta, kad ūmus ir lėtinis skausmas iki šių dienų vis dar nėra pakankamai gydomas. Dažnai į fizinį, ūmų skausmą net numojame ranka, manydami, kad jis praeis savaime. Šių dienų pasaulyje itin dažnas reiškinys – skausmas po įvairių operacijų. Kasmet po chirurgo skalpeliu gulasi daugybė žmonių. Vieniems iš jų chirurginė operacija – vienintelis būdas pasveikti, kitiems – būdas patobulinti savo netobulą kūną. Yra sakoma, kad grožis reikalauja aukų, todėl labai dažnai žmonės, kurie po operacijų kenčia skausmus, susitaiko su ta mintimi, jog skaudės, mano, jog jis turi būti, nes buvo atliekami pjūviai, sužalojami aplinkiniai audiniai. Skausmas po operacijos yra suvokiamas kaip šalutinis operacijos poveikis.

Skausmas po operacijos neturėtų būti kenčiamas – jis gali būti numalšinamas medikamentinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, skausmą efektyviai malšina vaistai nuo skausmo „Dolmen“. Tačiau reikėtų atsiminti, jog skausmo neužtenka malšinti vien tik vaistais, reikia ieškoti sopulio priežasties ir ją pašalinti.

Ūmus ir lėtinis skausmas

Žinoma, Yra skausmų, kurie praeina ir savaime, pvz. trumpalaikis galvos skausmas ar skausmas atsiradęs vos tik patiriame traumą. Natūralu, kad mūsų organizmas reaguoja į visus išorinius dirgiklius. Ūmus skausmas dažnai yra jaučiamas koncentruotojoje vietoje, gali praeiti savaime arba būti lengvai pagydomas. Visai kitaip yra tuomet, kai kamuoja lėtinis skausmas, kuris gali tęstis 6 ar daugiau mėnesių. Kitaip nei trumpalaikis, ūmus skausmas yra sunkiai pagydomas, retai kada praeina savaime. Negydomas ilgalaikis skausmas ne tik kad kenkia gyvenimo kokybei, bet ir sukelia fiziologines problemas, pavyzdžiui, dėl didelio skausmo keičiasi kraujo spaudimas, širdies ritmas. Nors ūmus skausmas ir nėra liga, tai – simptomas, tačiau jis itin dažnai tampa priežastimi apsilankyti pas gydytoją. Nelaukime, kol skausmas iš ūmaus taps lėtiniu – užkirskime tam kelią, nekentėkime, ir į gydytoją kreipkimės laiku.

L. Rimgailė