+5
-0
+5
Skaudi problema – nevaisingumas

Nevaisingumas – negalėjimas pastoti per vienus metus šeimai, gyvenančiai normalų lytinį gyvenimą ir nenaudo­jančiai kontraceptinių priemonių. Nevaisingumas įtrauk­tas į Pasaulio sveikatos organizacijos tarptautinių ligų kla­sifikatorių. Apie šios ligos problemas ir gydymo galimybes kalba­mės su gydytoju akušeriu-ginekologu dr. Vytautu Klimu.

Esate Seksualinės sveikatos ir šeimos planavi­mo asociacijos narys, programų šia tema koordi­natorius, ilgametis šios srities specialistas. Prašo­me pakomentuoti nevaisingumo problemos daž­numą, aktualumą. Ar nevaisingų šeimų daugėja?

Tenka skaityti spaudoje, išgirsti per radiją ar iš televizoriaus ekrano, kad nevaisingų porų dau­gėja. Manau, kad tai klaidinga nuomonė. Mano supratimu, toks įspūdis susidaro dėl to, kad šiuo­laikiniai žmonės tapo atviresni, jie nesibaimina, nesigėdija kalbėti apie šią problemą, anksčiau, il­gai nelaukę kreipiasi į specialistus.

Nevaisingų porų statistika labai paprasta – per metus pastoja 80 proc. porų, taigi 20 proc., t. y. kas 5 pora, jau gali kreiptis dėl sunkumų susilaukti vaike­lio. Per dvejus metus natūraliai pastoja apie 90 proc. porų. Vadinasi, po dvejų metų nevaisingų porų bus apie 10 proc. Beje, dalis besikreipiančiųjų pasto­ja tik pradėjus juos tirti, be jokio paskirto gydymo. Mano nuomone, realių priežasčių, dėl kurių nevaisingų porų turėtų daugėti, nėra. Atvirkščiai – gyvenimo kokybė gerėja, žmonių sanitarinė kultū­ra, galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet irgi ge­rėja. Tai turėtų lemti nevaisingų šeimų mažėjimą.

Kokios yra dažniausios nevaisingumo prie­žastys? Kas naujo žinoma apie jas?

Apie trečdalis šeimos nevaisingumo prie­žasčių glūdi moters organizme, gal šiek tiek mažiau negu trečdalis – vyrų ir likęs trečda­lis – kai pakitimų aptinkama ir vyro, ir moters organizmuose. Jeigu meilės reikalai susiklosto taip, kad labai vaisingas vyras pasirenka vidu­tiniškai ar mažai vaisingą moterį arba, atvirkš­čiai – labai vaisinga moteris nori susilaukti at­žalos su mažai vaisingu vyru, dažniausiai jokių problemų nekyla. Tačiau jeigu vaikelį planuoja vyras ir moteris, kurių abiejų vaisingumas yra mažesnis už normą, problemų, trukdančių pa­stoti, iš tiesų gali atsirasti.

Galima išskirti 3 pagrindines nevaisingumo priežasčių grupes: 1) vyrų nevaisingumas (sė­klos gamybos sutrikimai, nekokybiška sperma, kt.), 2) moterų nevaisingumas dėl endokrininių priežasčių (ovuliacijos sutrikimai arba nepilna­vertė ovuliacija), 3) moterų lytinių organų pa­tologijos (mažojo dubens, gimdos, kiaušintakių, kiaušidžių patologijos dėl uždegiminių ir mecha­ninių priežasčių, t. y. sąaugos, užakimai, endome­triozė ir pan.).

Kokią įtaką nevaisingumui turi psichoge­niniai veiksniai?

Be jokios abejonės, psichogeniniai veiksniai turi įtakos nevaisingumui. Nevaisingumas – lėti­nė liga, kuri dažnai tęsiasi keletą ar net keliolika metų, be to, yra susijusi su psichiką traumuojan­čia situacija, kai žmogus negauna iš gamtos to, ko norėtų. Dėl streso, įtampos, didelio noro pastoti smegenyse išsiskiria įvairios biologiškai veiklios medžiagos, kurios nepalankiai veikia endokrininę sistemą, nuotaiką, gali sukelti tarpusavio santykių problemų. Visa tai dar labiau apsunkina galimy­bę pastoti. Psichogeninių veiksnių įtaka – pasau­lyje žinomas veiksnys, todėl daugelyje šalių ne­vaisingoms poroms pagalbą teikia ir psichologai, ir psichoterapeutai. Lietuvoje tai dar nėra įpras­ta, galbūt dėl to, kad nėra išsikristalizavusi tokia psichologinė tarnyba, kuri specializuotųsi gydant nevaisingas poras.

Kaip diagnozuojamas moterų nevaisingu­mas? Kokie metodai tam pasitelkiami?

Nevaisingumo ištyrimas – sudėtingas proce­sas. Gyvename įrodymais pagrįstos medicinos lai­kais, todėl turime ir taikome visus pasaulyje žino­mus šios problemos diagnozavimo metodus. Lie­tuva šioje srityje neatsilieka. Turime tokias pačias galimybes nustatyti nevaisingumo priežastį kaip ir kitose Europos šalyse.

Moterų nevaisingumo diagnostika susideda iš 2 etapų. Pirma, reikia įvertinti moters endo­krininę būklę – ar vyksta ovuliacija, ar susidaro geltonkūnis, ar pakankamai gerai reaguoja gim­dos gleivinė, kt. Diagnozuojant moterų nevai­singumo priežastis, atliekami šie endokrininės būklės tyrimai:

  • lytinių hormonų tyrimas – FSH, LH, prolaktinas, progesteronas, rečiau – estradiolis, testosteronas, TTH, FT4;
  • echoskopinis kiaušidžių funkcijos stebėjimas.

Antras etapas – vertinama kiaušintakių, kiau­šidžių veikla. Tam pasitelkiami chirurginiai dia­gnostikos būdai. Tiriamas kiaušintakių praeina­mumas, taip pat, ar nėra sąaugų dubenyje, gim­dos patologijų, apsigimimų.

Kokios yra moterų nevaisingumo gydymo galimybės? Prašome pakomentuoti dažniau­siai diagnozuojamų nevaisingumo priežasčių gydymo būdus.

Atsižvelgiant į ligos priežastį, pagal tam tikrą algoritmą sudaromas ir gydymo planas. Gydo­ma pagrindinė nevaisingumą sukėlusi liga. Pa­vyzdžiui, jeigu moters nevaisingumo priežastis buvo susijusi su endokrinine sistema – skiriamas gydymas hormonais, jeigu su kiaušidžių, kiau­šintakių ar gimdos liga, kurią galima įveikti chi­rurginiu būdu, – atliekama operacija. Tiesa, apie 25 proc. atvejų nevaisingumas yra neaiškios kil­mės, kai priežasties nustatyti nepavyksta. Atro­do, ir moteris, ir vyras neturi turėti problemų dėl pastojimo, visi tyrimai geri, tačiau susilaukti vai­kelio jiems nepavyksta. Tokiu atveju gali pagel­bėti šiuolaikinės reprodukcinės technologijos – pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje. Šis bū­das rekomenduojamas ir toms poroms, kurioms problemos išspręsti nepavyksta skiriant gydymą vaistais, atliekant operaciją ar nė vienas jų nega­li būti taikomas. Pagalbinis apvaisinimas, endoskopinė chirur­gija, endoskopinė diagnostika, nauji hormoniniai tyrimai, kiaušidžių rezervo tyrimai – visa tai atlie­kama ir Lietuvoje.

Kokių esama naujienų kalbant apie mote­rų nevaisingumo gydymą? Ar tenka susidurti su netradicinius nevaisingumo gydymo meto­dus išbandžiusiomis moterimis?

Medicininis gydymas pagrįstas įrodymais, to­dėl jokios naujienos gydant nevaisingumą negali būti taikomos. Naujų gydymo būdų veiksmingu­mas, saugumas, patikimumas vertinamas atliekant klinikinius tyrimus, su ligoniais neeksperimentuo­jama. Gydant nevaisingumą medicinos įstaigose, skiriami tik mokslo įrodyti, valstybės patvirtinti, aprobuoti gydymo metodai. Kitas dalykas, kad ir šiais laikais kai kurios moterys patenka pas šar­latanus, apsišaukėlius, pavyzdžiui, nevaisingumą gydančius dėlėmis į makštį.

Viena vertus, įvairiais netradiciniais ne­vaisingumo gydymo būdais žmonės susidomi dėl neišmanymo. Kita vertus, taip atsitinka to­dėl, kad valstybė neskiria pakankamai dėme­sio sveikatos mokymams, jie vyksta atmesti­nai. Gerdami vandenį iš čiaupo, esame saugūs, nes tam tikros valstybės struktūros užtikrina, kad tas vanduo būtų tinkamas vartoti, atitiktų higienos ir kitus reikalavimus. Pirkdami pieną taip pat žinome, kad yra tarnybos, kurios už­tikrina, kad pienu neapsinuodytume, nusipirk­tume kokybišką produktą. Tačiau informacijos sveikatos srityje kokybe, patikimumu valsty­bė kol kas nelabai rūpinasi. Įvairūs šarlatanai gali reklamuotis ir siūlyti savo paslaugas. Ir ne kiekvienas žmogus gali suvokti, kas yra lega­lu, patikrinta mokslo, o kas gali būti net ir pa­vojinga sveikatai.

Kaip, gydant, diagnozuojant moterų nevai­singumo ligas, Lietuva atrodo tarp kitų Euro­pos šalių?

Seime svarstomas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, rengiamos tvarkos, normatyviniai ak­tai, tačiau problemų kelia didelis Bažnyčios, kai kurių politikų, valdininkų pasipriešinimas. Gy­dant nevaisingumą, Lietuvoje galėtų būti atlie­kamos visos diagnostinės ir gydymo procedūros, taikomos pažangiausios metodikos kaip ir visa­me pasaulyje. Tačiau kai kurioms jų kelią užkerta teisinių aktų, reglamentuojančių jų skyrimo, atli­kimo tvarką, nebuvimas.

Prašome pakomentuoti plačiau, kokios pro­blemos trukdo tinkamai gydyti moterų nevai­singumą?

Problemų yra nemažai, todėl ne visoms nevai­singoms poroms galime padėti. Visos problemos susijusios, kaip minėjau, su teisės aktų nebuvimu arba su netinkamais pakeitimais, kurie įtraukti į pateiktą svarstyti Pagalbinio apvaisinimo įstaty­mo projektą. Pavyzdžiui, mūsų artimiausi kaimy­nai latviai gali atlikti preimplantacinę genetinę diagnostiką, o Lietuvoje skirti šio tyrimo negali­ma. Šis diagnostinis tyrimas reikalingas poroms, kurios negali susilaukti sveikų vaikų dėl to, kad vienas iš tėvų turi paveldimąjį genetinį sutrikimą. Tokiu atveju jiems, atlikus pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, prieš įvedant embrioną į makštį, reikėtų atlikti preimplantacinę genetinę diagnos­tiką, t. y. ištirti embrioną, kad implantuotas būtų tik sveikas embrionas.

Kita problema susijusi su onkologinėmis ligo­mis sergančiais pacientais. Šiandien gana nema­žai jaunų žmonių, ypač sirgusių kraujo vėžiu, yra išgydomi ir pasveiksta. Tačiau onkologinės ligos gydymas dažnai palieka pėdsakų ir neretai pažei­džia vaisingumą. Lytinės ląstelės yra itin jautrios chemoterapiniam gydymui, todėl žūsta kartu su vėžinėmis ląstelėmis, ir žmogus tampa nevaisin­gas. Šią problemą galima išspręsti, jeigu, prieš pradedant gydymą, lytinės ląstelės būtų užšaldo­mos, o vėliau panaudojamos apvaisinti mėgintu­vėlyje. Tai svarbus dalykas. Ir jeigu bus priimtas tinkamas įstatymas, jis galės iš tiesų padėti jau­niems žmonėms susilaukti savų vaikų.

Kita opi problema – lytinių ląstelių donorys­tė. Ji galėtų padėti, pavyzdžiui, Turnerio sindro­mu sergančioms moterims. Turnerio sindromas – įgimtas sindromas, kai nustatomas 45, X karioti­pas, t. y. trūksta vienos X chromosomos, todėl kiaušidžių veikla labai anksti užgęsta. Tokioms moterims nėra jokių šansų pastoti pačioms, ta­čiau, esant sveikai gimdai, jos galėtų išnešioti ir pagimdyti vaiką, jeigu partnerio sperma būtų apvaisinta donorinė kiaušialąstė. Taigi vieninte­lė pagalba – donorinė kiaušialąstė, kuri būtų ap­vaisinta ir implantuota į gimdą. Pasaulyje lytinių ląstelių donorystė egzistuoja, tačiau Lietuvoje kol kas tai nėra legalizuota.

Mano nuomone, visų minėtų ir kitų su pagal­biniu apvaisinimu susijusių procedūrų atlikimas su jokia morale nesusijęs, paprasčiausiai kol kas esame tamsūs. Kitose šalyse šie būdai nekelia moralinių problemų, pavyzdžiui, tokiose katali­kiškose šalyse kaip Lenkija, Belgija ar Prancū­zija ir kt. Pasaulis jau seniai šias problemas iš­sprendė, reikėtų ir mums. Tačiau viskas remiasi į mūsų mentalitetą, tai yra tam tikras provincialu­mo pasireiškimas. Vis dėlto dar nesame europie­čiai, bet po truputį jais tampame. Galbūt po 10 metų šie klausimai nekels nereikalingų diskusijų. O pasaulyje šiuo metu gyvena apie 6 mln. mėgin­tuvėlyje apvaisintų žmonių – perpus daugiau nei Lietuvos gyventojų.

2016 metais vasario mėnesį Vilniaus uni­versiteto ligoninės Santariškių klinikose įkur­tas Koordinacinis Santaros vaisingumo cent­ras. Koks šios centro indėlis turėtų būti spren­džiant nevaisingumo klausimus? Ko iš jo ti­kimasi?

Šio centro tikslas – koordinuoti veiksmus tei­kiant diagnostikos ir gydymo paslaugas, taikant pažangias technologijas poroms, negalinčioms susilaukti vaikų. Tai universitetinio lygio centras, kuriame nevaisingumo problemas spręs daugia­profilinė gydytojų komanda. Tai gydytojai gineko­logai, urologai, genetikai, molekulinės ir regene­racinės medicinos specialistai. Centre yra šiuolai­kinė įranga, reikalingos laboratorijos, tad tikima­si, kad pagerės nevaisingumo priežasčių nustaty­mas, taip pat ir nevaisingumo gydymo rezultatai. Kol kas apie rezultatus kalbėti anksti, centras dar tik pradeda dirbti.

Kalbėjosi Natalija Voronaja
Šaltinis: "Internistas" Nr.6, 2016m.