+3
-0
+3
Skausmas – sunkiausia patirtis gyvenime?

Skausmas yra apsauginė funkcija, sukurta pačios gamtos. Tačiau daugeliui žmonių jis nuodija gyvenimą. Kodėl sunku išgydyti ir ką daryti, jei vaistai nepadeda?

Simptomas ar liga?

Gebėjimas jausti skausmą būtinas žmonės ir gyvūnams dėl išgyvenimo. Tiesą sakant, skausmas – tai signalizacija, jos „jutikliai“ – skausmo receptoriai, esantys ant odos, raumenyse, raiščiuose ir kituose audiniuose. Receptorius odoje reaguoja į išorės traumas – nudegimus arba žaizdas. „Jutikliai” audiniuose – dėl vidaus traumų ir ligų. Skausmas dažniausiai yra tik simptomas.

Mes suimame karštą puodelį – skausmo receptoriai, esantys pakenktoje zonoje, perduoda signalą į centrinę nervų sistemą. Smegenys sureaguoja, mes jaučiame aštrų skausmą ir atitraukiame ranką. Tuo pačiu metu aktyvuojasi vidinė priešskausminė organizmo sistema ir į kraują išsiskiriami nuskausminamieji – endorfinai, serotoninai, norepinefrinai. Kuo didesnis skausmas, tuo gausesnis šių medžiagų kiekis kraujyje. Skausmo slopinimo sistema –  evoliucinis mechanizmas, tai suteikia galimybę lyg atsiplėšti nuo pavojingos zonos ir pasislėpti. Todėl žmonės, turintys labiausiai rimtų traumų – šautines žaizdas, lūžius – iš pradžių gali nieko nejausti.

Skausmas,  vadinamas ūmiu, praeina greičiau nei užgyja pati žaizda. Bet kartais skausmo kontrolės sistema išsiderina. Nociceptoriai spontaniškai siunčia signalus į centrinę nervų sistemą, net po to, kai pavojus praėjo arba žmogus pasveiko. Centrinė nervų sistema išsibalansuoja ir  reaguoja neadekvačiai. Skausmo slopinimo sistemos darbas pažeidžiamas. Su kūnu viskas gerai, bet žmogui vis dar skauda. Jei skausmas tęsiasi ilgiau nei 3 mėnesius, jis vadinamas lėtiniu ir laikomas atskira liga. Kodėl  įvyksta nervų sistemos gedimai, mokslininkai  pilnai neišsiaiškino. Bet mes jau žinome, kad tai gali nulemti stresas ir nuovargis. Ir dar vienas faktas: kuo ilgiau žmogus kankinasi, tuo blogiau ši sistema veikia. Tai yra, žmogui skauda vis labiau. Todėl būtina gydyti skausmą ir nekentėti. Visas klausimas yra kaip?

Skausmo tipai

Remiantis statistika, 80% gyvenančių su nuolatiniu skausmu, nesikreipia į gydytojus. 40% netiki, kad jų problemai yra sprendimas. 60% gydosi savarankiškai.  Su ūmiu skausmu viskas yra aišku – susižeidei plaktuku pirštą, tai reiškia, kad turi  pirštą ir gydyti.

Esant lėtiniui skausmui tai neveikia, nes tikroji problema dažnai būna ne ten, kur jaučiama. Tai viskas dėl  centrinėje nervų sistemoje atsirandančių pokyčių. Ir norint susidoroti su skausmu, reikia žinoti, kaip jis kyla.

Yra trys skausmo tipai, ir gydymas kiekvieno iš jų specifinis.

– Nocicepcinis skausmas. Jį sukelia skausmo receptorių padidėjęs jautrumas, kuris dažniausiai susidaro dėl uždegiminių procesų. Jis būdingas osteoartritui, reumatoidiniam artritui, prie raumenų spazmų.

– Neuropatinis skausmas. Susidaro prie nervų skaidulų pluoštų, , kurie perduoda  signalus iš skausmo receptorių  į smegenis, pažeidimo ar susirgimo. Tipiškas pavyzdys yra poherpinė neuralgija.

– Psichogeninis skausmas. Susijęs su  emocijomis, jausmais, mintimis. Tai yra įtampos galvos skausmas, fibromialgija, dirgliosios žarnos sindromas.

Skausmo suvokimas

Skausmo gydymas yra sudėtingas dėl  standartų nebuvimo, pagal kuriuos nustatoma, ką ir kaip žmogus jaučia tam tikroje situacijoje. Galų gale skausmas yra jausmai ir emocijos, ir jie visada yra subjektyvūs. Sunkūs sužalojimai suteikia skirtingus jausmus skirtingiems žmonės. Skausmo suvokimas priklauso nuo lyties (vyrams yra didesnis skausmo slenkstis nei moterims), genetikos, bioritmų, amžiaus. Analgezijos sistemos darbą gali įtakoti pyktis ir kerštas, kurie jį įjungia. Todėl kovos metu galima nejausti skausmo. Tačiau depresuoto žmogaus skausmo slenkstis yra daug mažesnis. Daug kas priklauso nuo tradicijų ir auklėjimo. Šiaurinių platumos gyventojai yra mažiau jautrūs skausmui, čia skųstis nepriimta, žmonės mokosi išgyventi nuo vaikystės. Skausmo suvokimą stipriai įtakoja kultūra visuomenėje. Pavyzdžiui, ispanai yra labai ekspresyvūs, bet kokia problemą prilygina katastrofai, todėl skausmą jaučia stipriau nei norvegai ar rusai. Daugiau emocionalūs žmonės paprastai yra labiau jautrūs skausmui, nes jie yra labiau susirūpinę, kažko bijo ir linkę save kaltinti . Jautrumą skausmui didina depresija, nemiga, vienatvė, baimė, nerimas, neveikimas, nutukimas. Skausmą mažina – teigiamos emocijos, judesys, meditacija.

Jei kiekvienas žmogus turi savo skausmo suvokimą, kaip nustatyti, kiek jam skauda? Vienintelis įsakymas, nurodytas Tarptautinės skausmo asociacijos standartuose: jei žmogus sako, kad jam skauda, gydytojas neturi teisės netikėti juo. Skausmą galima išmatuoti klausimynais ir skausmo skalėmis. Tai būtina, norint tinkamai priskirti gydymą ir tada įvertinti jo efektyvumą .

Skausmo valdymas

„Skausmas – sunkiausia patirtis gyvenime”, – teigė  John J. Bonica, žmogus, kurį „Times „žurnalas pavadino  „skausmo valdymo ” krypties įkūrėju. Po Antrojo pasaulinio karo Bonica dirbo anesteziologu karo ligoninėje. Čia jis pradėjo tyrinėti skausmą, prieš tai niekieno netirtą. Bonica šiai problemai paskyrė visą savo gyvenimą  ir parašė knygą „Skausmo valdymas”, kurią jo kolegos pavadino „Skausmo Biblija”. Joje Bonica įvertino naujausias gydymo strategijas, naujus skausmo blokavimo būdus. Jis pirmasis pasiūlė idėją, kad skausmo gydymu turėtų verstis ekspertai įvairių specialybių – neurologai, terapeutai, psichoterapeutai, ir įkūrė  skausmo kliniką. Daugelį metų Bonica kentėjo nuo sunkaus osteoartrito. Jis pats  gyveno su skausmu ir negalėjo ignoruoti kitų.

Ne tik vaistai

Mūsų šalyje taip pat yra specializuotos skausmo klinikos, kuriose gydo ne tik algologai (skausmo specialistai), bet ir visa gydytojų komanda. Lėtinio skausmo sindromo gydymas yra ilga istorija. Gydant reikia atsižvelgti į biologinius, psichologinius ir socialinius aspektus. Vienintelio skausmo medikamento, kaip  ūmaus skausmo atveju, nepakanka. Reikia derinti priemones, įskaitant vaistus, fizinį aktyvumą ir atsipalaidavimo metodus. Kiekvienam pacientui parengiamos individualios rekomendacijas. Būtina pakeisti visą paciento gyvenimą, mokyti jį teisingo gyvenimo būdo, kitaip jis taps nuolatiniu skausmo klinikų klientu.

Parengė: L.Varanavičienė