Mes, tėvai, pakvietėme vaikus gyventi. Ką jiems duosime? Sunkiai žodžiais
nusakomą laimės pojūtį, nurodysime vertybių pažinimo, ieškojimo kelią? O gal
savo elgesiu pastumsime jį į nuolatinį baimės, streso, praradimo išgyvenimus?
Per dešimt tūkstančių Lietuvos vaikų kasmet patiria tėvų skyrybas. Patyrusieji
jas jau suaugę prisimena kaip vieną didžiausių gyvenimo sukrėtimų. Vaikų
išgyvenimus, jų pasikeitusį elgesį pastebi kaimynai, mokytojai.
Štai viena mokytoja dalijasi įspūdžiais, patirtais bendraujant su penktokais:
,,Visada laukdavau pirmojo susitikimo su penktokėliais – papirkdavo jų
nuoširdumas, patiklumas. Jie tarsi kempinė sugerdavo mano pasakytus žodžius.
Jausdavau jų pagarbą, meilę.
Tačiau tos penktos klasės aš niekada neužmiršiu visai dėl kitos priežasties. Jų
buvo nedaug – dvidešimt. Tiesa, daugiau berniukų negu mergaičių. Gražūs,
tvarkingai aprengti, tačiau kitokie… Visa jų esybė skleidė agresiją, pyktį.
Jie nemokėjo tyliai įeiti į kabinetą, susėsti į suolus. Net nejusdavo pamokos
pradžios – svaidėsi keiksmais, įžeidžiančiomis replikomis. Aš pasimečiau,
suglumau… Prasidėjo mano, kaip mokytojos, vargų vargeliai. Bet po truputį
pradėjau juos pažinti, atsivėrė jų širdies drama. Sužinojau, kad iš dvidešimt
mokinukų vienuolika išgyveno tėvų skyrybas. Pažymėti skaudaus likimo ženklu jie
buvo ir panašūs, ir skirtingi…
Julius gyvena vieno bendrabučio kambarėlyje su mama, vilkšuniu ir vis
kitu mamos draugu… Didžiausia berniuko laimė, kai tėtis, tolimųjų reisų
vairuotojas, jį pasiima kelionėn. Tada nebereikia anksti keltis, eiti į mokyklą,
pasimiršta pamokos, mokytojų priekaištai… Varu į ją atvarytas (dažnai
socialinės pedagogės), ateina be vadovėlių, be rašiklio. Vieno sąsiuvinio
užtenka visiems dalykams. Širdies skaudulį, norą atkreipti į save aplinkinių
dėmesį Julius išreiškia įžūliomis replikomis. Jis laimingas, kai mokytojas
neapsikęsdamas jo įžūlaus elgesio išsiunčia pokalbiui su psichologe – juk tada
pastarosios dėmesys skiriamas tik jam. Berniukas ir kitaip susilaukia mokytojų
paskatinimų: būna dienų, kai Julius kelia ranką, dalyvauja pamokoje, gauna
neblogus įvertinimus ir gerte geria mokytojų liaupses… Praradęs savitvardą,
pasiklydęs jam atšiaurioje ir nedėmesingoje aplinkoje, berniukas kankinasi,
kankindamas ir aplinkinius.
Vilmantė – tyli, susigūžusi, užsidariusi savo vidiniame pasaulėlyje
mergaitė, gyvenanti pas senelius. Tėvelis seniai išėjo pas kitą, mama išvažiavo
į Airiją. Gauna seneliai perlaidas, pinigėlių patrupina ir vaikaitei, tačiau
mergaitei trūksta dvasinio bendravimo su mama… Kartą klasės auklėtoją ir
buvusią pirmąją mokytoją kaip perkūnas iš dangaus pritrenkė žinia, kad Vilmantė
pradėjo vagiliauti iš klasės draugų. Psichologai tikriausiai galėtų paaiškinti
ir tokį mergaitės elgesį – į mokyklą ji atėjo apsivilkusi suolo draugės striukę,
vėliau pradėjo avėti vogtus sportbačius. Net apie vagystes ji prisipažino gana
lengvai, neišsisukinėdama…
Robertas – verslininko sūnus. Tėvai išsiskyrę, tačiau abu tėvai savaip
rūpinasi vaiko mokymosi rezultatais. Ateina tėvas ir guodžiasi mokytojai:
,,Robertas gyvena su motina, kuri jam leidžia daryti, ką tik jis nori. Visai
nėra priežiūros. Dabar aš imsiuosi auklėjimo“. Iš atėjusios mamos išgirsti:
,,Tėvas duoda vaikui per daug pinigų. Ką aš draudžiu – viskas antraip“.
Robertas, labai vidutinių gebėjimų berniukas, draugams perka saldainius, perka
jų draugystę – sunku stebėti jo vidinę sumaištį.
Andrius – įžūlių akių vaikas. Drąsus akiplėša, visiškai neruošiantis namų
darbų… Kartą atėjo, atsigulė ant suolo ir… užmigo. Po pamokos mokytojai
atvėrė širdelę: ,, Vakar mama girta grįžo. Tėtis ant jos labai šaukė, mušė… “
Pažeistomis širdelėmis ateidavo į mokyklą mano penktokai… Prisipažįstu,
nemokėjau su jais dirbti. Nepajėgiau. Manau, mokytojui tokioje klasėje dirbti
turėtų padėti ir psichologas, ir mokytojo pagalbininkas (toks privalėtų būti
etatas). Taip nėra. Aš išėjau ieškoti kito darbo. Mokytoja nebebūsiu. Per
sunku.“
Mokytojai sunku… O vaikams? Jie visi, tiek Julius, tiek Vilmantė, Robertas,
Andrius, jau pažymėti nevilties ženklu. Tėvai skiriasi, nes nebegali gyventi
kartu… Jie vėl stoja prie naujo gyvenimo starto linijos ir sprendžia likimo
formulę. Gaila, kad dėl turto jie puola į kovą su buvusiu sutuoktiniu,
stengdamiesi bet kokiomis priemonėmis sukelti jam dvasinį skausmą. O vaikučio
išgyvenimai visiškai pamirštami…
Pradinių klasių mokytoja jau seniai žinojo, kad mažosios Viktutės mama
gyvena su kitu ,, tėveliu “. Kartą, kai trečiokėlė visą savaitę nesirodė
mokykloje ir mama į skambučius neatsiliepė, mokytoja pasiryžo aplankyti mergytę.
Duris atidarė išblyškusi, išsigandusi Viktutė. Mama, išgėrusi saują migdomųjų,
susirietusi gulėjo lovoje – visai neseniai iškviesta gydytoja jai suteikė
pirmąją pagalbą… Pasirodo, taip Viktutės mama išgyveno asmeninę dramą –
išsiskyrimą su mylimuoju. Apstulbusi mokytoja stebėjo mažąją slaugytoją:
telefonu ji palaikė ryšius su gydytoja, rūpinosi buitimi – pirko maistą, maitino
mamą… Ji buvo savo mamos Globėja.
Ketvirtokas Vidmantas irgi skaudžiai išgyveno tėvų skyrybas. Savaip.
Pykdamas ant viso pasaulio, jis demonstravo savo agresiją ir įžūlumą. Klasėje
nebuvo draugo, kurio nebūtų palietusi Vidmanto ranka. Atrodo, mokytoja išbandė
visus auklėjimo metodus: individualius pokalbius, įtikinėjimus…
Išvydęs mokytoją savo namų kieme, Vidmantas tarsi suakmenėjo – bijojo mamos,
išgirdusios mokytojos skundą, reakcijos. Tačiau mokytoja pasiteiravo apie
sveikatą, apžiūrėjo mokinuko darbo vietą, pasivaišino arbata ir… išėjo. Prie
kiemo vartelių ji išgirdo ,,Mokytoja… “ Atsisukusi ji išvydo Vidmantą. Glėbyje
jis laikė daugybę ką tik nuskintų tulpių. ,,Ar tau mamytė liepė? “ ,,Ne, aš
pats,“ – visas išraudęs tiesė gėles mažasis ketvirtokas.
Dabar Vidmantas jau septintokas. Jau išgyvenęs pirmąjį sukrėtimą, jau susitaikęs
su tėvų skyrybomis. Po mokytojos apsilankymo berniukas pasikeitė – jis patikėjo
aplinkinių gerumu. Ir penktoje klasėje auklėtoja tą atradimą tik sustiprino, tad
ir turistiniame žygyje, ir ekskursijoje mokytoja pagaudavo berniuko pasitikintį
žvilgsnį.
Taigi mokytojas, bendraudamas su besiskiriančių tėvų vaiku, pastebi ištisą jo
išgyvenimų skalę: depresiją, nervingumą, jo užsisklendimą, agresiją ir įžūlumą.
Taip vaikas šaukiasi aplinkinių pagalbos. Ir ją būtina išgirsti…
Psichologė, socialinių mokslų daktarė Miglė Dovydaitienė, analizuodama vaiko
išgyvenimus, skiriantis šeimai ( ,,Dialogas“, 2002 02 15), pataria tėveliams,
kaip jie turėtų elgtis, kad jų sprendimas nebūtų toks skausmingas vaikui:
Tėvai apie skyrybas vaikui turi pranešti tik tada, kai galutinai apsispręsta.
Sprendimą turi pranešti abu tėvai drauge: nekaltinant vienas kito pasakyti, kas
atsitiko. Paaiškinti vaikams, kaip pasikeis gyvenimas po skyrybų: ar keisis
mokykla, gyvenamoji vieta, ar vaikai galės lankyti tuos pačius būrelius.
Būtina įtikinti vaiką, kad ne jis kaltas dėl skyrybų.Kad abu tėveliai jį labai
myli.
Nereikėtų ,,dalintis“ vaikų – atskirti broliuko nuo sesutės.
Su vaiku reikėtų dažnai bendrauti, kalbėtis apie tarpusavio santykius, apie
išgyvenimus…
Mes, tėvai, atvedame vaiką į pasaulį. Mes atsakingi už jo auklėjimą… Šeimoje
pasitaiko įvairiausių išbandymų. Vienas jų – tėvų skyrybos. Bet dėl to neturėtų
kentėti mūsų vaikai.
Psichologas V. Kaganas, aptardamas besiskiriančių tėvų vaikų būseną, siūlo
sutuoktiniams elgtis labai subtiliai, galvojant apie vaiko ateitį: ,, Tai gali
pasirodyti žiauru, bet neturėtumėt pamiršti, kad žmogaus gyvybė <…> kiekvieną
akimirką gali užgesti. Todėl labai svarbu, kad jūsų vaiką suptų kuo daugiau
artimų ir mylinčių žmonių – ne tik jūsų, bet ir sutuoktinio.“
Tik taip mūsų vaikas bus išmokytas suprasti, užjausti kitą, suvoks, kad jis net
tėvams išsiskyrus nepraranda su jais ryšių – yra toks pat brangus ir artimas,
kaip ir anksčiau. Palengvinkime jo išgyvenimų kančią…
Marija Eimanienė