Psichikos ligos sąvoka keičiasi

Anot Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorės Giedrės Baltrušaitytės, šiandien psichikos sveikatos negalima atsieti nuo socialinio konteksto. Sparčiai kintant visuomenei, kinta ir ir ribos tarp sveikos psichikos ir ligos. Šiuolaikiniame pasaulyje, darosi vis sunkiau apibrėžti, kas yra psichikos liga, todėl įsitvirtina nuostata, kad dauguma žmonių per savo gyvenimą patiria vienokius ar kitokius psichikos sutrikimus. Tai tampa pakankamai paplitusiu reiškiniu.

Taip pat pripažįstama, kad psichikos sveikatos rodikliai susiję su socialinėmis problemomis. „Sociologai bent jau Lietuvoje stebi naują reiškinį – modernioje visuomenėje atsiranda sveikatos sutrikimų, kurie iš esmės kyla dėl bendro nepasitenkinimo gyvenimu, saviraiškos stokos. Jie pasireiškia įvairiais kūno skausmais, kurie sunkiai apčiuopiami mediciniškai. Sparčiai daugėja depresijos atvejų, o psichikos sveikatos sutrikimai tam tikrais atvejais netgi ima lenkti kai kurias kūno ligas. Atsiranda nauji negalavimai, kurių anksčiau nebūdavo, pavyzdžiui, lėtinio nuovargio, „perdegimo“ sindromas“, - pasakojo sociologė. 

Specialistės teigimu, psichikos sutrikimas paprastai siejamas su socialinių normų laužymu. Tačiau mūsų visuomenė yra labai racionali, tramdo savo emocijas, todėl jos prasiveržia netikėtai ir nekontroliuojamai – per agresiją ar savęs naikinimą. Taigi apibrėžiant psichikos sutrikimą ne per medicinos, o per socialinę prizmę, sutrikusios psichikos simptomų patiria visi ir kartais labai sunku nustatyti, kada žmogus sveikas, o kada – ne. Pavyzdžiui, žmogus padaro žiaurų nusikaltimą. Kaip traktuoti šio elgesio priežastis – jis tai darė tyčia ar buvo trumpam „pamišęs“? Pagaliau ar nuo atsakymo į šį klausimą turi priklausyti bausmės dydis?

„Taip pat keičiasi į požiūris, ar psichikos ligą visada reikia gydyti vaistais. Medikamentai slopina, todėl žmonėms kyla dviguba problema – tenka susitaikyti dar ir su pašaliniu vaistų poveikiu. Žmogus dėl to nebegali normaliai dirbti, bendrauti, tampa priklausomas nuo vaistų ir nuo aplinkinių, be kurių pagalbos nebeišsiverčia. Mūsų tyrimai parodė, kad tokie žmonės vengia būti viešumoje, ypač jeigu yra kažkoks matomas vaistų poveikis. O šis diskomfortas tik dar labiau aktyvina simptomus, taigi susidaro užburtas ratas.

Psichikos sutrikimai šiandien ne visada laikomi trūkumu, kitaip tariant, ne viską reikėtų gydyti ir slopinti vaistais. Deja, tyrimų, skirtų pozityvioms ligos pusėms, šių žmonių gebėjimams, trūksta, nors mes žinome, kad tarp jų yra daug puikių menininkų ir kitokius talentus turinčių žmonių. Apie tai dažniau kalba tik patys ligoniai. Pavyzdžiui, Vakaruose egzistuoja terapinės bendruomenės, kurios bando gilintis net į haliucinacijų turinį ir aiškinasi, ką jos gali duoti, žmogui“, - aiškino G. Baltrušaitytė.

Sovietiniam režimui psichiatrinės buvo naudingos

Pasak sociologės, Vakaruose šie pokyčiai prasidėjo seniai. Patys psichiatrai inicijavo vadinamąjį antipsichiatrinį judėjimą, kuris suabejojo tuo metu vyravusia psichikos ligos samprata. „Jie klausė, ar psichikos sutrikimas apskritai yra liga, kurią mes paprastai apibrėžiame per biologinę prizmę ir biologinius pokyčius organizme. Psichiatrija pradėta suvokti kaip tam tikra socialinė institucija, skirta kontroliuoti nukrypstančias nuo visuomenėje priimtų normų elgesio formas. Vėliau gimė ir psichikos sveikatos paslaugų vartotojų judėjimas, kovojantis už savo teises“, - teigė pašnekovė.

Tuo metu, kai Vakaruose buvo masiškai uždaros psichiatrijos įstaigos, o jų pacientai, sukūrus tam tikras socialines paslaugas, integruojami į bendruomenę, pas mus vyko atvirkščias procesas. Anot sociologės, viena iš galimų stiprios institualizacijos priežasčių – įsitvirtinęs biomedicininis modelis, kuris susitelkia į žmogus kūną.

Sovietų sąjungos valdžiai šis modelis buvo parankus nukreipti dėmesį nuo sovietinės visuomenės neadekvatumo. Kadangi vyravo ideologija, kad sovietinė visuomenė yra sveika, tie, kurie bado akis, būdavo izoliuojami. Mat jei liga yra biologinės kilmės, vadinasi, žmogus nieko negali padaryti savo valios pastangomis, negali kontroliuoti savo elgesio, jis gali būti pavojingas ir jį būtina gydyti vaistais.

Kita vertus, toks požiūris, ypač platus šizofrenijos traktavimas, politiniam režimui padėjo atsikratyti jam nepritariančiais žmonėmis. Jie tiesiog būdavo uždaromi į ligonines.

Individualizmas žalingas sveikatai

„Mes tik dabar pradedame matyti žmones su fizine negalia, o pamatyti žmogų su Dauno sindromu ar kokiu kitu psichikos sutrikimu – dar didesnė retenybė. Sociologiniai tyrimai rodo, kad psichikos negalią turintys žmonės vertinami mažiau tolerantiškai nei turintys fizinę negalią: net 50 proc. respondentų sutinka su nuostata, kad žmonės su psichikos negalia turėtų būti griežčiau izoliuojami, 65 proc. pasisakytų už plačiau taikomą priverstinį jų gydymą. Šiuometinio „Eurobarometro“ duomenimis, 52 proc. lietuvių jaustųsi nepatogiai bendraudami su psichikos sutrikimą turinčiu žmogumi“, - pasakojo sociologė.
Lietuvoje kuo žmogus vyresnis, tuo jis labiau netolerantiškas šiems žmonėms. Tarp jaunimo tolerancija jau didesnė. Vis dėlto 68 proc. lietuvių psichikos sutrikimus turinčius žmones laiko pavojingais, tuo tarpu senosiose ES valstybėse taip mano vos 20-30 proc. gyventojų.

Pasak „Eurobarometro“, tik 22 proc. europiečių bendravimas su psichikos sutrikimą turinčiu žmogumi sukeltų nepatogumų, Latvijoje tokių žmonių – 37 proc., Prancūzijoje – 25 proc., Belgijoje – 24 proc., Suomijoje – 21 proc., Jungtinėje Karalystėje – 20 proc., Nyderlanduose – 17 proc.

„Lietuvoje trūksta tyrimų, kurie įtrauktų pačius psichikos sutrikimų turinčius žmones. Apie juos daug kalbama, bet nesikalbama su jais, jų problemos suvokiamos per specialistų, socialinių darbuotojų ar šeimos narių požiūrius. Tai bendras sovietinio bloko šalių bruožas. Tuo tarpu Vakarų valstybėse didžiulės psichiatrijos ligoninės buvo uždarinėjamos ne tik todėl, jog buvo nuspręsta, kad jos nuostolingos ekonomiškai, bet ir todėl, kad neišsprendžia problemos. Žmogus, ilgai būdamas izoliuotoje aplinkoje, visiškai praranda gebėjimą prisitaikyti visuomenėje ir gyventi savarankiškai. Be to, tai lemia ir didesnę visuomenės netoleranciją, tokių žmonių stigmatizavimą, nes visuomenė jų nepažįsta“, - teigė G. Baltrušaitytė.

Anot sociologės, tyrimai rodo, kad žmogus sparčiau sveiksta net nuo fizinės ligos, jeigu juo rūpinamasi artimieji, jis jaučia jų paramą. Todėl kalbant apie psichikos sveikatą, taip pat būtina kalbėti apie tai, kokia yra visuomenė. Kai nėra bendruomeninio ryšio, o tik stiprus individualizmas, kai socialiniai ryšiai sutrūkinėję, tokioje visuomenėje psichikos sveikatos problema tampa labai aktuali.

Sociologai: psichiškai sveikų žmonių šiandien beveik nėra