Sveitimi vaikai savi ne visiems
Sveitimi vaikai savi ne visiems

Įvaikintieji – tarsi pažymėti

Įvaikinimas ar globa nesibaigia užvėrus teismo ar vaiko teisių apsaugos tarnybos duris. Tai – tik ilgo ir dažnai nelengvo kelio pradžia. Remdamosi savo patirtimi taip teigia šeimos, jau auginančios įvaikintus ar globojamus vaikus.

Panevėžio rajono gyventojai Audronė ir Kęstas (tikrieji vardai ir pavardės redakcijai žinomi) prieš šešerius metus įsivaikino tuomet trimetį Matą, o prieš trejus į savo namus parsivežė septynmetę Kristiną. Dabar jų sūnui yra 9 metai, dukrai – 10 metų.

Šeima nenori viešumo, nors niekada nuo nieko neslėpė, kad augina ne savo biologinius vaikus. Audronė ir Kęstas tiesiog nori apsaugoti juos nuo bendraamžių, o galbūt ir suaugusiųjų, perdėto smalsumo. Nenori, kad jų vaikai jaustųsi kitokie.

Dėl tos pačios priežasties savo ir įvaikinto sūnaus, kuriam jau eina šešiolikti metai, pavardžių neatskleidžia ir panevėžietė tarnautoja Regina.

„Mano sūnus žino, kad ne aš jį pagimdžiau. Tai ne paslaptis ir mano giminėms, draugams, kolegoms. Bet, patikėkite, nenoriu, kad po straipsnio kitą dieną į mano sūnų bendraklasiai spoksotų išpūtę akis arba mėtytų replikas“, – sakė prieš dešimt metų į savo namus parsivedusi mažą berniuką ir tapusi jam mama moteris.

Svetimus vaikus pasiryžusi auginti Audronė su vyru ir šeimos nesukūrusi Regina dabar gerai žino gyvenimo pilnatvės, kurią suteikia mažieji, kainą. Jie kartu su vaikais išgyveno ir išgyvena visokių akimirkų. Tačiau tvirtina, kad nebeįsivaizduoja gyvenimo be jų.

Kita vertus, jie įsitikinę, kad nereikia žmonių dirbtinai skatinti, įtikinėti paimti auginti svetimus vaikus.
„Tikrai negalima aklai sekti Holivudą apsėdusia įsivaikinimo mada. Tam būtina subręsti, suvokti, kad galėsi atverti svetimam vaikui ne tik savo namų duris, bet ir širdį“, – kalbėjo Regina.


Po sūnaus netekties neskubėjo

Audronės ir Kęsto šeimoje Matas atsirado praėjus šešeriems metams po jų pradinuko sūnaus mirties. Vyras ir žmona, iš pažįstamų sužinoję apie mažą, vaikų globos namuose atsidūrusį berniuką, ilgai nesvarstę nuvažiavo į įstaigą ir sustingo iš nuostabos pamatę, koks jis panašus į jų mirusį sūnų. Netrukus jie mažylį parsivežė pas save ir pradėjo tvarkyti dokumentus, kad galėtų įsivaikinti.

Iš tiesų sutuoktinių sprendimas auginti svetimą vaiką nebuvo spontaniškas. Tam jie dvasiškai brendo visus tuos metus, kai gyveno dviese. Audronė pasakojo, kad Matas jų šeimoje adaptavosi labai lengvai ir greitai. Viskas ėjosi sklandžiai ir džiaugsmingai. Įtėviai apgaubė meile savo sūnų, o šis atsakė jiems tuo pačiu.

Dabar devynerių metų sulaukęs Matas jaučiasi tarsi biologinis jų vaikas. Įtėviai nuo berniuko niekada neslėpė, kad jis nėra jų tikras sūnus, tačiau dabar sako ir patys pamiršę, kad taip yra.

Tačiau visiškai kitokią patirtį sutuoktiniai įgijo po kelerių metų pasiėmė auginti dar vieną vaiką – tuomet septynmetę Kristiną.

Mergaitei buvo kur kas sunkiau pritapti naujoje šeimoje. Nors jau praėjo treji metai, Kristina iki šiol prisimena savo velionę motiną, ilgisi sesers. Ji dažnai priešgyniauja prašoma susitvarkyti kambarį ar išplauti puodelį, iš kurio gėrė arbatą.

„Aš jums reikalinga tik kaip tarnaitė“, – pyksta mergaitė.

Audronė ir Kęstas baigia ilgai užtrukusią jos įvaikinimo procedūrą. Kristina pageidauja, kad dokumentuose būtų palikta ir jos tikroji pavardė.

Audronė, paklausta, kodėl ji su vyru vaikams nenorėjo būti tik globėjais, atsakė, kad jiems nepriimtinas globėjų statusas.

Moteris svarstė, kad tokiu atveju išlieka tam tikra siena tarp vaiko ir netikrų tėvų. Jie vaikus priėmė visa širdimi ir norėjo jiems būti pačiais tikriausiais tėvais. „Manau, kad vaiko globa vis tiek turi baigtis įvaikinimu“, – įsitikinusi ji.

Audronė nesistebi, kad šeimos dažniausiai pageidauja mažų vaikų. Pasak jos, mažyliai greičiau ir lengviau adaptuojasi.

Neištekėjusi Regina juokauja, kad jau dešimt metų jai labai patinka būti vieniša motina. Paauglystės sulaukęs įsūnis jai nekelia ypatingų rūpesčių, bet vaikystėje būta visko.

Berniukas turėjo elgesio ir sveikatos problemų. Regina jį vežiojo pas daktarus, psichologus. Reikėjo laiko, kantrybės, kol visa tai buvo įveikta.

Regina pritaria Audronei, kad mažam vaikui lengviau prigyti naujoje šeimoje nei vyresnio amžiaus.


Užsieniečiai ne tokie reiklūs

Panevėžio A.Bandzos vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja Salomėja Jareckienė sako, kad pastaruoju metu lietuvių šeimos, norinčios įsivaikinti, ypač retos viešnios. Sumažėjo ir norinčiųjų globoti svetimus vaikus.

Šiemet įvaikinti tik du vaikai, abu juos pasiėmė užsieniečiai. Dar vieną ketina priglausti lietuvių pora. Pavaduotoja nesiima spręsti, ar lietuviai labai atsakingai žiūri į įvaikinimą ir globą, ar toks mūsų tautos mentalitetas.


„Lietuviai nori mažų vaikų, iki trejų metų. Būtinai sveikų, gražių. Pageidauja, kad jų biologiniai tėvai nebūtų narkomanai, psichikos ligoniai ir panašiai. Geriau, kad vaikai neturėtų brolių ir seserų.

Tokių beglobių retai kada galime pasiūlyti. Todėl nenuostabu, kad užsieniečiai pas mus vis dažnesni svečiai. Jie nekelia ypatingų reikalavimų vaiko amžiui ir sveikatos būklei“, – „Sekundei“ pasakojo S.Jareckienė.


Daugiausia globėjų – giminės

A.Bandzos vaikų globos namų darbuotojai pastebėjo, kad pastaruoju metu sumažėjo ir pageidaujančiųjų globoti svetimus vaikus. Tai patvirtina ir miesto bei rajono vaikų teisių apsaugos specialistai.

Panevėžio vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, praėjusiais metais 46 vaikai apgyvendinti globos įstaigose, 29 globoti pasiėmė giminaičiai: seneliai, tetos, dėdės, seserys, broliai. Tik du vaikai prieglobsti rado visiškai jiems svetimų žmonių šeimose.

Šiais metais iš 52 dėl įvairių priežasčių tėvų globos netekusių vaikų 31 buvo apgyvendintas globos įstaigose, 21 priglaudė giminaičiai ir tik du vaikus panoro globoti su jais giminystės ryšiais nesusijusios šeimos.

Tos pačios tendencijos ir Panevėžio rajone. Pernai buvo įformintos globos 35 vaikams, iš jų tik vieną vaiką priglaudė jam svetima šeima.

Visus kitus arba pasiėmė giminės, arba jie buvo apgyvendinti vaikų globos namuose. Šiais metais globėjai surasti 28 vaikams.

Panevėžio rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Stakytė mano, kad žmonių nenorą paimti į šeimą svetimą vaiką lemia ne tik psichologinės, bet ir ekonominės priežastys.

„Sunkmečiu daug šeimų sunkiai verčiasi. Už vaiko globą mokamai 500 litų nebėra jau tokie dideli pinigai. Juolab kad tie vaikai dažnai turi specialių poreikių, sveikatos problemų. Globėjams tenka juos vežioti pas įvairius specialistus, o tai kainuoja“, – sakė ji.

Beje, Panevėžio rajone nė vienas giminaičių globoti paimtas vaikas nebuvo jų įvaikintas.


Kursai padeda pasitikrinti

Lietuvoje norintieji vaiką globoti ar įsivaikinti privalo baigti specialius kursus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, pernai mokymuose dalyvavo 410 globėjų (272 šeimos) ir 242 įtėviai (125 šeimos). 2008 metais tokių žmonių buvo tris kartus mažiau.

Globėjų šeimų amžiaus vidurkis – 41 metai, įtėvių – 36 metai.

Kursų lankytojai turi išklausyti 10 sesijų įvairiomis temomis, taip pat jie yra individualiai konsultuojami. Mokymų dalyviai atlieka namų darbus, juos aptaria ir analizuoja kartu su grupės vadovais individualių ir grupinių užsiėmimų metu.

Ne visi pradėjusieji mokymus juos baigia. Pernai 26 norėjusios globoti šeimos ir 3 ketinančios įsivaikinti šeimos per kursus atsisakė savo planų.

Dar 9 būsimų globėjų ir 4 įtėvių šeimos buvo pripažintos netinkamomis auginti svetimus vaikus.

Kursų metų paaiškėjo, kad jos nesugebės užtikrinti vaikui saugios aplinkos, sužinota, kad kai kurie vyrai ir moterys serga priklausomybės ligomis.

Šių kursų specialistai teigia, kad meilė, gailestis, noras padėti vaikui yra labai svarbu, tačiau ne mažiau svarbu šeimai suprasti, kokią atsakomybę ji prisiima, labai aiškiai suvokti savo galimybes.

Ne paslaptis, kad yra svetimus vaikus auginančių šeimų, kurios pavėluotai suvokia paskubėjusios paimti globoti ar įsivaikinti. Tokiose šeimose kenčia visi – ir suaugusieji, ir vaikai.

Tiesa, palyginti reta tokia šeima ryžtasi grąžinti vaiką atgal į globos namus.

Panevėžyje toks atvejis yra buvęs prieš kelerius metus. Tuomet viena išsilavinusi, pasiturinti kauniečių šeima Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistėms atvežė 10 metų įvaikį ir pareiškė jo atsisakanti.

Sutuoktiniai motyvavo, kad vaiko būdas nepakenčiamas, skundėsi, kad jis nuolat terorizuoja jų biologinį sūnų.

Inga SMALSKIENĖ