+4
-0
+4
Teatro režisierius Gytis Bernardas Padegimas: „Teatras žmogui reikalingas pirmiausia tam, kad nereikėtų gerti raminamųjų“

Gyvenimą kūrybai pašventęs Lietuvos teatro režisierius Gytis Bernardas Padegimas rėžia gilią vėžę ne tik Lietuvos – ir Europos didmiesčių teatro scenose. Jo kūrybinės veiklos kraitėje – per 110 spektaklių, pastatytų Lietuvos ir užsienio šalių žiūrovams. O greta to – pedagoginė veikla (profesorius dėsto ar yra dėstęs Klaipėdos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams), taip pat – seminarai verslininkams, kaip, pasitelkus scenos metodus, įveikti stresą, baimę, susikaustymą, geriau pažinti save ir darbuotojus... Didžiulis režisieriaus aktyvumas suponuoja mintį, kad jis nuo vaikystės „serga darboholizmu“... Su iškiliu menininku kalbamės, kaip šiandien žmogaus sveikatą veikia tiek pernelyg įtemptas darbo režimas, poilsio trūkumas, tiek nieko neveikimas; kokią įtaką savijautai turi aplinka, nepritekliai, moderniosios technologijos; kaip reikėtų gyventi, kuo vadovautis, kad puikią sveikatą būtų galima išlaikyti kuo ilgiau...

Gerbiamas režisieriau, ar sutinkate, kad pernelyg daug veiklos, nuolatinis rūpestis dėl daugybės laukiančių darbų su gera sveikata nelabai dera? Juk daug ir įtemptai dirbant anksčiau ar vėliau pradedama skųstis nuovargiu ir kitais „perdegimo sindromui“ būdingais negalavimais...

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad reikia mokėti dirbti ir reikia mokėti ilsėtis. To mane išmokė mano tėtis, fiziologijos mokslų profesorius, kuris nuolat akcentuodavo, jog nemokėjimas pailsėti bet kokį darbą daro neproduktyvų. Aš savęs „darboholiku“ nelaikau, nes niekada nedirbu be poilsio – daug laiko skiriu kelionėms, kasmet ilgiau nei mėnesį atostogauju, nuolat bendrauju su draugais, daug skaitau... Taigi esu įsitikinęs, kad mano darbas, puikiai derinamas su poilsiu, yra produktyvus. Kitaip sakant, gal ne tiek daug dirbu, kiek – produktyviai dirbu. Nes niekada nesiimu jokios veiklos tam nepasiruošęs. O režisieriaus ir pedagogo darbas išties reikalauja labai daug jėgų, didžiulės dvasinės ir fizinės stiprybės, ir man čia padeda pakankamai sveika gyvensena... Kai kuris nors verslininkas man pasigiria, kad, girdi, jis jau dvejus ar trejus metus neatostogavęs, visada tokiam atsakau, kad jis elgiasi labai neprotingai. Juk tai savęs alinimas – nėra kuo girtis. Man visada tėtis sakydavo, kad privalu prisižiūrėti sveikatą, nes kai susirgsi, tapsi niekam nereikalingas.

Užsiminėte, kad Jums produktyviai dirbti padeda, fizinės ir dvasinės stiprybės teikia sveiki gyvenimo įpročiai. Kokia, menininko vertinimu, gyvensena yra sveika?

Iš tiesų, yra menininkų, kurie sveiką gyvenseną įsivaizduoja visai kitaip nei aš... Manau, kad gyvenu daugmaž sveikai, nes nerūkau (niekada nesu paėmęs cigaretės į rankas!), alkoholio vartoju labai saikingai... Daug laiko praleidžiu gamtoje, vasarą beveik kasdien plaukioju. Jei tik įmanoma, vaikštau pėsčias, nors, žinoma, būtų dar geriau, jei ir kasdienėms rytinėms mankštoms pagaliau pasiryžčiau... Kasmet būtinai vykstu į sanatoriją, kur praeinu masažo kursą – taip tarsi pažadinu kūną iš nuo žiemos užsilikusio stingulio... Ir dar vienas dalykas, kurį sieju su sveika gyvensena – stengiuosi kuo mažiau naudotis naujausiomis, moderniosiomis technologijomis.

O kaip, Jūsų nuomone, jaučiasi dykinėtojai, tai yra tie žmonės, kuriems labiau prie širdies yra ne aktyvi veikla, o tinginystė? Jie galbūt nesuvokia, kad yra neveiklos įkaitai, aukos?

Man atrodo, kad nuobodulys, nieko neveikimas – dar blogiau nei „darboholizmas“! Nes kai aš pasiilsiu, pajuntu didelį norą nuveikti ką nors prasmingo. Jei staiga pajusčiau, kad neturiu kuo užsiimti, neabejoju, apimtų didžiulis nuobodulys. O nuobodžiauti man – viena pačių nemaloniausių būsenų pasaulyje. Juk tada viduje darosi labai tuščia: jautiesi nei sau reikalingas, nei kitiems. Ką daryti, kaip gyventi toliau? Man tokia nieko neveikimo būsena – nepažįstama ir nepriimtina. Šiuo metu vykstančiame teatrų festivalyje Rokiškyje vadovauju žiuri komisijai, tai dažnai lekiu į Rokiškį; iš ten – į Trakus, kur nuo ryto iki vakaro vedu seminarus; dar kitą dieną vaidinu spektaklyje Vilniaus teatre, po to trumpam grįžtu į Kauną, į namus... Bet tai nereiškia, kad namie tik drybsau ant lovos – ir su draugais susitinku, ir knygą paskaitau, ir mieste pasivaikštau. Tai – poilsis, bet kartu – ir pasiruošimas kitiems darbams, persijungimas į kitas veiklas. Tapimas „daržove“ – ne man.

Net ir vasarą, nukakus į nuošalią sodybėlę Dzūkijoje, nesinori nuo visko atsiriboti, bent trumpam „pavaidinti daržovę“?

Kai vasarą porai mėnesių išsiruošiu į savo sodybą Dzūkijos miškuose, pirmąją buvimo savaitę iš tiesų net nekeliu kojos iš kiemo – taip norisi ramybės... Ten yra viskas, ko reikia tikram, kokybiškam poilsiui – paprasta, tačiau dvasiškai be galo pakraunanti gamta: jokios vejos, jokių trinkelių (gana – jau kone visa Lietuva užtrinkeliuota!), senutėlis sodas, vešlūs krūmai, laužavietė, netylantis paukščių ulbesys, stirnų guoliai šalimais... Ten jaučiuosi tarsi patekęs į lietuviškos gamtos džiungles... Vaikštinėju basas, nesvarbu, ar einu grybauti, ar uogauti, ar per kemsynus brendu, ar per dagius, na ir kas, kad po to tenka gydyti subraižytus, suskilinėjusius kulnus... Toje sodybėlėje nėra mobiliojo ryšio, o man tai – dar vienas didelis privalumas!

Šiandien bet kuriuo paros metu po ranka neturėti mobiliojo ryšio telefono ar kitų modernių bendravimo priemonių – ar įmanoma taip gyventi?

Su naujausiomis technologijomis, su moderniomis ryšio priemonėmis stengiuosi susidurti kuo mažiau – tik tiek, kiek neišvengiamai reikia. Ir į sodybą atvykstančių draugų ar kolegų aktorių prašau nesivežti kompiuterių, įspėju, kad mobilusis ryšys pasiekiamas tik paėjėjus tolėliau ir palypėjus ant kalniuko... Bet visi, kurie mano sodybėlėje bent kartą apsilankė, vis nori į ją sugrįžti.

Nepaprastai gera, patraukli aura ten... Aišku, paskutinę buvimo toje ramybės oazėje savaitę jau netveriu savyje – pasikviečiu aktorius, su kuriais esu numatęs statyti naują spektaklį, ir pradedame intensyviai repetuoti. Taip derinu darbą su poilsiu. Sveikatai toks režimas, manau, yra naudingas.

Naujausias Jūsų spektaklis – Kauno kameriniame teatre pastatyta Marie Jones komedija „Akmenys jo kišenėse“, kur personažai gvildena žmonių susvetimėjimo, bendrumo stokos, pakitusių vertybių problemas. Kaip manote, kiek ir kaip šiam laikmečiui būdingos problemos veikia žmogų – žiūrovą, jo būseną, sveikatą?

Esu įsitikinęs, kad teatras žmogui turi teikti viltį, turėti psichologinį, psichoanalitinį, dar tiksliau – gydantį pojūtį, kad atėjęs į spektaklį žmogus patirtų katarsį, prašviesėjimą, tegul ir lydimą ašarų akyse... Visada savo studentams pabrėžiu, kad didžiausia profesinė nesėkmė – žmogui teatre sukelti neviltį. Kam reikia juodo, niūraus spektaklio? Kam konstatuoti, kad nėra išeities? Beje, rudenį internetiniame scenos menų puslapyje buvo pateikta informacija, ką teatrai ruošiasi statyti. Mane nustebino neigiamų temų perviršis. Taip, suprantu, kad visa tai yra gyvenimiška, bet juk tame pačiame gyvenime yra ir švelnių, malonių, džiugių dalykų! Kaip Dalai Lama kadaise yra nusistebėjęs – kodėl mūsų žiniasklaidoje kone visada skel- biama juodoji, blogoji informacija, juk tiek daug gerų dalykų vyksta! Bet apie juos kažkodėl nutylima. Panašios tendencijos juntamos ir šiandienos teatre. Aš esu kitoks – stengiuosi, kad mano spektakliai liudytų viltį ir tikėjimą. Banalu, bet amžina. Juk teatras yra galinga priemonė, skaidrinanti sudėtingą žmogaus būtį, jungianti ir vienijanti žmones. Žmogus teatre jaučiasi esąs tarp gyvų žmonių, atsiranda bendravimas, bendra atmosfera ir energija, simpatija – empatija... Tai yra labai svarbu. Reikia suvokti, kad teatras yra ne tik pramoga, ne tik edukacija, – tai ir sektinų pavyzdžių pateikimas, negatyvo sudeginimas, kad žmogui nereiktų kreiptis į psichiatrą ir ryti nervus raminančių vaistų ar piliulių nuo depresijos...

Bet kadangi to šiandien nenorima suvokti, pasaulis krypsta į chaosą. Ir kuo toliau – tuo greičiau. Dvasinis žmogaus gyvenimas nustumiamas į antrąją vietą, o tai reiškia, kad reikia vis daugiau vaistų, užimama vis daugiau lovų ligoninėse... Menas yra puiki prevencinė priemonė visoms šioms negandoms pastoti kelią, tik ja kažkodėl nenorima naudotis. Taigi teatras, mano įsitikinimu, yra nepamainomas gydytojas, nes reguliuoja žmogaus sąmonę, pasąmonę, jo emocinę skalę.

Esate sakęs, kad Jums gaila jaunų žmonių, kurie linkę rinktis pinigingas, madingas profesijas, nors galbūt vėliau jausis nelaimingi. Kokį svorį laimė turi žmogaus gyvenime? Žmogus laimingas, nes turtingas, o gal atvirkščiai – turtingas, nes laimingas?

Mano supratimu, žmogus yra laimingas, jei jis savo vietoje. Tai yra kai dirba pagal kompetenciją tą darbą, kuriam yra pašauktas. Mes pamiršome žodį „pašaukimas“ – tik bažnyčiose jį girdime, kai kalbama apie kunigų pašaukimą. Bet juk yra ir žurnalisto, ir gydytojo, ir vaistininko ar vairuotojo pašaukimas. Ir jei žmogus geba atrasti savo pašaukimą, kaip yra pasakiusi viena fizioterapijos kabineto seselė, – jis darbe ne dirba, o kaifuoja! Tuo tarpu jei žmogus visą gyvenimą eina į darbą kaip į katorgą – nekenčia tos veiklos, kuria užsiima, arba kaip dabar dažnai jaunimas galvoja, kad darbas yra tik priemonė užsikalti babkių, o jau vėliau tai pagyvensime savo malonumui, – gero nelauk... Juk darbe prabėga didžiausia mūsų gyvenimo dalis, ir tuomet kas atsakys man, kuo tokio nelaimingo, pasmerkto žmogaus darbas skiriasi nuo vergo jungo? Mes dažnai pamirštame, kad darbas yra ta veikla, kuri mums turi teikti džiaugsmą. Gaila, kad Lietuvoje tokių žmonių tolydžio mažėja, o daugėja darbo kankinių. Kas po to seka? Pykčiai, konfliktai, insultai, infarktai...

Vadinasi, mėgstama veikla, džiaugsmą teikiantis darbas, neatsiejamas nuo puikios dvasinės būklės, padeda išvengti dvasinių sukrėtimų?

Be abejo. Vienoje dainų šventėje prie manęs priėjo močiutė ir sako: režisieriau, jūs dažnai būnat visokiose televizijose, visokių dalykų žinot, pasakykit, kas yra tas depresijas? Ar čia kokia nauja liga? Ar ji nuo sekso išsivysto, kaip AIDS? Girdi, kai ji buvusi jauna, niekada su tuo depresijumi nesusidūrusi...

Galima močiutei pritarti, kad stresas, depresija – tai ligos, kurios atsiranda dėl netinkamo pasirinkimo, netinkamos gyvensenos, nemokėjimo suvokti, kas mes esame ir ko mums reikia. Ir labai svarbu – ko mums nereikia. Nes gyvenime yra daug dalykų, kurių siekiame, nors jų mums visiškai nereikia.

Jums darbas, kaip galima suprasti, yra kasdienė šventė, taigi negresia ir jokie „depresijai“?

Šventė ne šventė, kartais ir aš darbe neišvengiamai susiduriu su pilka kasdienybe, bet tikrai galiu pasakyti, kad savo pasirinkimu esu patenkintas, jaučiuosi laimingas. Profesiją pasirinkau pats. Esu kilęs iš gydytojų šeimos, nuo pat vaikystės buvau apsuptas tėvų medikų ir jų draugų medikų, stebėjau visus juos ir mokiausi iš jų atsakomybės. Kodėl nepratęsiau tėvų tradicijos – nepasirinkau medicinos? Mano tėvai man leido pasirinkti tokią veiklos kryptį, kuri man patiktų. Tiesa, tėtis labai norėjo, kad ir su teatru susipažinčiau iš vidaus, kad įvertinčiau, koks vis dėlto nelengvas yra aktoriaus, menininko darbas, tai yra kad sužinočiau ir tą juodąją, nematomą teatro pusę. Bet manęs niekas neatbaidė. Tada tėtis nusijuokė: jei jau joti į pragarą – tai ant gero arklio. Ir dotavo mano studijas pasaulinio garso mokykloje Maskvoje – Rusijos valstybiniame teatro institute (GITIS).

Pusė amžiaus – pavydėtinai ilga tarnystė menui, kūrybai. Turbūt neįmanoma suskaičiuoti, kiek per tą laiką buvo bemiegių naktų prieš premjerą, generalines repeticijas, o gal ir prieš kiekvieną spektaklį... Šalia to – visą gyvenimą persekiojančios kūrybinės kančios. Kaip visa tai veikia sveikatą?

Įtampa, kuri tvyro generalinėse repeticijose ar prieš premjeras, galėčiau pasakyti, yra visai netoli džiaugsmo. Aš netgi ją vadinčiau ne įtampa, o tiesiog gera adrenalino doze. Pasikartosiu – man nereikia jokių psichotropinių priemonių, jokio alkoholio ar nikotino, kurie mane „dopinguotų“ – man „dopingo“ suteikia pats darbas, procesas, interesas, koks bus viso to rezultatas... Studentams dėstau pagal kūrybinį Michailo Čechovo metodą, kuris laikomas sveikiausiu iš visų teatrinių man žinomų metodų, nes naudojamas tam tikroms sveikatos funkcijoms gerinti. Antai daugybė aktorių, kurie buvo M. Čechovo mokiniai, niekada neserga Alzheimerio liga, be to, yra ilgaamžiai.

Proto mankšta – štai kas žmogui labai reikalinga ir užtikrintai mažina užmaršumą! O jei klausiate apie kūrybines kančias, iš tiesų nelabai žinau, ką tai reiškia (juokiasi). Dirbu savo darbą, matau savo viziją, stengiuosi perteikti žiūrovams viską, ką jaučiu, galvoju. Žinau savo profesinius įrankius ir kaip visus savo sumanymus įgyvendinti. Tai galbūt jau yra ne kančios, o susiformavęs įprotis?

O jeigu vis dėlto tai įvardytume kančiomis, tada jos man – itin malonios. Nes jų norisi kuo daugiau. Gal dėl to režisieriai į pensiją paprastai neišeina... Juk jų darbas yra išskirtinis – įtraukiantis, užkrečiantis. Pastatai vieną spektaklį ir pradedi galvoti, ko imsies toliau. Ir taip – be pabaigos...

Jūs ne tik režisuojate – ir vaidinate...

Nenoriu girtis ir didžiuotis, bet labai myliu epizodinį vaidmenį savo spektaklyje „Meistriškumo pamoka“. Nors šis spektaklis rodomas jau daug metų, anšlagas nemenksta. Ketinau vaidinti ir kai jis bus rodomas Kaune, bet kaip tik tą dieną numatyta operacija.

Jei galite atvirauti – kokios sveikatos bėdos užpuolė?

Nieko ypatingo – išpjaus ant rankos išaugusį gerybinį augliuką. Iš kur jis atsirado, neįsivaizduoju. Nežinau. Danijoje prieš kurį laiką man operavo skydliaukę, tada paklausiau gydytojų, kas galėjo turėti įtakos, kad šis organas sustreikavo, bet jie tiesiai atsakė – negalime to paaiškinti, kreipkitės į kunigą, gal jis atsakys... Turbūt niekas nežino atsakymų į tokius klausimus.

Jūs ne tik menininkas, kūrėjas ir pedagogas – jau daugiau kaip dešimt metų vedate seminarus verslininkams.

Šios mano veiklos pradžia – Vokietijoje. Auditoriją mokau kūrybiškumo. Juk kūrybiška asmenybė į visus iššūkius reaguoja kūrybiškai, geba valdyti savo emocijas, kūną, mintis, įstengia lemiamoje vietoje lemiamu laiku priimti deramus sprendimus, geba gyventi kokybiškai.

Tai tarsi netradicinė medicina – verslo atstovų „gydymas“?

Tam tikra prasme – taip. Viskas, ko mokau, pritaikoma bet kuriam žmogui, nes kūrybiškumas nėra tik menininko privilegija. Mano mokymai yra ne kūno, o dvasios gydymas, nors siūlau savo seminaruose ir fizinių pratimų. Man buvo džiugu išgirsti akademiką Jurgį Brėdikį, kad, pasirodo, mūsų materialistinė medicina nėra panacėja. Jis pripažino, kad Vakarų medicina gydo tik fizinį kūną, o pirmiausia reikia ieškoti

nesveikatos priežasčių ir jas šalinti. Taigi šalia tradicinio gydymo labai svarbu ir mūsų sveikos sielos, sveikos dvasios prevencijos išlaikymo būdai. Tie Michailo Čechovo metodai, kuriuos aš 40 metų studijuoju ir esu sukūręs savo metodų, įrodo, kaip viskas žmoguje yra susiję. Mano seminarai – nenoriu girtis – yra labai populiarūs. Nors niekur nesireklamuoju, kvietimų turiu tiek, kad nespėju visur dalyvauti. Vadinasi, tokie seminarai žmonėms yra reikalingi. Kartą pasiteiravau kunigo, ar tai nėra puikybė, nuodėmė, nes nesu joks mokytojas. O jis atsakė – jei tave žmonės kviečia ir jiems tai patinka, – turi ne tik teisę, bet ir pareigą tą daryti.

Taigi koks yra Jūsų sveikatos receptas? Iš kokių trijų svarbiausių „ingredientų“ jis susideda?

Pirmiausia – griežtas nusistatymas prieš rūkymą. Antra – kiekvieną dieną, žiemą vasarą, kojų prausimas lediniu vandeniu – tai organizmą užgrūdina, nepuola jokios peršalimo ligos. Ir trečia – dvasios ramybė, kurios visiems taip trūksta. Nes kai turi dvasinę ramybę, turi ir sveikatos.

Ir paskutinis klausimas – ar manote teisingai surežisavęs savo gyvenimą?

Gali savo gyvenimą režisuoti kiek nori, bet Apvaizda padarys taip, kaip jai atrodys geriausia. Pats gyvenimas yra didysis režisierius, kuris visada nukreipia žmogų ten, kur reikia. Manęs kartais klausia, ar daryčiau viską taip pat, jei iš naujo gyvenčiau. Nedaryčiau – tikrai ką kitaip sugalvočiau, išbandyčiau. Bet išlaikyčiau lygiai tokias pačias vertybes. Jos nesikeičia. Aišku, nesakau, kad esu be nuodėmių. Tačiau jaučiu, kur yra raudona linija, kurios negaliu peržengti...

Kalbėjosi V. Grigaliūnienė

Šaltinis: "Farmacijas ir laikas", 2016 Nr.3