
„Vyresnėlis Ignas pradėjo žiūrėti filmukus, kai gimė jo brolis pamečiukas Domantas. Kol Ignas augo vienas, galėjau jam skirti visą savo laiką ir dėmesį. Tačiau kai gimė brolis, man nebeužteko jėgų. Ignui tada buvo 2 m. 3 mėn. Taip jau sutapo, kad tuo metu dar persikėlėme į naują erdvesnį būstą. Kol bandžiau susidėlioti daiktus, Ignas žiūrėdavo filmukus. Galbūt jis jų žiūrėjo per daug. Nes po kurio laiko jam prasidėjo akių tikas. Išsigandau, su vyru nuvežėme pas akių gydytoją, kuri patarė neleisti taip ilgai žiūrėti televizoriaus. Dabar tą laiką riboju – daugiausia per dieną jis gali filmukus žiūrėti apie valandą ir ši bėda baigėsi. Domantas filmukus pradėjo žiūrėti būdamas kokių aštuonių devynių mėnesių. Žiūrėdavo brolis, tai ir mažėlis prisidėdavo. Sutinku, kad šiek tiek per anksti, bet, sakoma, kad draudžiamas vaisius saldesnis. Pirmas filmukas, kurį nupirkome Ignui, buvo „Mažyliai“. Tai spalvingas lavinamasis filmukas. Žiūrėdamas jį Ignas daug ko pasimokė: sužinojo, kad karvytė duoda pienuko, kartą smėlio dėžėje ėmė kepti picą – kaip tik tokia buvo kepama filmuke. Paskui, kaip ir visiems tokio amžiaus vaikams, prasidėjo „Teletabių“ era. Apie šį filmuką buvau girdėjusi įvairių nuomonių. Tačiau kai jį peržiūrėjau, nustebau, kam galėjo šauti į galvą visokių kvailų minčių. Man teletabiai atrodo paprasčiausios lėlės, panašios į sauskelnėtus kūdikius. Linksmas, spalvingas filmukas, kuriame groja graži muzika. Ignas kaip tik iš jo išmoko tarti pirmus savo žodžius: „saulytė“, „ate–ate“, „skrybėlė“, „paspirtukas“. Iki šiol kukurūzų paplotėlius jis vadina „tabių skrebučiais“. Nuoširdžiai sakau: nepastebėjau, kad šis ar kiti panašūs filmukai darytų kokią nors žalą mano vaikams, juk juose nėra smurto, apie kurį dabar tiek daug kalbama. Galbūt mes savo vaikams apskritai per daug rodome televizorių, tačiau tai jau kitas klausimas.“
Jolitos vyras Vitalijus: „Manau, kad „Teletabiai“ labiau žalingi nei naudingi mūsų vaikams. Aš su Ignu mieliau žiūriu „Simpsonus“. Paradoksas: „Teletabiuose“ veiksmas labai lėtas, daug pakartojimų, nieko įdomaus nevyksta, tačiau vaikai šį filmuką žiūri išsprogusiomis akimis, tarsi užhipnotizuoti. Juos kūrė psichologai profesionalai ir niekas nežino, kokiomis priemonėmis prie ekrano yra prikaustomas vaiko dėmesys. Vaikas turi matyti tikrovišką pasaulį. Naivu būtų galvoti, kad vaikas augs kažkokiame idealiame pasaulyje. „Teletabių“ pasaulis man atrodo per daug geras, kad toks būtų. Vaikas, ypač berniukas, išaugęs su tokiais filmukais ir pagal juos susiformavęs tokį idealaus pasaulio supratimą, atėjęs į darželį ar mokyklą gali likti kvailio vietoje. Berniukas turi mokėti ir pakovoti už save, o ne būti stumdomas.“
Nebijau, kad sūnus darželyje ar mokykloje gali jaustis balta varna, jei drausiu žiūrėti kai kuriuos filmukus. Margarita irgi daugelio nematė, tačiau nesijautė nelaimėlė. Ji muzikuoja, skaito, turi daugybę kitų įdomesnių pomėgių, nei beprasmis laiko leidimas įkišus nosį į televizoriaus ekraną.“
Kalba profesionalai
Bernadeta Lukošiūtė, arba teta Beta, mūsų visų vaikystės laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja
Man artimesnė senoji animacija, kuri moko vaikus gėrio. Sutinku, kad pingvinukas, kuris perėjo akmenį, gali vaiką pravirkdyti. Tačiau juk gyvenime viešpatauja ne vien gėris ir džiaugsmas, bet ir blogis, liūdesys. Vaikas turi pažinti visas jo spalvas, kad galėtų atskirti gėrį nuo blogio. Kartu žinau, kad mano anūkė žiūrėdavo „Teletabius“. Spalvingi, žaismingi charakteriai, neįžvelgiu čia nieko bloga. Tėvų valia – rodyti ar ne filmukus savo vaikams. Spėju, kad daugiausia įtakos vaikams turi įprastas šeimos gyvenimas – ne filmukai, spec. darželiai ar mokyklos. Vaiką turėtų stengtis ugdyti ir lavinti šeima, t. y. tėvai ar seneliai, gyvi žmonės, o ne filmukai. Radusi laisvą minutę neskubu savo šešerių metų anūkės Agnės Viltės sodinti prie televizoriaus ekrano. Geriau pasiimame kelias riekes juodos duonos ir patraukiame į mišką lesinti paukščiukų. Brisdama per pusnis ji išalksta, pasiūlau paragauti juodos duonos. Noriu, kad ji žinotų, kokia skani ir kvapi ji gali būti, kai esi išalkusi. Aš tai žinau, nes juodos duonos ragavau vaikystėje. Kaip tik tokios smulkmenos sudaro mūsų gyvenimo mozaiką. Tegu užaugę mūsų vaikai atsimins ne filmukus, o gyvus žmones – galbūt senelius, su kuriais savo vaikystėje ragavo kad ir tą pačią juodą duoną.“