Mama Jolita, 3,5 m. Igno ir 1 m. 3 mėn. Domanto mama
„Vyresnėlis Ignas pradėjo žiūrėti filmukus, kai gimė jo brolis pamečiukas Domantas. Kol Ignas augo vienas, galėjau jam skirti visą savo laiką ir dėmesį. Tačiau kai gimė brolis, man nebeužteko jėgų. Ignui tada buvo 2 m. 3 mėn. Taip jau sutapo, kad tuo metu dar persikėlėme į naują erdvesnį būstą. Kol bandžiau susidėlioti daiktus, Ignas žiūrėdavo filmukus. Galbūt jis jų žiūrėjo per daug. Nes po kurio laiko jam prasidėjo akių tikas. Išsigandau, su vyru nuvežėme pas akių gydytoją, kuri patarė neleisti taip ilgai žiūrėti televizoriaus. Dabar tą laiką riboju – daugiausia per dieną jis gali filmukus žiūrėti apie valandą ir ši bėda baigėsi. Domantas filmukus pradėjo žiūrėti būdamas kokių aštuonių devynių mėnesių. Žiūrėdavo brolis, tai ir mažėlis prisidėdavo. Sutinku, kad šiek tiek per anksti, bet, sakoma, kad draudžiamas vaisius saldesnis. Pirmas filmukas, kurį nupirkome Ignui, buvo „Mažyliai“. Tai spalvingas lavinamasis filmukas. Žiūrėdamas jį Ignas daug ko pasimokė: sužinojo, kad karvytė duoda pienuko, kartą smėlio dėžėje ėmė kepti picą – kaip tik tokia buvo kepama filmuke. Paskui, kaip ir visiems tokio amžiaus vaikams, prasidėjo „Teletabių“ era. Apie šį filmuką buvau girdėjusi įvairių nuomonių. Tačiau kai jį peržiūrėjau, nustebau, kam galėjo šauti į galvą visokių kvailų minčių. Man teletabiai atrodo paprasčiausios lėlės, panašios į sauskelnėtus kūdikius. Linksmas, spalvingas filmukas, kuriame groja graži muzika. Ignas kaip tik iš jo išmoko tarti pirmus savo žodžius: „saulytė“, „ate–ate“, „skrybėlė“, „paspirtukas“. Iki šiol kukurūzų paplotėlius jis vadina „tabių skrebučiais“. Nuoširdžiai sakau: nepastebėjau, kad šis ar kiti panašūs filmukai darytų kokią nors žalą mano vaikams, juk juose nėra smurto, apie kurį dabar tiek daug kalbama. Galbūt mes savo vaikams apskritai per daug rodome televizorių, tačiau tai jau kitas klausimas.“
Jolitos vyras Vitalijus: „Manau, kad „Teletabiai“ labiau žalingi nei naudingi mūsų vaikams. Aš su Ignu mieliau žiūriu „Simpsonus“. Paradoksas: „Teletabiuose“ veiksmas labai lėtas, daug pakartojimų, nieko įdomaus nevyksta, tačiau vaikai šį filmuką žiūri išsprogusiomis akimis, tarsi užhipnotizuoti. Juos kūrė psichologai profesionalai ir niekas nežino, kokiomis priemonėmis prie ekrano yra prikaustomas vaiko dėmesys. Vaikas turi matyti tikrovišką pasaulį. Naivu būtų galvoti, kad vaikas augs kažkokiame idealiame pasaulyje. „Teletabių“ pasaulis man atrodo per daug geras, kad toks būtų. Vaikas, ypač berniukas, išaugęs su tokiais filmukais ir pagal juos susiformavęs tokį idealaus pasaulio supratimą, atėjęs į darželį ar mokyklą gali likti kvailio vietoje. Berniukas turi mokėti ir pakovoti už save, o ne būti stumdomas.“
„Lukas pradėjo žiūrėti filmukus jau sulaukęs trejų. Jam rodome tik senąją gerąją animaciją. Tokį griežtą mano požiūrį į filmukus lėmė patirtis auginant vyresnėlę Margaritą. Ji pradėjo žiūrėti filmukus irgi sulaukusi trejų. Tuo metu buvo labai populiarus „Tomas ir Džeris“. Kartą mes buvome sodo namelyje, kuriame labai statūs laiptai į rūsį. Ir mano trimetė sumąstė, kad reikia jais nusiristi. Kai pasakiau, kad taip negalima, užsimuši, atsakė, kad taip elgiasi katinas Tomas. Paskui jis atsikelia ir lyg niekur nieko gyvas bei sveikas bėgioja toliau. Tą akimirką supratau, kad tokio turinio filmukai vaikui gali būti žalingi. Vaikas filmuką suvokia labai tikroviškai ir gali pradėti mėgdžioti jo veikėjus realiame gyvenime. Paskui stebimės, kodėl paauglys kankina šunį. Prisižiūrėjęs tokių tomų ir džerių nuo vaikystės vaikas ima manyti, kad taip elgtis nieko bloga. Kai Margarita buvo maža, kaip tik prasidėjo „Teletabių“ era. Mums draugai iš Amerikos atsiuntė pirmiausia žaisliukų, tik po kurio laiko Lietuvą pasiekė filmukai su šiais veikėjais. Man buvo šokas, kai nuėjusi į darželį Margarita žmogų ėmė piešti it teletabį: su didelėmis ausimis, antena, storu pilvu ir kvadratu jame. „Kas tai?“ – klausdavau. – „Žmogus.“ – „Bet juk žmonės neturi antenų ir televizoriaus pilve...“ Margarita taip žmogų piešė gana ilgai. Lukui šio filmuko nerodome, nenoriu, kad ir jam žmonės taptų panašūs į teletabius. Augindama vaikus pastebėjau vieną auksinę taisyklę – kad tėvai turi labai domėtis, ką per televizorių žiūri jų vaikai, mat jie labai skirtingi. Kas vienam gali atrodyti nesvarbu, kitam gali įstrigti ilgam ir paskatinti blogus jausmus. Lukas – ypač jautrus vaikas. Net rusiškus filmukus turiu jam atrinkti, nes, pavyzdžiui, kai žiūrėjo filmuką apie pingviną, kuris vietoj kiaušinio perėjo akmenį, labai susigraudino. Dar kelias dienas negalėjo to graudaus vaizdelio pamiršti. Nežinau, ar tokie išgyvenimai vaikui reikalingi. Liūdnos patirties turėjau ir tada, kai jis pažiūrėjo W.Disney‘aus „Liūtą karalių“. Margarita šį filmuką mielai žiūrėdavo, tačiau Lukui jis prilygo siaubo filmui, kai pamatė, kad liūtukas Simba neteko savo tėčio. Sūnus dėl šio fakto išgyvena iki šiol. Nepadėjo jokios mano kalbos apie tai, kad filmukas iš esmės baigėsi laimingai. Tikrai žinau, kad ne tik šio, bet ir kitų panašaus turinio filmukų jam kokius porą metų nė už ką neleisiu žiūrėti. Senoji animacija vaikus moko mąstyti, gėrio, grožio. O šiuolaikiniai sukurti tam, kad paskatintų vartojimą. Parduotuvių lentynos nuklotos žaislais iš šių filmukų. Tikras nesusipratimas buvo, kai sūnui mūsų draugai iš Amerikos atsiuntė megztuką su kempiniuku. Lukui (ir man pačiai!) tai buvo tiesiog gražus piešinukas, tačiau nuėjęs į darželį sūnus pasijuto tikras herojus. Darželinukai, pamatę ant jo pilvo kempiniuką, sekiojo paskui jį ir net siūlė draugystę!
Nebijau, kad sūnus darželyje ar mokykloje gali jaustis balta varna, jei drausiu žiūrėti kai kuriuos filmukus. Margarita irgi daugelio nematė, tačiau nesijautė nelaimėlė. Ji muzikuoja, skaito, turi daugybę kitų įdomesnių pomėgių, nei beprasmis laiko leidimas įkišus nosį į televizoriaus ekraną.“
Kalba profesionalai
Nebijau, kad sūnus darželyje ar mokykloje gali jaustis balta varna, jei drausiu žiūrėti kai kuriuos filmukus. Margarita irgi daugelio nematė, tačiau nesijautė nelaimėlė. Ji muzikuoja, skaito, turi daugybę kitų įdomesnių pomėgių, nei beprasmis laiko leidimas įkišus nosį į televizoriaus ekraną.“
Kalba profesionalai
Bernadeta Lukošiūtė, arba teta Beta, mūsų visų vaikystės laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja
„Neturiu nuomonės apie šiuolaikinius filmukus, nes jų nežiūriu! Tik girdžiu mamų aimanas. Pati jų negaliu žiūrėti, nes manau, kad juos kuriant yra smarkiai susipykstama su skoniu. Pirmiausia jie idiotiškai įgarsinti, nebijau šio žodžio. Anksčiau, kai buvo rodoma senoji rusų animacija, kiekvieną personažą įgarsindavo atskiras aktorius. Jis kūrė to personažo charakterį! O dabar vienas žmogus įgarsina visą filmuką. Gali taip būti, bet niekaip nesuprantu, kam reikia taip rėkti. Juk galima visą tekstą skaityti ir ramiu balsu, personažus atskleidžiant tam tikra intonacija. Šiuolaikiniai filmukai kuriami kompiuteriais, taigi be meilės, yra tarsi negyvi, nes nesušildyti žmogiškąja šiluma.
Man artimesnė senoji animacija, kuri moko vaikus gėrio. Sutinku, kad pingvinukas, kuris perėjo akmenį, gali vaiką pravirkdyti. Tačiau juk gyvenime viešpatauja ne vien gėris ir džiaugsmas, bet ir blogis, liūdesys. Vaikas turi pažinti visas jo spalvas, kad galėtų atskirti gėrį nuo blogio. Kartu žinau, kad mano anūkė žiūrėdavo „Teletabius“. Spalvingi, žaismingi charakteriai, neįžvelgiu čia nieko bloga. Tėvų valia – rodyti ar ne filmukus savo vaikams. Spėju, kad daugiausia įtakos vaikams turi įprastas šeimos gyvenimas – ne filmukai, spec. darželiai ar mokyklos. Vaiką turėtų stengtis ugdyti ir lavinti šeima, t. y. tėvai ar seneliai, gyvi žmonės, o ne filmukai. Radusi laisvą minutę neskubu savo šešerių metų anūkės Agnės Viltės sodinti prie televizoriaus ekrano. Geriau pasiimame kelias riekes juodos duonos ir patraukiame į mišką lesinti paukščiukų. Brisdama per pusnis ji išalksta, pasiūlau paragauti juodos duonos. Noriu, kad ji žinotų, kokia skani ir kvapi ji gali būti, kai esi išalkusi. Aš tai žinau, nes juodos duonos ragavau vaikystėje. Kaip tik tokios smulkmenos sudaro mūsų gyvenimo mozaiką. Tegu užaugę mūsų vaikai atsimins ne filmukus, o gyvus žmones – galbūt senelius, su kuriais savo vaikystėje ragavo kad ir tą pačią juodą duoną.“
Man artimesnė senoji animacija, kuri moko vaikus gėrio. Sutinku, kad pingvinukas, kuris perėjo akmenį, gali vaiką pravirkdyti. Tačiau juk gyvenime viešpatauja ne vien gėris ir džiaugsmas, bet ir blogis, liūdesys. Vaikas turi pažinti visas jo spalvas, kad galėtų atskirti gėrį nuo blogio. Kartu žinau, kad mano anūkė žiūrėdavo „Teletabius“. Spalvingi, žaismingi charakteriai, neįžvelgiu čia nieko bloga. Tėvų valia – rodyti ar ne filmukus savo vaikams. Spėju, kad daugiausia įtakos vaikams turi įprastas šeimos gyvenimas – ne filmukai, spec. darželiai ar mokyklos. Vaiką turėtų stengtis ugdyti ir lavinti šeima, t. y. tėvai ar seneliai, gyvi žmonės, o ne filmukai. Radusi laisvą minutę neskubu savo šešerių metų anūkės Agnės Viltės sodinti prie televizoriaus ekrano. Geriau pasiimame kelias riekes juodos duonos ir patraukiame į mišką lesinti paukščiukų. Brisdama per pusnis ji išalksta, pasiūlau paragauti juodos duonos. Noriu, kad ji žinotų, kokia skani ir kvapi ji gali būti, kai esi išalkusi. Aš tai žinau, nes juodos duonos ragavau vaikystėje. Kaip tik tokios smulkmenos sudaro mūsų gyvenimo mozaiką. Tegu užaugę mūsų vaikai atsimins ne filmukus, o gyvus žmones – galbūt senelius, su kuriais savo vaikystėje ragavo kad ir tą pačią juodą duoną.“
