Tėvai ir vaikai: kad maži konfliktai nevirstų dideliais

Dažnai sakoma, kad gyvenimas – geriausias mokytojas, ir niekur kitur šis posakis taip netinka, kaip kad kalbant apie tėvų ir vaikų santykį. Kas daugiau gali ištirpdyti mūsų širdį pabučiavęs į skruostą, jei ne vaikas, ir kas kitas gali akimirksniu užkaitinti kraują vien nepagarbia pastaba? Terapeutė Susan Stiffelman aiškina, kas slypi vaikų elgesyje ir kaip konflikto akimirką išlikti ramiam.

Kiekvienas tėvas ar mama norėtų išlikti ramūs. Kai stengiamės išruošti savo vaikus į mokyklą laiku, dauguma mūsų jaučia apgailestavimą ar sąžinės priekaištus. Mieliau norėtume mėgautis rytais, o ne pradėti dieną barniais ir šauksmais. Tačiau giliai įkvėpti ar suskaičiuoti iki dešimt gali pasirodyti neįmanoma vaikų akivaizdoje – tų, kurie žino, kaip pataikyti į mūsų silpnąją vietą.

Niekas neturi tokios galios padėti mums atrasti savo brandžiąją pusę, kaip kad mūsų vaikai, ir tuo pat metu vaikai suteikia galimybę mums susidurti su neįtikimiausiomis savo reakcijomis.

Valdant savo mintis

Svarbiausia siekiant suvaldyti savo reakcijas ir išlikti ramiam – pastebėti mintį, kuri šmėkšteli jūsų prote, kol ji nepranyko. Neretai tokioje mintyje būna žodžiai „turėtų“ arba „neturėtų“.

„Milda neturėtų gaišti tiek laiko rinkdamasi drabužius rytais“.

„Domas turėtų ateiti prie stalo, kai jį kviečiu“.

„Berniukai turėtų nesikumščiuoti ant galinės automobilio sėdynės“.

Žvelgiant į tokias mintis ir jas nuoširdžiai analizuojant, galima suprasti, kad ir priešingos mintys yra teisingos, jei ne dar teisingesnės. Pavyzdžiui, jei Milda (minėtame pavyzdyje) yra trylikametė mergaitė, kuri susižavėjusi net ne vienu, o dviem savo klasės berniukais, iš tikro galima suprasti, kodėl ji kas rytą taip kruopščiai renkasi apdarus.

Ir jei Domas įsitraukęs į vieną savo didžiųjų Lego statybų, būtų kone absurdiška tikėtis, kad jis mes savo darbus vien dėl to, kad vakarienė ant stalo.

Suprantant vaiko veiksmų prasmę

Dauguma mūsų prarandame savitvardą, nes neteisingai interpretuojame savo vaikų elgesį, rašo „She Knows“. Pasakome sau, kad mūsų vaikai sąmoningai mūsų negerbia, siekia mus įžeisti, kai tai visiškai nėra tiesa.

Stengdamiesi suprasti vaikus ir jų elgesį, nedarydami išankstinių išvadų, kurios dažnai neteisingos, lengviau išsaugosite savitvardą. Jei suprasite, kad dukrai neramu, kaip ji atrodo, mažiau pyksite, kad ji triskart pakeitė savo apdarus. Jei žinosite, kad jūsų berniukai pavargę ir alkani, mažiau priimsite asmeniškai jų muštynes ant galinės automobilio sėdynės.

O jei vis dėlto praradote savikontrolę, rėkiate, grasinate ar deratės, svarbiausias žingsnis atgaunant savitvardą – pripažinti, kad ją praradote. Sustokite prieš darydami ar sakydami tai, ko pasigailėsite.

Dauguma mūsų, tėvų, nuolat skubame. Kai skubame, kalbame ar elgiamės impulsyviai, neklausydami savo vidinės išminties, kuri reikalauja iš mūsų ramybės, kad ją išgirstume.

Susitelkdami į savo reakcijas ir dažnai neteisingas savo vaiko elgesio interpretacijas, galėsime išlikti ramūs net tuomet, kai žmonės aplink elgiasi ne taip, kaip mes norėtume.

Parodydami jiems, kad galima nesinervinti net tada, kai viskas vyksta ne pagal mus, suteiksime jiems svarbią dovaną: galimybę mėgautis laiku su mylimais žmonėmis nepaisant neišvengiamų gyvenime pakilimų ir nusileidimų.