Visuomenė žmogui „padovanoja“ jau „suformuotas“ tolerancijos ribas, t. y. visuomenėje nusistovėjusių elgesio standartų ir mąstymo stereotipų rinkinį. Žmogus, gyvendamas tam tikroje visuomenėje, nebesistebi ir nesipiktina tuo, prie ko yra pripratęs, tai priima kaip normą. Visuomenei tai naudinga, nes iš kartos į kartą perduodamos ir išlaikomos nustatytos vertybės, nuostatos, kas yra gerai, o kas blogai, pageidaujami ir nepageidaujami elgesio standartai. Kitaip tariant, kuriamos „nerašytos taisyklės“ ir suformuojama netolerancija tam, kas yra nepageidaujama, pvz., smurtiniai nusikaltimai, skyrybos ir pan.

Kita vertus, kai kuriais atvejais valstybei yra naudingas tautinio ar rasinio nepakantumo kurstymas.

Mažoms šalims tai būdas stabdyti „tekamumą“, t. y. skatinti santuokas su tos pačios tautybės žmonėmis teigiant, kad mišriose šeimose daugiau problemų ir pan., tai tampa viena iš priemonių mažinti emigraciją („Kitur tavęs niekas nelaukia“, „Ten visada būsi „antrarūšis“ ir pan.). Didžiosios šalys netoleravimu bando stabdyti imigraciją, t. y. formuojamas neigiamas požiūris į atvykėlius (skelbiama statistika, kad atvykėliai daro daugiausia nusikaltimų, jie linkę apgaudinėti darbdavius, santuokas kuria su vietiniais tik iš išsskaičiavimo ir pan.), patys atvykėliai dėl to jaučiasi „atstumti“, apie tai kalba artimiesiems, likusiems gimtoje šalyje, ir tai pasėja abejonių apie tai, ar iš tiesų „kitur duona skalsesnė“. Taigi, tolerancijos ribų nustatymas visų pirma yra įrankis visuomenei valdyti ir kontroliuoti.

Kaip atpažinti netolerantišką žmogų?

Netolerantiškam žmogui paprastai būdingas „kraštutinis mąstymas“, pvz., „Žmonės būna arba silpni, arba stiprūs“, „Yra tik vienas teisingas būdas padaryti karjerą“. Tokie žmonės linkę aplinką skirstyti į „juodą“ ar „baltą“ ir nemato tarpinių šešėlinių spalvų. Toks mąstymas būdingas paauglystės periodui ir ankstyvajai jaunystei. Jaunam žmogui sunku

susigaudyti suaugusiųjų pasaulyje, ir greitas skirstymas į „gerai“ ir „blogai“ padeda jam greičiau apsispręsti. Tai, kas man sava, yra gėris, kas man nepažįstama ir nauja – blogis.

Tai štai, kai eina Gedimino prospektu musulmonas (apie tai aiškiai liudija jo drabužiai), nebrendyla jaunuolis mąsto: „Aš tai kietas bičas, aš o.k., o tas – kitoks, vadinasi, jis – ne o.k. O jei jis ne o.k., tai jis – blogis. O blogį reikia naikinti…“ Rankoves pasiraitoja ir garsiai sušunka: „Ei, Osama!“

Kiek įtakos turi vaikystė?

Polinkis į toleranciją arba į nepakantumą formuojasi ankstyvojoje vaikystėje. Tolerantiški vaikai išauga tose šeimose, kur jiems buvo sukurta saugi ir pakanti aplinka. Kai vaikus myli ir priima nepriklausomai nuo to, ką ir kaip jie daro. Kai vaikai vertingi tokie, kokie yra (kreivos eisenos, su atlėpusiom ausim, turintys dėmesio sutrikimą, negebantys dailiai rašyti ir pan.). Bausmės paprastai tokiose šeimose nebūna itin griežtos ar nepagrįstai nepelnytos. Vaikui nereikia gyventi baimėje ir jis auga laisvas būti savimi. Todėl suaugęs jis suteikia laisvę ir kitam būti savimi, būti „kitokiu“.

Priešingu atveju, kai vaikas auga nesaugioje aplinkoje, kur nuolat buvo nuvertinamas, kritikuojamas, būtent tokį bendravimo būdą jis „perkelia“ į santykius ir būdamas suaugęs: kiekviename žmoguje ieškoti trūkumų. Tačiau yra skirtumas tarp netolerancijos ir perfekcionizmo: perfekcionistas reikalauja to, ką žmogus gali pakeisti (nedaryti rašybos klaidų, lygiai susegti lapus, laiku atiduoti ataskaitą ir pan.), tuo tarpu netolerantiškas žmogus „prikimba“ prie to, ką žmogus nelabai gali pakeisti, pvz., tautybės („ruskis“), gimimo vietos („kaimietis“), šeimos statuso („senmergė“) ir pan. Žmogus, netoleruojantis kito žmogaus, netoleruos ir jo nuomonės.

Kur tolerancijos ribos?

Žmonės, kurie gyvenimą supranta kaip „mūšio lauką“, „priešų“ randa visuose lygmenyse: viršuje“(pvz., valdžia, vadovas, netgi Dievas), viduryje (bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai, vyras ar žmona) ir apačioje (pavaldiniai, vaikai, gyvūnai). Tolerancija baigiasi ten, kur prasideda principiniai dalykai ir piktybiškumas („Kad ir kas – pasieksiu savo“, „Vis vien pasieksiu, kad tas skalikas čia negyventų“ ir t. t.). Tolerancija prasideda ten, kur ieškoma kompromiso.

Ar padės piktas pasakymas: „Jūsų šuo taip loja, kad neįmanoma gyventi šiame name!“?

Na, taip – šunys kartais loja. O ką galima pasiekti tokiu pasakymu: „Jūsų šuo taip liūdi be Jūsų: loja ir loja vargšelis…“. Šeimininkas augintinį myli, jam gaila liūdinčio šuns. Ką elgsis šeimininkas? Pats pradės sukti galvą, ką padaryti, kad šuniui nebūtų taip liūdna… Savo ir kaimynų ramybei.

O gal tolerancija – tiesiog abejingumas?

Dažnai tolerancija painiojama su abejingumu. Jeigu mums „nei šilta, nei šalta“, tai – netolerancija, tai – abejingumas. Tik tuomet, kai mus „suerzina“ kito žmogaus elgesys, mintys ar jausmai, kai pajuntame norą prieštarauti, pamokyti ar „atvesti į protą“, tačiau save sustabdome ir pabandome suprasti kitą, jo situaciją, tik tuomet galime nusipiešti medalį ir užsirašyti „Esu tolerantiškas“ ir įsisegti į atlapą.

Psichologė Laura

Bratikaitė-Čekanauskienė