Vaikų kvėpavimo takai

Kvėpavimo takai

Kvėpavimo organų sistemai priklauso kvėpavimo takai, plaučiai bei kvėpavimo raumenys. Įkvėptą orą kvėpavimo takai išvalo, išfiltruoja ir sušildo, plaučiai perduoda įkvėptą deguonį kraujui, o šis grąžina į plaučius naudotą anglies dioksidą, kuris iškvepiamas. Plaučius nuo krūtinės sienelės skiria mažutis tarpas. Dėl jame esančio slėgio plaučiai prisiglaudžia prie krūtinės sienelės ir nesubliūkšta. Kvėpavi­mo raumenys kilnoja krūtinės ląstą, tai išplėšdami, tai sutraukdami plaučius.  Nuo pilvo ertmės plaučius skiria plonas raumenų sluoks­nis - diafragma. Įkvepiant ji leidžiasi žemyn, tada plaučiai išsiplečia, pasitikdami šviežią orą, iškvepiant atsipalaiduoja ir išsigaubia į viršų.

 

Kodėl svarbu kvėpuoti pro nosį?

 

Įkvėptą orą drėkina kvėpavimo takų (nosiaryklės ir bronchų sienelių) gleivinė, kurioje pilna virpančių plaukelių, sulaikan­čių nešvarumus, virusus bei bakterijas ir pašalinančių juos. Vidinėse nosies sienelėse yra stori, kraujagyslių išvagoti audinių sluoksniai - nosies kriauklės. Per jas perėjęs oras sušyla. Dėl to ir svarbu, kad vaikas kvėpuotų pro nosį, nes tada į plaučius pateks sušildytas, sudrėkintas ir išvalytas oras. Į nosies ertmę atsiveria šalia jos esantys prienosiniai ančiai, abiejų vidurinių ausų Eustachijaus vamzdžiai, taip pat ašarų latakai, kuriais ašaros iš akių patenka į nosį. Nosies ertmę nuo galvos smegenų skiria kaulinė plokštelė (akytkaulis), per kurią ateina uoslės nervai, išsidėstę nosies gleivinėje. Svarbu vaikui namuose sudaryti palankų klimatą kvėpavimui, vėdinkite ir drėkinkite patalpas.

Nosiaryklėje yra daug „limfoidinių audinių",  kaip rykliniai migdolai (polipai, adenoidai) ir gomuriniai migdolai (tonzilės). Smar­kiai išsižiojus, tonzilės gerai matomos „gomurio lanko" kairėje ir dešinėje pusėje. Vaikų tonzilės būna labai didelės, kartais net susiliečia viena su kita. Kartu su čiobrialiauke (užkrūčio liauka) rykliniai migdolai (polipai, adenoidai) bei tonzilės yra organizmo imuninės sistemos puoselėtojai. Todėl jokiu būdu mažiems vaikams nereikėtų jų šalinti vien todėl, jog tonzilės ar polipai yra „per dideli". Jie padidėjo dėl to, kad nuolat kontaktavo su ligos sukėlėjais, kartu sustiprindami imunitetą. Vaikui augant, pasigamina pakanka­mai antikūnų, apsaugančių organizmą nuo infekcijų, ir tada migdolai (polipai), čiobrialiauke bei tonzilės savaime suma­žėja. Savo užduotį jie jau atliko ir daugiau nereikalingi. Patekęs į nosiaryklę oras per trachėja keliauja į bronchus bei mažiausius jų išsišakojimus — bronchioles, kol pagaliau pasiekia plaučių pūsleles — alveoles. Jų sieneles vagoja mažytės kraujagyslės — kapiliarai, atiduodantys kraujui į plaučius patekusį deguonį ir iš kraujo atgal į plaučius grąžinantys anglies dioksidą.

 

Dažniausia kreipimosi į gydytoją priežastis - kvėpavimo takų infekcija

 

Ši infekcija apima viršuti­nius kvėpavimo takus - nosiaryklę ir bronchus, bet ne plaučius. 90 % tokių infekcijų sukelia ne bakterijos, o virusai, kurių jokie antibiotikai neveikia.

Virusais užsikrečiama lašiniu būdu - kosint, čiaudint, kalbant - tiesiogiai nuo kito žmo­gaus. Didžiausias užsikrė­timo pavojus tiek vai­kams, tiek suaugusiems būna pirmosiomis ligos dienomis.

Daugelio rūšių virusai veiksmingi tik tam tikru metų laiku ir labiausiai mėgsta tam tikras kvėpavimo takų dalis, pavyz­džiui, nosies gleivinę. Žinodamas šiuos virusų ypatumus, gydytojas tiksliai nustato diagnozę ir paskiria gydymą.