+3
-0
+3
Vaistininkų darbo paradoksai: pirmiausia – pardavimo planai, o to – dėmesys ir paslaugos pacientui...

Valstybės vaidmuo farmacijos sferoje – nepakankamas

Kaip šiandien jaučiasi vaistininkas? Su kokiomis problemomis jis savo darbe susiduria ir kaip jas reikėtų spręsti, kad pajustų teigiamų poslinkių? Pateikti savo įžvalgas paprašėme M. Romerio universiteto profesoriaus, psichoanalitiko Gedimino Navaičio. „Manau, kad su panašiomis problemomis, kokias išsako vaistininkai, šiandien susiduria daugelio profesijų atstovai, – pirmiausia akcentavo profesorius.

– Panaši situacija yra ir švietimo srityje, ir medicinoje. Jas bandoma tvarkyti vien pagal rinkos dėsnius, t. y. ir mokytojas, ir universiteto dėstytojas, ir gydytojas prilygintas paslaugų pardavėjui. Tą patį pastebime ir farmacijoje“. O esą kai kalbama apie vis pelningesnį paslaugų pardavimą, neišvengiamai kalbama ir apie konkurenciją, reklamą ir daugybę kitų dalykų, kurie įprasti rinkai, tačiau nėra būdingi tam, ką galima pavadinti socialine paslauga.

„Mano įsitikinimu, socialinė paslauga turėtų būti konstruojama vadovaujantis kitais principais, ir pagrindinis akcentas joje turėtų būti tų paslaugų sėkmingumas, asmenų, kurie gauna tokias paslaugas ir jas teikia, pasitenkinimas, o visa tai negali būti matuojama kaip kokių nors prekių sėkmingi pardavimai, – pridūrė profesorius G. Navaitis. – Iš to bendrojo principo, kuris šiandien egzistuoja farmacijos sferoje, ir kyla visokios blogybės, kuriomis skundžiasi tiek klientas (t. y. žmogus, atėjęs į vaistinę ir norintis gauti profesionalų patarimą dėl vaistų pasirinkimo), tiek farmacininkas, teikiantis šią paslaugą, tačiau ne visada turintis galimybę užtikrinti, kad ji būtų kokybiška. Nes farmacijos specialistui jo veiklos uždaviniai yra formuluojami kitaip, nei kad jie būtų nustatomi, jei žiūrėtume į jo darbą kaip į paslaugą visuomenei, o ne vien kaip į pelningą prekybą“.

Anot profesoriaus, tenka pripažinti, jog kai kurie dalykai – tokie, kaip rūpinimasis žmonių dvasine gerove pasitenkinimu, valstybe, darbu, paslaugomis ir pan., šiandien yra menkai suvokiami. „Blogai, kad dalis žmonių – ir valdžioje, ir visuomenėje – to nesupranta, – apgailestavo profesorius.

 – Paminėsiu paprastą pavyzdį. Mes visi du kartus per metus, pavasarį ir rudenį, neišvengiamai persukame laikrodžius. Šio veiksmo ekonominio efekto iki šiol niekas nepateikė – nėra jokių skaičiavimų, kurie rodytų laiko keitimo ekonominę naudą. Bet menama nauda laikoma svarbesniu dalyku nei reali žmonių gyvenimo kokybė. Yra apklausos, iš kurių matyti, jog apie 55 proc. gyventojų laiko kaitaliojimas didesnių patogumų nesukelia,o 45 proc. – sukelia. Taigi kyla paprastas klausimas – kam reikalingas šis veiksmas, kuris didelei daliai gyventojų sukelia nepatogumų? Juk stresas, patiriamas pasikeitus laikui, trunka kelias savaites.

Kaip minėjau, ekonominės naudos iš to tikrai niekaip negalima įžvelgti, o jei kokia nors nauda ir būtų apskaičiuota, iškart ją reikėtų palyginti lis kitų veiklų. Ir pirmiausia todėl, kad su žmonėmis dirbti visada yra sunkiau nei su prietaisais. Antra, iš vaistininko daug daugiau reikalaujama, o ir pats vaistininkas sau kelia daug aukštesnius atsakomybės reikalavimus. „Juk jei vinį įkalsime ne toje vietoje, kur reikia, turėsime išlyginti sieną ir įkalti iš naujo. Į tinkamą vietą. Netikslus veiksmas yra pataisomas, – pateikė pavyzdį profesorius. – Tuo tarpu farmacijoje padarius klaidą, ne visada įmanoma ją ištaisyti, o jei ir galima, tai daugeliu atvejų tos klaidos ištaisymas kainuos ženkliai daugiau laiko, nervų ir sąnaudų, lyginant su nuostoliais, kilusiais neteisingai įkalus vinį“.

Kitas svarbus veiksnys, kuris didina vaistininkų profesinį stresą, profesoriaus teigimu, yra darbo netolygumas, kai dalį darbo laiko gali tekti dirbti labai intensyviai, o būna, kai susidaro nenuspėjamo ilgio nieko neveikimo pauzės. „Šie veiksniai rodo, kad vaistininko darbas yra ypač atsakingas, todėl labai svarbu, kad tie asmenys, nuo kurių sprendimų priklauso farmacijos specialistų veiklos organizavimas, stengtųsi vaistininkams ne sugalvoti naujas, papildomas užduotis, o atvirkščiai – pasirūpintų, kad vaistininkui darbas sukeltų kuo mažiau profesinio streso“, – pabrėžė profesorius.

Vis dėlto pastarojo meto situacija esą rodo, kad vaistinių savininkai (kurie pagal įgytą profesiją nėra farmacijos atstovai, vadinasi, gali būti nepakankamai susipažinę su šios veiklos specifika) elgiasi atvirkščiai: siūlo trumpinti farmacijos specialistams suteikiamas ilgesnes atostogas, ilginti darbo laiką ir t. t. Tai, anot profesoriaus G. Navaičio, rodo, jog vaistininką siekiama su streso sukeliamais nuostoliais.

Taigi ryškėja visai kiti dalykai... Jei esu valdžioje, vadinasi, galiu sukinėti jūsų gyvenimą, kaip man patinka, demonstruoti savo pranašumą, užuot nuoširdžiai rūpinęsis žmonėmis“. Laiko sukiojimo pavyzdys, anot profesoriaus, gali būti kaip orientyras, kalbant apie vaistininkus ir jų darbe patiriamą stresą.Juk farmacinė veikla esą jau savaime yra labiau stresinė nei dauge-vertinti kaip prekybos centro pardavėją, kuriam keliami konkretūs reikalavimai: tam tikrą laiką išsėdėti parduotuvės kasoje ir parduoti kuo daugiau prekių. „Būtent tai atitinka mano minėtą požiūrį, jog visose srityse veikia vien rinkos dėsniai, – akcentavo jis.

 – Tačiau akivaizdu, kad rinkos dėsniai visur veikti negali. Juk jei vaistinės savininkui, kuris pardavėjui keliamus reikalavimus taiko ir savo darbuotojui (farmacijos specialistui), gydymo įstaigoje būtų pasakyta, kad dabar mes, pone, tavęs negydysime, o gydysime tą, kurį gydyti pelningiau, kiltų didelis skandalas! Vaistinės savininkas pradėtų šaukti – kaip taip gali būti!? Tačiau grįžęs į savo vaistinę toks pilietis iškart pradeda elgtis pagal kitus – jam naudingus – standartus, vadovautis kitais principais.

Iš to galima daryti išvadą, kad farmacijos srityje valstybės, kuri turėtų derinti verslo ir piliečių interesus, vaidmuo nėra pakankamas, nes vaistininkai menkai ginami. Šiuo atveju valstybės, o dar konkrečiau – Sveikatos apsaugos ministerijos ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto – pozicija turėtų būti išreikšta labai aiškiai: vaistininko darbas nėra tapatus pardavėjo darbui. Tokios pozicijos vaistininkai turbūt labiausiai ir pasigenda“. Kaip ir kuo vaistininkams būtų galima padėti, kokių patarimų pateikti, kad jie nesijaustų žeminami, skriaudžiami, kad nenusiviltų įgyta garbinga profesija, nepradėtų bodėtis savo darbu, o galvoje austi mintis keisti profesiją?

Profesoriaus nuomone, reikia pasiruošusios rimtai dirbti organizacijos, kuri imtųsi veikti ir pirmiausia suformuluotų farmacijos specialistų pageidavimus bei reikalavimus. Nes iš šalies ne visadagalima teisingai įvertinti, kas šiandien vaistininkui aktualiausia, kokios darbo problemos jį kamuoja. „Beje, kartais žmonės iš šalies ne iš piktos valios gali pasvarstyti – o kodėl farmacijos specialistams turėtų būti ilgesnės atostogos, ką jau jie ten tokio sunkaus daro – duoną parduoti ar vaistus yra lygiai tas pat, – šyptelėjo profesorius G. Navaitis.

– Todėl reikia šviesti visuomenę, kad ji suvoktų, su kokiomis problemomis farmacijos specialistas šiandien susiduria. Jei jis darbe turi per daug problemų, aš, kaip klientas, atėjęs į vaistinę irgi jausiuosi nesaugiai. O norėčiau, kad mano saugumas būtų garantuotas. Tam reikia, kad vaistininkas būtų patenkintas savo darbu, su klientu galėtų bendrauti tiek, kiek reikia, o ne skubiai išduoti vaistus, paimti pinigus, atiduoti grąžą ir pulti aptarnauti kitą klientą. Dabar apie vaistininko patarimus dažniausiai gali tik pasvajoti, nes jis, kad ir labai noriteikti kokybišką farmacinę paslaugą, neturi laiko. Nes jo darbo krūvis – pernelyg didelis“.

O juk vaistininko patarimų dėka įmanoma pasiekti didelį ekonominį efektą. Kaip žinia, sveikatos apsaugos sistema, vaistų kompensavimas valstybei atsieina ne vieną milijardą eurų, o jei farmacijos specialistai turėtųgalimybę dirbti taip, kaip buvo mokomi, o ne mintyse dėliojant, kaip įvykdyti darbdavio nurodytus pardavimų planus, neabejotinai valstybė sutaupytų daug lėšų, skiriamų gydymui.

„Tuo tarpu dabar susidaro įspūdis, kad farmacijos specialisto darbą siekiama prilyginti automatui – įmetei monetą, ir iškrito kokakolos buteliukas ar šokoladukas, o šiuo atveju – pasirinkto preparato pakuotė, – neslėpė ironijos profesorius G. Navaitis. – Būtent į tokią veiklos rūšį, mano įsitikinimu, vaistinės ir yra stumiamos“.

Todėl jis sakė nematantis kito kelio, kaip farmacijos specialistams imtis ryžtingesnių veiksmų, būti daug aktyvesniems. „Apmaudu, kad mūsų visuomenė dar neįsisavinusi tų svertų ir veikimo būdų, kurie būdingi Vakarų demokratinei visuomenei, – reziumavo profesorius G. Navaitis. – Reikia steigti profesines bendrijas ir valdžios institucijoms bei visuomenei aiškiai suformuluoti, kokių permainų vaistininkai laukia – ko farmacijos sferoje neturi likti, ką reikia skubiai keisti, tobulinti. Be abejo, nereikia tikėtis, kad pokyčiai ateis greitai ir lengvai, nes visada atsiras tam prieštaraujančių jėgų. Vis dėlto nesuformulavus savo tikslų ir konkrečių reikalavimų, neverta tikėtis, kad viskas lyg mana nukris iš dangaus...“.

Šaltinis: „Farmacija ir laikas“ Nr.5, 2016m.