Vaistų kainomis mūsų šalis jau lenkia kai kurias turtingas Europos valstybes. Vien todėl, kad vaistų antkainiai Lietuvoje – nereguliuojami, medikamentų kainos kyla žaibišku greičiu. Tebelieka neaišku, kokių permainų tikėtis liepos mėnesį, kai bus galutinai panaikintos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos. Nežinia, ar pagaliau valstybė apskritai įsikiš į vaistų kainodarą, nors daugybėje šalių tai daroma.
"Pravartu neišmesti senų receptų", – pagyvenęs vyriškis ištiesia 2006 metų gruodį žarnyno ligų gydytojo Antano Vaitkaus išrašytą receptą. Kadangi šiam žmogui buvo skirta nekompensuojamųjų vaistų, recepto provizorė nepasiliko.
Ligai atsinaujinus vyras toje pat vaistinėje nusipirko tų pačių to paties gamintojo vaistų. Tačiau sumokėjo jau ne tiek kiek anksčiau.
Už dešimtį tablečių "Diclac" (malšinančių skausmą bei uždegimą) – 3,38 lito (prieš dvejus metus jos kainavo 2,98 lito). Šis preparatas pabrango apie 13 proc.
Už "Posterisan forte" (negyvųjų žarnyno bakterijų) 10 žvakučių pakuotę dabar jis mokėjo 29,5 lito. Prieš dvejus metus -13,19 lito. Šie vaistai pabrango daugiau nei dvigubai: 124 proc.
Už "Lidoposterin" (odos) tepalą, prieš dvejus metus kainavusį 11,84 lito, dabar vyras sumokėjo 20,3 lito. Tepalo kaina šoktelėjo apie 71 proc.
Tai, ką liudija prieš dvejus metus išrašytas receptas ir dabartinis vaistinės kasos aparato čekis, prasilenkia su bet kokiomis kalbomis apie vaistams taikomas ar netaikomas PVM lengvatas. Nors iki šių metų sausio nekompensuojamiesiems (nereceptiniams ar parduodamiems tik su receptu) vaistams PVM lengvata ir buvo taikoma, ji nepažabojo vaistų kainų.
Lietuvoje valstybė šiuo metu reguliuoja tik kompensuojamųjų vaistų kainas – vaistų, skiriamų tam tikrų socialinių grupių žmonėms (pensininkams, vaikams, invalidams) ar sergantiems lėtinėmis ligomis.
Iki 2002-iųjų valstybė buvo nustačiusi ir receptinių vaistų antkainių dydį. Sveikatos apsaugos ministras Romualdas Konstantinas Dobrovolskis kainodaros politiką pakeitė. Tuo metu buvo sumažinti kompensuojamųjų vaistų antkainiai, bet buvo paleista visų kitų preparatų kainodara.
Lietuvoje didinti kompensuojamųjų vaistų kainų faktiškai neįmanoma. Atvirkščiai, jos nuolat mažinamos.
Tačiau gamintojai, tiekėjai, vaistininkai žino, kaip susigrąžinti prarastas lėšas, – reikia kelti kitų vaistų kainas. Iki begalybės. O dabar – dar ir prisidengiant iki 19 proc. padidėjusiu PVM.
Pasidomėjome, kiek tie patys vaistai (jei tokių nebūta – jų analogai) kainuoja Prancūzijoje ir Norvegijoje.
Prancūzijoje dirbanti žurnalistė su Lietuvoje perkamiausių, be receptų parduodamų vaistų sąrašu užsuko į 14-ojo Paryžiaus rajono vaistinę "Coty-Issoire": dauguma vaistų iš to sąrašo ten buvo pigesni.
Patalkino ir Norvegijoje dirbantis lietuvis gydytojas. Gavęs mūsų sąrašą, pagal tenykštį vaistų katalogą jis surašė norvegiškas kainas. Pasirodo, ir ten, Norvegijoje, kur pragyvenimo lygis – ypač aukštas, vaistai arba pigesni, arba tik šiek tiek brangesni nei Lietuvoje.
Atsakymo, kodėl pas mus tokie brangūs vaistai, "Ekstra" valstybės institucijose nerado: jos nuolat primena, kad Lietuvoje jos į vaistų kainodarą nesikiša. Tačiau vaistų rinkos dalyviai gerai žino, kas dedasi jos viduje ir kokią tai daro įtaką vaistų kainoms. Pirmiausia ji – sausakimša vaistinių.
Maždaug du trečdaliai Lietuvoje esančių 1400 vaistinių priklauso tinklams. Kiekvienas šių tinklų susijęs su didmeninėmis vaistų tiekimo įmonėmis. Pavyzdžiui, "Gintarines" vaistines valdo UAB "Limedika", "Šeimos" vaistines – UAB "Tamro", "Apotheca" vaistines – UAB "Medikona", "Camelia" vaistinės priklauso "Camelia" įmonių grupei, tarp kurių yra ir didmeninė vaistų tiekimo įmonė. Savo vaistų tiekimo įmonę turi ir Eurovaistinės.
Taigi vaistinių – nepamatuotai daug. Dauguma jų, ypač priklausančių tinklams, nuostolingos. Siekdami išsiversti vaistininkai nuolat didina antkainius. Todėl brangsta visi (išskyrus kompensuojamuosius) vaistai.
Valstybė vieną traukinį jau praleido – neribodama vaistinių steigimo, ji bemaž visą rinką perleido vaistinių tinklus kūrusioms įmonėms, ir jos dabar diktuoja sąlygas. Pavyzdžiui, neužsakinėja savo vaistinėms pigių vaistų. Jose neprekiaujama vienetiniais, retoms ligoms gydyti skirtais vaistais ar narkotinėmis medžiagomis, būtinomis skausmui malšinti. Jose pagal receptus negaminama vaistų.
Užtat įmonės tinklų savininkės, pirkdamos vaistus iš gamintojų, vos ne reketuodamos (neparduosite pigiau – apskritai nepirksime) išpeša nepagrįstai didžiulių nuolaidų. Gamintojai praradimą kompensuoja daug brangiau tuos pačius vaistus parduodami kitiems tiekėjams. Grandinė velkasi, kol galiausiai už viską sumoka pasiligojęs žmogus.
Vienas kelias, kuriuo dar galėtų pasukti valstybė, – padidinti kompensuojamųjų vaistų antkainius. Šiuo metu jie priklauso nuo preparato kainos, bet yra tokie menki, kad nepadengia prekybos jais išlaidų.
Pavyzdžiui, už kompensuojamuosius vaistus, kurie kainuoja 70 litų, vaistinei lieka tik 3 litai (tai sudaro maždaug 4 proc. jų kainos). Tačiau sprendimas padidinti šiuos antkainius sugriautų visą kompensavimo sistemą.
Antrasis kelias – socialistinis. Vaistinėms uždraudus taikyti nuolaidas baigtųsi ir gamintojų reketas. Tačiau vargu ar valstybė tam ryžtųsi: pasipriešinimas šiam žingsniui būtų didelis.
Yra ir trečioji išeitis. Tarp ES teisės normų, susijusių su farmacijos rinka, yra ir vadinamoji Kainų direktyva. Valstybė, panorusi sureguliuoti vaistų antkainius, turėtų ja vadovautis. Vadinasi, Sveikatos apsaugos ministerija turėtų įvesti ekonomiškai pagrįstas receptinių vaistų kainas, jas užfiksuoti ir uždrausti nuolaidas.
Toks valstybės įsikišimas į kainodarą paspartintų vaistinių griūtį, bet kažin ar pacientams nuo to būtų blogiau.
Ar į vaistų kainodarą valstybė ir toliau nesikiš, kaip po liepos mėnesio keisis PVM kompensuojamiesiems vaistams, galutinio išaiškinimo laukia ir farmacijos įmonės, ir didmeninės vaistų tiekimo įmonės, ir vaistinės.
Vis dar nežinia, už kokias kainas – su 5 ar 19 proc. PVM vaistus po liepos turės pirkti ligoninės, kokį PVM taikant centralizuotu būdu bus perkami vaistai ir vakcinos.
Nežinia, ar bus persvarstomos metams sudarytos teritorinių ligonių kasų ir gydymo įstaigų sutartys: jose numatyta, kiek pinigų skiriama vaistams. Nėra duomenų, kokiu PVM bus apmokestinamos vakcinos, kurias, atsižvelgdama į Nacionalinę imunoprofilaktikos programą, gydymo įstaigoms nuperka Valstybinė ligonių kasa.
Kainų stabdžiai įstrigo
"Farmacijos departamentas (FD) neturi duomenų, kokio dydžio antkainius nekompensuojamiesiems vaistams taiko vaistinės ir kokius – tiekėjai: kol šių vaistų kainos nereguliuojamos, tokių patikrinimų vaistų kontroles įstaigos neatlieka", – prieš porą metų "Ekstrai" aiškino FD direktoriaus pavaduotoja Gita Krukiene. Tuo metu buvo teigiama, kad rengiami teisės aktų pakeitimai, kurie numatys ir receptinių vaistų antkainių dydį. Koks jis, turėjo būti nustatyta diskusijose su farmacijos rinkos dalyviais. Antkainiai būtų įsigalioję, jei tuometis ministras R.Turčinskas juos būtų patvirtinęs. Kodėl to nepadaryta?
"Farmacijos įstatymo pakeitimai, kuriais būtų siekiama nustatyti vaistų antkainius, rengiami nebuvo. Buvo analizuojama užsienio šalyse taikoma praktika", – toks buvo FD farmakoekonomikos ir vaistų kainodaros skyriaus vedėjo Tomo Alondeno atsakymas į šį klausimą.
Jis patikino, kad šiuo metu kol kas nesvarstoma galimybes vėl imtis antkainių reguliavimo politikos, bet ieškoma kitokių būdų, kurie "padėtų užtikrinti adekvatų pacientų aprūpinimą vaistais".
Paklausus, kodėl receptinių vaistų antkainių apskritai atsisakyta, FD priminė tik istoriją: ‘Vykdant Vyriausybės 2001 metų gruodžio mėnesį išleisto nutarimo patvirtintas priemones, 2002-ųjų balandį sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo pakeisti kompensuojamųjų vaistų prekybos antkainiai, o 2002-ųjų gegužę nekompensuojamųjų vaistų kainos buvo liberalizuotos".
Audrė Srėbalienė, Edita Urmonaitė
Ekstra