+3
-0
+3
Vanduo – vaistas

Yra dalykų, be kurių galime išsiversti. Nors tai būtų labai vidaus vartojimą ir ekonomikos augimą žlugdanti mintis, bet taip yra. Žinoma, minia puikiai parengtų pardavimų vadybininkų Jus įtikins, kad be kokio nors Būtino dalykėlio jūsų gyvenimo kokybė staiga taps tokia pat, kaip kokio nors klajoklio dykumoje. Bet jeigu jūs, pav eiktas gražių žodelių ir įtikinamų skaičių, įsigysit šį daiktelį, netapsite nei laimingesnis, nei sveikesnis. Doc. dr. Tauras Mekas, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius

Sokratas, apsilankęs turguje, pasakė – kiek daug pasaulyje yra daiktų, kurių man nereikia. Tačiau nuo pasaulio sutvėrimo yra dalykų, be kurių mes negalime išsiversti. Jau antikos laikais jie iš apčiuopiamų daiktų tapo filosofinėmis kategorijomis – tai ugnis, vanduo, žemė ir oras. Ir be jų tu esi niekas – net jei esi gimęs ant bruko, be žemės neišgyvensi. Juo labiau be oro. Ugnies nemėgsta žaliavalgiai, tačiau ugnis mus padarė žmonėmis. Ar jos atsisakę vėl suliptumėme į medžius – nežinau. Vandens trūkumas virsta troškuliu, o troškulį numalšinti gali tik vanduo. Civilizacijos žaismai daugelį esminių vertybių bandė paneigti. Tačiau dėl jų vanduo vėl tampa tuo, kuo visada ir buvo – pačiu brangiausiu dalyku. Ir tada paaiškėja, kad mūsų pačių dergiama Lietuva yra viena turtingiausių valstybių po Saule – vandens čia yra apsčiai ir, negana to, – puikaus. Restorane Manhetene gali nemokamai gauti stiklą Niujorko vandens. Geri, ir visai nieko, Tačiau, kai žinai, iš kur gaunamas Niujorko vanduo, širdis apsąla geriant Kauno vandenį. Vanduo teška visose pasaulio religijose, nuplaudamas pačius baisiausius nuodėmingą žmogų lydinčius dalykus. Ir ne tiek svarbu, ar to vandens yra visas Gangas, ar tik lašelis ant krapyklos šerių. Vandeniu buvo gąsdinama sovietinio ateizmo profesorių straipsniuose – tiksliau, milijardais ligų sukėlėjų, besiturškiančių švęsto vandens induose bažnyčiose. Vandeniu, o ne konjaku (kaip šių dienų vietininkai ir teisėjai), rankas nusiplovė ir Poncijus Pilotas. Vanduo gali būti Gyvybės ir Mirties. Toks būdavo legendose ir pasakose (gal ir tikrovėje). Vėliau tokias savybes įgijo jonizuotas vanduo, kuriam reklaminiuose lankstinukuose su teikiamos pasakiškos savybės. Gyvojo ar šventojo vandens gali būti pilnos upės – sakykim, koks Gangas ar ne viena Lietuvos Šventoji.

Gydantis vanduo teška ir Naujajame Testamente, evangelijoje pagal Joną aprašyta Jeruzalėje prie Avių vartų buvusi maudyklė, kurion kartkartėmis nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas vandeniui sujudėjus pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga būtų sirgęs. Mūsų krašte yra dešimtys šaltinių, pagarsėjusių savo gydomosiomis galiomis. Jie, greta savo visuotinio gydomojo veikimo, turi ir siauresnę specializaciją – sakykim, Šventaduobėje (netoli Plokščių) trykštantis šaltinėlis labiau tinkamas akių ligoms gydyti, o Višakio Rūdos šaltinėlio vanduo – odos ligoms. Tokių šaltinių yra ne tik Lietuvoje. Lurdo šaltinio vanduo tapo puikiu suvenyru. Tokiais stebuklingais šaltiniais garsėja ir senoji Prūsija – vieną jų Varmijoje, Giedramiškyje (Gietrzwald), verta aplankyti dabartinėje Lenkijoje. Šventovė (lankoma minių piligrimų), kurioje yra Madonos paveikslas su išlikusiu mums suprantamu prūsišku užrašu ir gydančioji vandens versmė.

Įdomu, kad greta yra Vorutos (Woryty) gyvenvietė – ar tai nebus garsioji Voruta, kurioje šaltinio vandeniu žaizdas gydėsi karalius Mindaugas? Jei šalia nėra gydančiojo šaltinio ar jums tingisi dėl tokio nieko, kaip nepagydoma liga, kelti koją iš namų, kaip gydomąjį galima vartoti vandenį iš čiaupo. Žinia, jį reikia užkalbėti, ir tas užkalbėjimas paprastą chloruotą vandenį gali paversti stebuklingu vaistu. Toks užkalbėtas vanduo gydo žmones, o kai kam sukrauna ir turtus. Garliavoje dar ir šiandien prisimenama, kaip Jonučių gyvenvietėje šeima iš užkalbėto vandens atplukdytų turtų pasistatė mūrinį namą – tiesa, jį nacionalizavo sovietų valdžia. Mūsų laikais užkalbėtas vanduo gali padėti tapti ir prezidentu. Yra gausybė užkalbėjimų, skirtų vandeniui užkalbėti. Tarkim, bloga akim nužiūrėjus, reikia tris sykius po devynis kartus vienu atsikvėpimu ant vandenio kalbėti: „Kas nudyvijo, tas ir teatžyvija.“ Užkalbėjus vandens atsigerti ir juo nusiprausti. Jei buvote bloga akim nužiūrėtas (a), apsiprausus pajusit lyg utėles bėgiojant – ir blogis pasišalina. Tiesa, žinovai sako, kad užkalbėjimo iš rašto neišmoksi – jis turi būti gyvu žodžiu turinčiojo galią perduotas. Pašventintą vandenį stačiatikių šventikai kartais rekomenduoja gerti ligoniams.

Ateizmo laikais terminas „švęstas vanduo“ tapo pašaipiu. Vienas homeopatijos nedraugų argumentų – a, tai tik švęstas vandenėlis. Labiau romantiškai nusiteikusieji pasitiki dėl vandens išpopuliarėjusio japono Masaru Emoto darbais, kuris tikina, kad maldos, užkalbėjimo ar net emocijų pėdsakus vandenyje (tiksliau, ledo kristaluose) galima pamatyti ir nufotografuoti. Vienu žodžiu –kiek žmonių – tiek nuomonių. Vienos jų teisingos, o kitos nubėga tarsi nuo žąsies vanduo. O vaistininko profesija įpareigoja remtis laiko patikrintais šaltiniais. Tibeto medicinoje skiriamos penkios gydomųjų vandenų rūšys – saldusis, kartusis, aštrusis, rūgštusis ir aitrusis. Dauguma gydomųjų vandenų turi svilinto rago kvapą, juos labai mėgsta gerti paukščiai ir žvėrys. Avicenos (980–1037) Medicinos kanone vandeniui skirti du skyriai. Avicena geriausiu vandeniu laikė šaltinio vandenį, tačiau ne bet kokio, o esančio atviroje, saulėtoje ir vėjo prapučiamoje vietoje, tekančio molėta vaga saulės link, todėl į Rytus tekantis vanduo yra pats geriausias. Į Vakarus ar į Pietus tekantis vanduo – prastas. Geras yra ir lietaus vanduo, ypač išlijęs iš audros debesies, taip pat tinkamas yra vanduo, gautas ištirpinus ledą ar sniegą.

Kaip tinkamą gydymo tikslams Avicena ne kartą mini jūros vandenį. XVI a. Farmakopėjose atsiranda Aquae destillatae simplices. Tai Paracelso įtakoje atsiradusios vaistų formos, kurių esmė – vaistingųjų medžiagų maceravimas skiestu etanoliu ar vynu, po to destiliavimas. Taip buvo stengiamasi išgauti iš vaistingosios medžiagos gydomąją jėgą (dabar tai mes laikome veikliosiomis medžiagomis). Tokios vaistų formos išsilaikė vaistinėje per 300 metų. Senosiose farmakopėjose jų aptinkame ne vieną dešimtį, ypač gražūs jų pavadinimai: aqua apoplectica spirituosa, aqua cephalica Caroli quinti, aqua e corde cervi, aqua epidemica Londinensis, aqua florum omnium. Ar tikrai šiais vandenimis galima buvo išgydyti apopleksiją, isteriją ar gonorėją – liudininkų neturim, nors receptai yra išlikę ir klinikinius bandymus galima atlikti. XIX a. daugelio šių vandenų gamyba tapo paprastesnė – vis rečiau buvo griebiamasi maceravimo ir destiliavimo, tai pakeičiant aliejų ir druskų tirpinimu praskiestame etanolyje, o tai, kieno gamybai reikia destiliacijos, jau dažniau vadinama spiritais (pvz., spiritus traumaticus, spiritus aromaticus) nei vandeniu. Įdomus (mūsų akims) iki XX a. pradžios išlikęs vandens skirstymas pagal jo kilmę. Taigi aqua communis, paprastas vanduo, gali būti:

  • aqua fontana – šaltinio vanduo (kartais taip buvo vadinamas ir šulinio vanduo);
  • aqua fluviatilis – upės vanduo;
  • aqua lacustris – ežero vanduo;
  • aqua nivalis – sniego vanduo;
  • aqua pluvialis – lietaus vanduo;
  • aqua plutealis – šulinio vanduo.

Šios vandens rūšys buvo naudojamos gaminant vaistus dėl dviejų priežasčių – arba dėl pigumo, arba tada, kai vaistinė neturėjo destiliavimo aparato. Visose Lietuvos vaistinėse, valdžiai spaudžiant, destiliavimo aparatai jau buvo trečiame XX a. dešimtmetyje. Tada vaistinėje valdžią užgrobė aqua destillata – destiliuotas vanduo. Į destiliatorių nepateko tik aqua marina – jūros vanduo (jo trūkstant buvo gaminamas dirbtinis jūros vanduo – aqua marina artefacta) ir mineralinis vanduo – aqua mineralis. Kartais vanduo į destiliatorių patekdavo 2 kartus – aqua redestillata, skirtas leidžiamų vaistų gamybai. XIX a. natūraliojoje medicinoje perversmą sukėlė pastorius Sebastianas Kneippas (1821– 1897). Pats vandens voniomis išsigydęs džiovą, įtikėjo Apvaizdos pasiųstu vandens stebuklu ir sukūrė „gydymo vandeniu metodiką“. S. Kneippo knyga „Gydymas vandeniu“ tapo XIX a. bestseleriu, išverstu į daugelį kalbų, o pats Kneippas buvo vadinamas žmonijos gelbėtoju.

Apsipylimai vandeniu, vonios, kompresai, vaikščiojimas basomis po rasotą žolę – šios priemonės daugeliui padėjo atsikratyti beviltiškomis laikytų ligų. Tik XXI a. Kneippo gydymo vandeniu populiarumo beliko tik pėdsakai. Pikti liežuviai sako, kad dėl to reikia kaltinti tingius ligonius. XX a. pradžios farmaciniuose manualuose rasime šimtus vandenų. Kai kurie jų su vandeniu neturi nieko bendro – tai aqua Regis (Karališkasis vanduo) – druskos ir azoto rūgščių mišinys, ar aqua vitae – istorinis destiliatų pavadinimas, kuris nepatiktų blaivybės šalininkams. Bet grįžkime prie destiliuoto vandens, kurį mes esame priversti vadinti distiliuotu. O tai yra sovietinės IX amžiaus farmakopėjos spaudos klaida. Ir senosiose farmakopėjose, ir I Lietuvos farmakopėjoje, ir ankstesnėse sovietinėse farmakopėjose buvo destiliuotas vanduo. IX SSRS farmakopėjoje lotyniškai dar yra aqua destillata, o rusiškai jau distilirovannaja voda. Nuo to laiko mums kaip vantos lapas ir prilipo distiliuotas. Na, bet nieko nėra amžina. Net ir Marse buvo vanduo (o gal dar ir yra). Vanduo yra visuotinis vaistas. Kai pritrūksta kantrybės, ir pats gali tuoj pratrūkti, sako, tereikia išgerti stiklinę vandens. O dar geriau – kartkartėmis porą valandų pasėdėti prie upės, ir ten tekantis aqua fluviatilis jus nuramins...

Šaltinis: "Farmacija ir laikas", 2016m.