• 2009-07-22 18:00:00

Gydytojai nepavargsta tvirtinti, kad diagnozė „vėžys“ – anaiptol ne nuosprendis, o tik liga, kurią galima gydyti. Dar daugiau: pasak specialistų, visų mūsų kūnuose yra navikų. Su kai kuriais jų mes gimstame, kiti atsiranda vėliau. Netikite? Atidžiai apžiūrėkite save veidrodyje:

• Apgamus įprasta laikyti laimę nešančiais ženklais, tačiau mediciniškai visi jie yra augliai, vadinami nevusais.
• Antkrūtinės ir pilvo odos galima rasti nedidelių raudonų taškelių. Paspausti jie pablykšta, o paskui vėl atsiranda. Tai taip pat augliai – angiomos.
• Pasitaiko ir visiems žinomų lipomų, sudarytų iš riebalinio audinio, jas galima apčiuopti skalpo odoje po plaukais, ant nugaros, kitose kūno vietose.
Visi šie augliai gerybiniai – paprastai jie nedaro jokios žalos. Piktybiniai augliai imti vadinti vėžiu pagal vieną senovės tyrinėtoją: jam auglys pasirodė panašus į šio gyvio žnyples. Jie išsiskiria gebėjimu nevaldomai augti. Ir šį gebėjimą gali įgyti bet kuri mūsų organizmo ląstelė – jai tereikia mutuoti.
Vėžiu vadinami navikai, susidarantys iš epitelinio audinio – to paties, iš kurio sudaryta mūsų oda, gleivinės, kai kurios liaukos ir pan. Visi kiti piktybiniai augliai turi savus unikalius pavadinimus, tačiau žmonės juos vadina vėžiu. Tai kas yra vėžys: fatališka gamtos klaida ar natūralaus organizmo senėjimo rezultatas? Ar gali būti, kad vėžinėse ląstelėse glūdi amžinos jaunystės ir amžino gyvenimo paslaptis?

Nemirtingumo paslaptis

Kas yra senatvė? Negailestingai pasakius – bendras viso mūsų kūno nukaršimas. Su metais vidaus organai susidėvi ir ima irti. Taip nutinka dėl to, kad kiekviena kūno ląstelė gali dalytis tik ribotą skaičių kartų. Taigi ir mūsų organizmas atsinaujina tik tol, kol ląstelės dar sugeba dalytis. Egzistuoja teorija, kad su kiekvienu pasidalijimu ląstelių chromosomų galiukai truputėlį sutrumpėja. Šių galiukų – telomerų – netektis galiausiai nulemia chromosomų susipynimą. Tuomet ląstelės liaunasi dalytis ir žūsta. Būtent dėl to vyresniame amžiuje ir žaizdos gyja, ir lūžę kaulai suauga lėčiau. Vis dėlto kiekviena ląstelė turi genus, leidžiančius jai dalytis begalinį skaičių kartų ignoruojant visus apribojimus. Jei tik mokslininkams pavyktų išmokti valdyti šią DNR grandinės sritį, žmonija pagaliau gautų vaistus nuo senatvės. Tokie „stebuklingi“ genai vadinami onkogenais. Daugelyje kūno ląstelių šie genai yra „išjungti“ ir nedirba. Tačiau kasdien, kiekvieną valandą mūsų organizme vyksta mutacijos. Ir kartais mutacija gali įvykti būtent onkogene, ir tuomet jis įsijungs ir paskatins nesustabdomą ląstelių dalijimąsi. Bet ir to dar negana, kad ląstelės virstų vėžinėmis. Specialistai yra suskaičiavę: turi susikaupti ne mažiau kaip dešimt mutacijų, kad normali ląstelė taptų piktybine.

Taigi peršasi tokios išvados:

• Kad ląstelė virstų vėžine, reikia laiko. Kuo ilgiau gyvename, tuo daugiau mutacijų susikaupia ląstelėse. Ne veltui egzistuoja nuomonė, kad visi mirtume nuo vėžio, jeigu labai ilgai gyventume.
• Taip pat būtinas ilgalaikis piktybinio (kancerogeninio) veiksnio, sukeliančio onkogenuose mutacijas, poveikis. Todėl šių veiksnių derėtų vengti.

Kancerogeniniai veiksniai

1.Rūkymas – vienas agresyviausių kancerogeninių veiksnių. Rūkydami įkvepiame bene labiausiai koncentruotą nuodingųjų medžiagų „puokštę“. Pasak pasaulinės statistikos, 20–30 procentų vėžiu susirgusių žmonių turėtų „padėkoti“ už tai cigaretėms. Pagrindinis tabako dūmuose esantis kancerogenas – benzapirenas. Ši medžiaga taip pat išsiskiria degant anglims, naftai, benzinui ir kitiems angliavandeniliams.
2. Mityba. Mokslas įrodė ryšį tarp tiesiosios žarnos vėžio ir augalinių skaidulų trūkumo racione bei piktnaudžiavimo greitu maistu. Abu šie veiksniai lemia žarnų turinio užsilaikymą organizme. Jei tiesiai šviesiai, tai kuo rečiau išlaisvinate žarnyną nuo jo turinio, tuo labiau rizikuojate susirgti vėžiu. Bet jeigu valgote užtektinai daržovių – ypač svogūnų ir česnakų, mažinate skrandžio vėžio tikimybę. Pastaraisiais metais buvo atlikti tyrimai, kad daug reikšmės turi produktų saugojimo būdas. Pasirodo, skrandžio vėžiu rečiau serga žmonės, pirmenybę teikiantys… šaldytiems produktams. Tyrinėtojų nuomone, konservantai – taip pat ir natūralūs, tokie kaip druska, – vartojami sistemingai arba nesaikingai tampa stipriais kancerogenais.
3. Išoriniai veiksniai. Tai ir oras, užterštas degalų, gumos degimo produktų, gamyklų ir fabrikų į aplinką išmetami teršalai, radioaktyvioji spinduliuotė ir kt.
4. Infekcijos. Įrodyta, kad kai kurios infekcijos gali daryti įtaką vėžinėms ligoms vystytis:

– hepatito B ir C virusai – kepenų vėžiui;
– žmogaus papilomos virusas – gimdos kaklelio vėžiui;
– Epšteino-Baro virusas – Berkito limfomai;
– helikobakterijos – skrandžio vėžiui;
– šistosoma, arba kraujinė siurbikė, – gimdos, sėklidžių, šlapimo pūslės vėžiui;
– opistorchis, arba katinė siur-bikė, – kepenų, tulžies pūslės, kasos vėžiui.

Vis dėlto šie infekcijų sukėlėjai lemia piktybinių navikų formavimąsi tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Pavyzdžiui, gimdos kaklelio vėžys išsivysto tik veikiant kai kuriems papilomos viruso serotipams esant susilpnėjusiam imunitetui ir lėtinei infekcijai. O helikobakterijos gyvena 90 procentų žmonių skrandžiuose, tačiau tik vienetams sukelia vėžį.

5.Profesiniai veiksniai. Labiausiai rizikuoja aliuminio, anglies, liejimo, gumos, medžio apdirbimo, baldų, avalynės pramonėje bei kai kurių dažiklių gamyklose dirbantys žmonės.Nustatyta, kad vėžinių išsigimimų dažniau atsiranda tuose audiniuose ir organuose, kuriuose nuolat vyksta aktyvus augimas ir regeneracija. Ir tai natūralu: kuo dažniau ir sparčiau dalijasi ląstelės, tuo didesnė klaidos – mutacijos – tikimybė. Todėl pamėgta piktybinių navikų vieta – dažniausiai traumuojami, nuo infekcijų kenčiantys ir nuo agresyvių veiksnių poveikio neapsaugoti audiniai ir organai. Taigi vėžio profilaktika turėtų prasidėti nuo sveiko gyvenimo būdo: būtina atsisakyti kenksmingų įpročių ir neužleisti infekcijų, uždegimų – juos reikia gydyti. Itin budriai reikia stebėti apgamus ir karpas, jokiu būdu jų nedraskyti ir nekrapštyti neaiškių darinių ant odos. Juk vienas iš piktybiškiausių auglių – melanoma – dažnai susiformuoja traumuoto apgamo (pavyzdžiui, drabužių nutrintų, skustuvu nupjautų ar nugremžtų „estetiniais“ sumetimais) vietoje.

Apsauga nuo vėžio

Kiekviena naujai susiformavusi ląstelė yra akylai patikrinama organizmo imuninės sistemos. Jeigu ląstelėje aptinkamas bent menkiausias nukrypimas nuo normos, ji sunaikinama. Tokia sudėtinga apsaugos sistema vadinama apoptoze – užprogramuota ląstelės mirtimi. Mūsų organizme veikia lygybės dėsnis ir jo labai griežtai laikomasi. Bet kuri ląstelė, sumaniusi išsiskirti iš kitų, pasmerkta žūti. Bet kokia mutacija – naudinga, kenksminga ar inertinė – nesvarbu, tampa mirties nuosprendžiu ląstelėms. Tačiau jeigu apoptozės sistema visada veiktų be priekaištų, nebūtų buvusi įmanoma evoliucija – vadinasi, niekada nebūtų atsiradęs ir žmogus. (Kaip nuo seno žinoma, už savo atsiradimą šioje planetoje turėtume būti dėkingi mutacijoms.) Gamta visada sau palieka atsarginį kelią. Tad galbūt ir vėžinės mutacijos yra kitas evoliucijos laiptelis? Kokie veiksniai gali susilpninti natūralią organizmo apsaugą nuo vėžio? Jų yra keletas:

• Pirmiausia, paveldėtas polinkis. Žmonės, gimę šeimose, kur ne vienas narys yra sirgęs vėžiu, labiau rizikuoja susirgti nei kiti. Jiems būtina budriau stebėti savo sveikatą ir dažniau ją tikrinti, vengti neigiamo aplinkos poveikio. Mokslininkams pavyko nustatyti genus, kuriuos turintiesiems gerokai dažniau gresia piktybinių navikų susiformavimas. Kai kuriose Europos valstybėse ir JAV, aptikus minėtus genus BRCA1 ir BRCA2, padidinančius riziką susirgti krūties ir kiaušidžių vėžiu, moterims rekomenduojama profilaktiškai pašalinti krūtis ir kiaušides.

• Kartais vėžinės ląstelės užsimaskuoja kaip paprastos ir taip išvengia imuninės sistemos puolimo. Yra nustatyti mechanizmai, kai piktybinės ląstelės net išskiria toksinus, žudančius joms grėsmę keliančias imunines ląsteles. Tokiais atvejais bet kokia infekcija, stresas, lėtinės ligos paūmėjimas, net nėštumas – veiksniai, papildomai susilpninantys imunitetą – gali tapti paleidžiamuoju mechanizmu vėžiui. Apsaugą nuo vėžio pamažu susilpnina imunodeficitinės ligos ir, žinoma, senatvė.

XXI amžiaus maras

Mirtys nuo vėžio pasaulyje užima antrą vietą po širdies kraujagyslių ligų. Be to, sergančiųjų vėžiu vis daugėja. Kodėl? Dažniausia minima priežastis – užteršta aplinka. Tačiau išorės veiksnių įtaka onkologinėms ligoms nėra labai didelė. Tikėtina, kad labiau prie vėžio plitimo prisideda bendras gyventojų sveikatos pablogėjimas, paveldimos ligos, mitybos deficitas, piktnaudžiavimas alkoholiu ir tabako produktais, ir, žinoma, stresas. Visos šios priežastys didina mūsų riziką susirgti vėžiu nesulaukus senatvės.
Dar viena paradoksali vėžio plitimo priežastis yra pagerėjusi onkologinių ligų diagnostika ir gydymas. Anksčiau dauguma žmonių mirdavo dėl senatvės, dabar jiems neretai diagnozuojamas vėžys. Kasmet gerėja ir gydymo rezultatai. Vadinasi, daugėja ir išgyvenusiųjų bei išgijusiųjų, papildančių statistiką. Pailgėjus bendrai gyvenimo trukmei, natūralu, kad vis daugiau žmonių nugyvena iki vėžio.

Dydis turi reikšmę

Tradiciškai manoma, kad piktybinio naviko aptikimas prilygsta mirties nuosprendžiui. Tačiau onkologijos mokslas jau pasiekė tokį lygį, kad toks teiginys seniai nebeatitinka tiesos. Pavyzdžiui, plokščialąstelinis odos vėžys lengvai gydomas ambulatoriškai. Net su kai kuriais itin piktybiškais augliais galima susidoroti, jei susigriebiama laiku. Esmė tai, kad įvairių piktybinių navikų augimo greitis yra skirtingas. Štai vienas labiausiai paplitusių auglių – krūties vėžys – pasiekia 1–2 kubinių centimetrų dydį tik per 10 metų. Skrandžio vėžys yra daug „greitesnis“: užtenka vos 2–3 metų, kad pasireikštų klinikiniai simptomai.
Egzistuoja ir žaibiškos vėžio formos – pavyzdžiui, melanoma. Blogiausia, kad augdamas navikas agresyviai kovoja už vietą po saule – kad pasidarytų sau vietos, naikina gretimus organus. Kai navikas pasiekia tam tikrą dydį, sutrinka jo maitinimas (dažniausiai pačiame jo centre). Tada auglys ima irti. Atsiskyrusios ląstelės kartu su krauju ir limfa nunešamos į gretimus organus ir sudaro ten vėžio židinius, vadinamus meta-stazėmis. Naviko piktybiškumas nustatomas iš jo augimo greičio ir gebėjimo metastazuoti. Kol auglys dar nėra didelis, neperaugęs į gretimus audinius, yra galimybė visiškai išsigydyti. Kuo labiau užleista liga, tuo sudėtingesnis ir labiau traumuojantis gydymas, ir tuo mažiau vilčių teikiantys jo rezultatai. Egzistuoja grupė vadinamųjų „vizualių“ vėžio formų. Tai tokie navikai, kuriuos įmanoma diagnozuoti ankstyviausių stadijų ir dar nepasireiškus klinikiniams simptomams. Jiems, pavyzdžiui, priskiriamas tiesiosios žarnos, gimdos kaklelio, plaučių, krūties vėžys. Šias ligas galima diagnozuoti per paprasčiausią sveikatos patikrinimą.

Kuo anksčiau, tuo geriau

• Dar gimdyti galinčioms moterims būtina tikrintis pas ginekologą kartą per 6 mėnesius. Po menopauzės – kartą per metus. Tik taip įmanoma diagnozuoti priešvėžines būsenas, kai ląstelių virtimo piktybinėmis procesas dar tik prasideda. Tokiame etape pradėtas gydymas leis išsaugoti gyvybę, sveikatą ir išvengti traumuojančių, net luošinančių operacijų.
• Vyresnėms nei 40 metų moterims derėtų kartą per metus pasidaryti mamografinį, arba krūtų, tyrimą ultragarsu. Be to, visoms moterims būtina pačioms reguliariai tikrintis krūtis – taip galima apčiuopti ankstyvų stadijų navikus.
• Vyresniems nei 40-ies vyrams būtina kartą per 6–12 mėnesių apsilankyti pas proktologą ir urologą ankstyvai prostatos ir tiesiosios žarnos vėžio diagnostikai.
• Kartą per 1–2 metus derėtų pasidaryti fluorografiją. Šis tyrimas leidžia diagnozuoti ankstyvos stadijos plaučių vėžį ir nė kiek ne mažiau pavojingą ligą tuberkuliozę.
• Tam tikroms žmonių grupėms būtini specialūs tyrimai. Pavyzdžiui, sergantieji skrandžio opa turėtų periodiškai darytis fibrogastroskopinį skrandžio tyrimą su biopsija.
Šiuo metu visiškai išgydomu laikomas pirmosios stadijos vėžys. Antrosios stadijos vėžio gydymas, teigiama, turi „gerų prognozių“. Esant trečiosios stadijos vėžiui, gydymas jau sudėtingesnis, tačiau kai kuriais atvejais galima ilgalaikė remisija. Nepalankios prognozės paprastai būna gydant užleistą ketvirtosios stadijos vėžį. Tačiau net ir tuo atveju dar ne viskas būna prarasta. Kai kurie tyrėjai mano, kad piktybinis navikas gali savaime arba veikiamas kol kas dar mokslui nežinomų veiksnių liautis augęs ar net imti mažėti. Medikams teko matyti ir tokių dalykų.

Kasmet atsiranda vis naujų, tobulesnių kovos su piktybiniais organizmo dariniais būdų. Dar prieš 10–20 metų apie šiuolaikinį vėžio gydymo lygį buvo galima tik svajoti. Gali būti, kad dar po kelerių metų onkologai galės diagnozuoti vos kelių ląstelių stadijos auglį ir jį sunaikinti. Ateities perspektyva lieka ir vakcina nuo vėžio. Ją kuria kone viso pasaulio mokslininkai.
 

iMed