Klastinga, sunki, didelį diskomfortą kelianti Parkinsono liga - ne mirtina, tačiau sergančiųjų gyvenimo kokybė nemažai priklauso nuo pačių sergančiųjų. Taip pat - nuo gydytojų ir valstybės dėmesio.

Sergantieji šia liga jaučiasi esą gydytojų dėmesio užribyje - dažnai į juos nekreipiama pakankamai dėmesio, jie esą "nurašyti".

Todėl kaip niekam kitam jiems itin svarbu žinoti, kaip padėti sau.

Pasimokyti, kaip gyventi, sergant Parkinsono liga, kasmet susirenkama į vieną vietą. Kartu paminima pasaulinė sergančiųjų Parkinsono liga diena. Ir štai praėjusį šeštadienį visos Lietuvos sergantieji bei jų artimieji, globėjai bei medikai rinkosi Klaipėdos "Aukuro" vidurinėje mokykloje - mokėsi, kaip slaugyti ir prižiūrėti šiuos ligonius. Tokios konferencijos kasmet rengiamos jau 12 metų.

"Aptarti tikrai turime ką... Liga baisi - kartais taip surakina, kad negali atplėšti kojos nuo žemės. Būna, sustingsti viduryje gatvės. Sunkiai pakenčiame menkiausią dirginimą, o čia pradedi dar labiau jaudintis, nes mašinos signalizuoja, žmonės nesupranta, kas tau atsitiko", - pasakojo Klaipėdos savitarpio paramos grupės pirmininkė Magiliona Kilpienė.

Konferencijos metu keraminę tulpę - vilties gyventi pasaulyje be Parkinsono ligos simbolį - M. Kilpienė perdavė vilniečiams. Tai reiškia, kad kitąmet konferencija bus organizuojama Vilniuje.

Svarbiausia - judėti

Kol pažangus gydymas Lietuvoje - tik svajonė, sergantieji parkinsonu stengiasi paremti vienas kitą, padėti sau ir likimo draugui.

"Svarbiausia - judėti", - sakė būrelį ligonių uostamiestyje subūrusi M. Kilpienė ir džiaugiasi, jog po savo sparnu būstinėje J. Zauerveino gatvėje juos maloniai priglaudžia neįgalieji.

Kad nestingtų sąnariai ir liga taip neprogresuotų, moteris stengiasi kuo daugiau vaikščioti prie jūros, nusipirkti reabilitacijos procedūrų.

"Nesiskundžiu, nepasiduodu, niekada nesakau, kad man blogai", - ūpą sau kelia ir 17 metų šia liga serganti Danutė Gelažienė.

"Mūsų siekis - išjudinti žmones, kad patys neapsileistų, kad nesidrovėtų savo ligos. Mums nereikia padėti, kol patys to neprašome, nemėgstame ir saldžios užuojautos. Savo nusiteikimą skatiname visokiais būdais - bendraujame, šokame, dainuojame, keliaujame, sodiname drebules, užsiiminėjame kinų mankšta taiči, joga", - apie Lietuvos Parkinsono draugijos (LPD) veiklą pasakojo pirmininkės pavaduotoja Adelė Jarušaitienė.

Į draugiją Lietuvoje susivienijo jau apie 370 narių, Klaipėdoje kol kas tarpusavyje bendrauja 19. Vienas svarbiausių draugijos uždavinių - kad sergantieji gautų visavertį gydymą ir reabilitaciją.

Nauja viltis

"Pirminių ligos stadijų gydymas Lietuvoje visai neblogas. Jei būčiau susirgusi dabar, visai nebijočiau dėl Parkinsono ligos. Mes gimėme truputį per anksti,- šypsosi A. Jarušaitienė. - Pradinėmis stadijomis svarbu žmogui pačiam susiimti, nenugrimzti į liūdesį."

O ne per seniausiai iš Vilniaus moteris grįžo kaip ant sparnų - garbūs medikai pradėjo kalbėti apie galimybę ir Lietuvoje efektyviai padėti tiems, kam liga jau tolokai pažengusi. Iki tol ji apie šį būdą girdėdavusi tik užsienio konferencijose.

Tiesa, džiaugtis dar esą per anksti, operacija atsieina apie 60 tūkst. litų, ir kol kas ligonių kasos jų nekompensuoja. Tačiau LPD kartu su Kauno medicinos universiteto neurochirurgais daro viską, kad šis metodas būtų kompensuojamas ir pradėtas atlikti Lietuvoje.

Šis vilčių teikiantis būdas - tai nuolatinė giluminių smegenų struktūrų stimuliacija į požievio struktūras implantuotais neuroelektrodais. Šiuo metodu Parkinsono ligos simptomai pakoreguojami, pagerinama ligonių būklė.

Genovaitė PRIVEDIENĖ

Vakarų ekspresas