\u201eDirban\u010dios mamos jau\u010diasi kaltos, leisdamos laik\u0105 be vaik\u0173. Jos jau\u010diasi
\nkaltos, nes mano, kad tuo metu, kai nedirba, b\u016btinai privalo su jais b\u016bti\u201c, \u2013
\nteig\u0117 \u201eT\u0117v\u0173 mokymo akademijos\u201c darbuotoja Lorraine Thomas. Daugelis sau skirt\u0105
\nlaik\u0105 \u012fsivaizduoja taip: pabaigsiu kelet\u0105 nam\u0173 ruo\u0161os darb\u0173, i\u0161skalbsiu
\ndrabu\u017eius, nueisiu nupirkti maisto.
\n<\/b>
\nKad laisvalaikis tikrai b\u016bt\u0173 naudingas, tur\u0117tum\u0117te rasti laiko tikrai sau,
\nkadangi sunkiai dirbate ir jums b\u016btina pri\u017ei\u016br\u0117ti save, atsipalaiduoti,
\ngaliausiai \u2013 pails\u0117ti emoci\u0161kai, ra\u0161o telegraph.co.uk.<\/p>\n
Da\u017enai sakoma, kad \u0161eimos variklis yra mama. Ta\u010diau netgi tuo atveju, jei ji
\nveikia su nei\u0161senkan\u010diomis baterijomis, ji negali optimaliai atlikti savo
\npareig\u0173, jei neturi galimyb\u0117s skirti bent truput\u0117lio laiko sau.<\/p>\n
\u201eAnks\u010diau manydavau, kad tam b\u016btina nuvykti \u012f koki\u0105 nors egzotin\u0119 vietov\u0119,
\nta\u010diau dabar matau, kad pakakt\u0173 laisvos popiet\u0117s, kurios metu gal\u0117\u010diau
\npasi\u017ei\u016br\u0117ti film\u0105. Tai b\u016bt\u0173 tikras poilsis. Arba paskaityti knyg\u0105, nesijaudinant
\nd\u0117l kit\u0173 darb\u0173.<\/p>\n
Mano vyras sugeb\u0117t\u0173 tai padaryti \u2013 jis ne\u012ftik\u0117tinai gerai susitvarko su vaikais
\n\u2013 ta\u010diau jis dirba vis\u0105 savait\u0119, tod\u0117l jau\u010diu, kad jam taip pat reikia
\npails\u0117ti\u201c, – sako dviej\u0173 vaik\u0173 mama Laura.<\/p>\n
\u0160tai ir v\u0117l koj\u0105 paki\u0161a kalt\u0117s jausmas. Mamos da\u017eniausiai save palieka
\npaskutin\u0117je vietoje. Svarbiausia yra vaikai, antroje vietoje yra j\u016bs\u0173 partneris,
\ntuomet eina \u0161eima ir draugai ir (kadangi mamos r\u016bpinasi kitais) netgi kita mama
\nvaik\u0173 \u017eaidimo aik\u0161tel\u0117je arba \u017emogus parduotuv\u0117je, kuriam reikia pagalbos.
\nSteb\u0117tina, kad mes i\u0161vis sugebame kv\u0117puoti po \u0161ia kit\u0173 \u017emoni\u0173 poreiki\u0173 na\u0161ta.<\/p>\n
Kai susiruo\u0161iame pails\u0117ti, did\u017eiausi\u0105 nerim\u0105 mums kelia vaikai, nepaisant to,
\nkad suorganizavome, kad jais b\u016bt\u0173 pasir\u016bpinta.<\/p>\n
\u201eI\u0161tisus de\u0161imtme\u010dius moterys susid\u016br\u0117 su tokiomis psichologin\u0117mis problemomis,
\nkaip \u201eprisiri\u0161imo sutrikimai\u201c ir \u201emotinos tr\u016bkumas\u201c. Skamba siaubingai, tod\u0117l
\nn\u0117ra keista, kad mes mirtinai bijome palikti savo vaikus, \u2013 teigia Hertfordshire
\nuniversiteto vystymosi psichologijos profesor\u0117 Karen Pine. – Ta\u010diau vaikai
\nnenuken\u010dia, jei motinos nuo j\u0173 atsitraukia.<\/p>\n
Taip, vaikas gali d\u0117l to nusiminti, ta\u010diau turite palyginti tai su galimybe
\ngyventi su nervinga mama, kuri jau\u010diasi per daug kalta, kad trumpam palikt\u0173 savo
\nvaik\u0105. Nuo ankstyvo am\u017eiaus vaikai turi i\u0161mokti suprasti, kad \u017emon\u0117s i\u0161eina,
\nta\u010diau jie sugr\u012f\u017eta. Vaikams reikia \u012fdiegti, kad t\u0117vai taip pat turi savo
\nporeiki\u0173.\u201c<\/p>\n
Nustembu, kai moterys man sako: \u201eNor\u0117\u010diau, kad gal\u0117\u010diau padaryti tai.\u201c A\u0161
\nvisuomet atsakau: \u201eTai kod\u0117l nedarai? Niekas netrukdo tau to padaryti.\u201c<\/p>\n
Ir tai naudinga ne tik vaikams.<\/p>\n
\u201cKai kur nors i\u0161einame, mes v\u0117l tampame savimi ir prisimename, kas esame, \u2013
\nteigia nacionalin\u0117s tyrim\u0173 labdaros organizacijos \u0160eimos ir t\u0117v\u0173 instituto
\nvystymosi direktor\u0117 Honor Rhodes. – Suaugusi\u0173j\u0173 \u017emoni\u0173 santykiai gali i\u0161sekti,
\nkaip ir bet kuri talpa. Kai i\u0161 naujo \u012fkrauname savo baterijas, randame ka\u017ek\u0105
\nnaujo, kitokio ir jaudinan\u010dio, k\u0105 galime duoti savo partneriams\u201c.<\/p>\n
Kas mums trukdo?
\n<\/b>
\nI\u0161 dalies mes atprantame tai daryti. Pervargimas atbukina vaizduot\u0119. Kai mano
\nvaikai buvo ma\u017ei, nuolat svajodavau, kad s\u0117d\u017eiu d\u016bm\u0173 pilnoje kavin\u0117je, pilnoje
\ncigare\u010di\u0173 ir keptos kiaulienos kvap\u0173, kadangi tai buvo tokia netinkama k\u016bdikiams
\naplinka, kuri garantavo buvim\u0105 vienumoje. Ta\u010diau tai tik parodo, koks siauras
\nbuvo mano akiratis.<\/p>\n
Lygiai tiek pat li\u016bdina ir tai, kad mes taip \u012fprantame tvarkyti visas savo vaik\u0173
\ngyvenimo smulkmenas, kad netgi negalime \u012fsivaizduoti, kad kas nors kitas atlikt\u0173
\ntai tinkamai.<\/p>\n
\u201eB\u016bdamos motinomis, mes padarome save nepakei\u010diamomis ir tai mums tampa sunkia
\nna\u0161ta, \u2013 teigia H. Rhodes. – Mes saugome savo namus, netgi nes\u0105moningai, tod\u0117l
\ntampame vienintel\u0117mis, \u017einan\u010diomis, kad ind\u0173 plovykl\u0117 dirba tik tuomet, kai
\ntrinkteli kum\u0161\u010diu, arba i\u0161imame i\u0161 spintos kojines, i\u0161 naujo sulankstome jas ir
\n\u012fdedame \u012f kit\u0105 stal\u010di\u0173.<\/p>\n
Turite \u012fsitikinti, kad abu esate kompetentingi t\u0117vai. Ta\u010diau kai kurios moterys
\ntai darydamos jau\u010diasi taip, lyg atsisakyt\u0173 ka\u017eko brangaus.\u201c<\/p>\n
Sunku \u012fsivaizduoti, kad tavo darb\u0105 atlieka kas nors kitas. Tris vaikus
\n(a\u0161tuoneri\u0173, de\u0161imties ir dvylikos met\u0173) turinti Viktorija penkioms dienoms
\ni\u0161vyko \u012f Jungtines Amerikos Valstijas aplankyti Majamyje gyvenan\u010dios draug\u0117s.<\/p>\n
\u201eNiekada anks\u010diau nebuvau i\u0161va\u017eiavusi viena. Mano vyras pasi\u0117m\u0117 savait\u0119
\natostog\u0173, kad pri\u017ei\u016br\u0117t\u0173 vaikus. Kai gr\u012f\u017eau, namai buvo \u0161var\u016bs ir tvarkingi,
\nvisi indai suplauti, \u0161aldytuve pilna maisto, o vaikai buvo laimingi. A\u0161
\npagalvojau: \u201eTomas u\u017edirba pinigus, o a\u0161 dirbu \u0161\u012f darb\u0105. Jei jis sugeba mano
\ndarb\u0105 atlikti taip pat gerai, kaip a\u0161, tai kam a\u0161 reikalinga?\u201c<\/p>\n
Ta\u010diau giliai \u0161irdyje mus labiausiai jaudina ne laisvo savaitgalio kaina arba
\nm\u016bs\u0173 partneri\u0173 kompetencija, ir netgi ne j\u0173 organizuotumas mums i\u0161vykus, o
\nkirbantis \u012ftarimas, kad laisvalaikis be vaik\u0173 yra labai savanaudi\u0161kas poelgis.<\/p>\n
Motinos turi b\u016bti pasiaukojan\u010dios, o mums vis tiek kyla nedor\u0173 min\u010di\u0173 apie
\npopiet\u0119 kine. Kuo visa tai baigsis? M\u016bs\u0173 vaizduot\u0117s gali b\u016bti tokia nuod\u0117minga,
\nkad net sunku \u012fsivaizduoti.<\/p>\n
\u201eMes i\u0161einame, \u2013 sako H. Rhodes. – Ir yra ma\u017ea galimyb\u0117, kad mes niekuomet
\nnebegr\u012f\u0161ime. Tai atrodo labai netinkama\u201c.<\/p>\n
Atsitraukdamos nuo vaik\u0173 ir skirdamos laiko sau j\u016bs elgiat\u0117s labai i\u0161mintingai,
\nnes: – \u012f namus gr\u012f\u017etate pails\u0117jusios, atsigavusios, o tai rei\u0161kia, kad ir
\nnami\u0161kiams suteiksite ger\u0173 emocij\u0173. Vien d\u0117l to, kad nebeb\u016bsite \u012fsitempusios,
\ngalb\u016bt nebe tokios irzlios ir pan. – vaikai daugiau laiko praleis su t\u0117\u010diu ar
\nseneliais, sustiprins ry\u0161\u012f. – partneris j\u016bs\u0173 pasiilgs, o atlikdamas ruo\u0161os
\ndarbus galb\u016bt netgi susim\u0105stys, kad tai – taip pat darbas, ir netgi labai
\nnelengvas. – pati i\u0161 naujo \u012fvertinsite \u0161eim\u0105, santykiaus ir gr\u012f\u017eusi po atostog\u0173
\nnamus suprasite, kas yra tikroji j\u016bs\u0173 tvirtov\u0117.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
\u201eDirban\u010dios mamos jau\u010diasi kaltos, leisdamos laik\u0105 be vaik\u0173. Jos jau\u010diasi
\nkaltos, nes mano, kad tuo metu, kai nedirba, b\u016btinai privalo su jais b\u016bti\u201c, \u2013
\nteig\u0117 \u201eT\u0117v\u0173 mokymo akademijos\u201c darbuotoja Lorraine Thomas. Daugelis sau skirt\u0105
\nlaik\u0105 \u012fsivaizduoja taip: pabaigsiu kelet\u0105 nam\u0173 ruo\u0161os darb\u0173, i\u0161<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":2671,"comment_status":"open","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"categories":[27333],"tags":[],"site":[],"post_item_type":[27344],"class_list":["post-2670","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-seima"],"acf":{"post_sites":false},"aioseo_notices":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2670","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=2670"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2670\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/2671"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2670"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=2670"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=2670"},{"taxonomy":"site","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/site?post=2670"},{"taxonomy":"post_item_type","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/post_item_type?post=2670"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}