Net ir patys mažiausieji patiria traumų krisdami. Laimei, dažniausiai
\nnesunkių. Kaip apsaugoti kūdikius nuo pavojingų \u201eaukštumų"?<\/b><\/p>\n
Konsultuoja vaikų ligų gydytoja Ilona Stirbienė
\n
\nNuo ko kūdikiai dažniausiai nukrinta, kokios vietos ir daiktai jiems
\npavojingiausi?<\/b><\/p>\n
Visos kūdikių traumos skirstomos į tyčines ir netyčines, t. y. atsitiktines.
\nŠios dažniausiai nebūna labai sunkios. Aišku, jei vaikas nepatenka į automobilių
\navariją, neiškrinta pro langą ar balkoną iš 2-3 aukšto. Kūdikis, nupuolęs ant
\nkilimo nuo 50-60 cm aukščio sofos, dažniausiai atsiperka išgąsčiu ir gumbu.
\nPavojingiau kristi iš aukščiau, kai aukštis siekia 2 m., nes tada mažylis
\npatiria didesnę traumą. Tačiau dažniausiai vaikutis nukrinta iš mažesnio nei 1 m
\naukščio. Tai nėra pavojinga, jei pataiko ant lygaus paviršiaus, nesusitrenkia į
\nkokį nors aštrų daiktą, baldo kampą ir pan.<\/p>\n
Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad apie pusę traumą patyrusių mažylių
\nplumpteli nuo lovos ir maitinimo kėdutės, apie šeštadalis iškrinta tėvams iš
\nrankų, kiti – iš vežimėlio, automobilinės kėdutės ir nuo vystymo stalo. Nemažai
\nkūdikių bei mažylių iškrinta ir iš prekybos centro vežimėlio.
\n<\/i>
\nKokias traumas patiria nukritę kūdikiai, ar pavojingas?<\/b><\/p>\n
Netyčinė trauma, patirta buityje krintant iš nedidelio aukščio, labai retai būna
\ntokia sunki, kad susidarytų didžiulė kraujosruva arba įskiltų kaulas. Tik
\nšeštadalis mažųjų krituolių taip susižaloja, kad matyti nubrozdinimas ar poodinė
\nkraujosruva (mėlynė), patinimas. Pasitaiko, gydytojai nustato sunkią traumą, bet
\ntėveliai sako, kad vaikas tik iškrito iš lovytės. Dažniausiai tai būna ne tiesa,
\no skriaudžiamo vaiko sindromas.<\/p>\n
Ar po galvos traumos gali susilpnėti klausa, rega, sulėtėti raida?<\/b><\/p>\n
Paprastai patyrus nesunkią galvos traumą jokių padarinių nelieka, ji nepakenkia
\nraidai, klausai ar regai. Kai kas mano, kad mažos traumos per kurį laiką gali
\n\u201esumuotis" (tarkim, vieną dieną vaikas iškrito, o po poros dienų jis dar kartą
\nsusitrenkė). Tačiau tai dar neįrodyta.<\/p>\n
Jei po lengvos, pasak tėvų, traumos sutriko vaikučio sveikata, o gydytojai
\nsmegenyse randa kraujosruvą, visame pasaulyje tiriama, ar šeimoje jis nėra
\nskriaudžiamas.
\n
\nKaip suprasti, kad tikrai reikia kviesti medikus? Kokie požymiai rodo, kad
\npadėtis gana rimta?<\/b><\/p>\n
Kartais tėveliai be reikalo lekia automobiliu į ligoninę, padaro avariją ir tada
\nvaikas patiria iš tiesų sunkią traumą. Arba gydytojui tik pasako, kad vaikas
\nnukrito nuo laiptų. O medikui svarbu žinoti, ar vaikelis ridenosi laiptais, ar
\niškrito pro turėklų (laiptų) tarpą. Jei krito iš aukštai, trauma gali būti
\nsunkesnė nei laiptais nusiridenusio vaiko, nes šis būna kritęs iš jo ūgį vos
\nsiekiančio aukščio ir tai nėra pavojinga. Tėveliai taip pat turėtų apžiūrėti
\naplinką, kurioje įvyko trauma, ir kol prie vaiko pribėgs, įvertinti, ar jis buvo
\npraradęs sąmonę. Jei nukritęs iškart pradėjo rėkti – vadinasi, jos nebuvo
\npraradęs. Verkiantis vaikas visada būna sąmoningas. Tylus vaikas, kuris yra
\nužsimerkęs arba jo akys klejoja, kelia daugiau rūpesčio, nors jau po minutės
\natgauna sąmonę, nes sąmonės netekimas yra vienas rimtesnės traumos požymių.<\/p>\n
Svarbus ir potrauminis laikotarpis. Jei mažylis vemia vieną kartą, nieko tokio,
\ntačiau jei daugiau nei tris kartus – jau rimta. Patyręs traumą vaikas gali
\nblogai susigaudyti aplinkoje, elgtis kitaip nei visada, ilgai miegoti. Jei
\nnukritęs, išsigandęs ir išsiverkęs vaikas užmiega, nieko keista. Bet jei ir
\ntoliau yra mieguistas arba, priešingai, labai dirglus, nesusigaudo, ką reikia
\ndaryti, nors iki tol tuos veiksmus puikiai atliko, tai sunkesnės traumos
\npožymiai. Aišku, sunkiai traumai būdingi ir traukuliai.<\/p>\n
Pagalbos žingsneliai<\/b><\/p>\n
Tik raminti ir vėsinti – vaikui po lengvos traumos daugiau ničnieko nereikia.<\/p>\n
Ramybė.<\/b> <\/u>Vaikui nukritus tėveliai dažniausiai labai susijaudina,
\nblaškosi. Nurimkite, antraip jis dar labiau verks ir sudirgs. Paimkite mažylį
\nant rankų ir nuraminkite. Jokiu būdu nekratykite ir nesupkite. Tai gali
\npadidinti traumą. Vaiką, kuris nevemia, judina rankytes ir kojytes, paguldykite,
\npo galvyte pakiškite pagalvę ir stenkitės, kad būtų ramus (pavartykite knygelę,
\npaskaitykite pasaką ar kt.). Tėvai gydytojų kartais klausia: \u201eAr galime važiuoti
\nį draugų gimtadienį?" Geriau, kad vaikelis tą vakarą pabūtų ramiai.<\/p>\n
Šaltas kompresas.<\/b><\/u> Užgautą vietą šaldykite. Šaltame vandenyje
\nsuvilgykite rankšluostuką, kas kelias minutes jį atvėsinkite ir vėl uždėkite ant
\nsumuštos vietos. Taip sumažės skausmas, tinimas ir nesusidarys kraujosruva.
\n
\nAr dažnai reikia gydyti ligoninėje, kodėl?<\/b><\/p>\n
Po lengvos traumos nereikia skubėti į ligoninę. Tačiau jei kritimo aukštis
\nviršijo metrą, yra žaizda, krisdamas vaikas pataikė į aštrų daiktą, prasikirto
\ngalvytę ir galbūt reikia siūti žaizdą, tada reikia važiuoti į ligoninę. Taip pat
\nį ją vykti būtina ir tada, jei traumą patyręs mažylis yra mieguistas arba labai
\ndirglus, atrodo, kad skauda galvytę, pakartotinai vemia (būna, vaikas vemia nuo
\nverksmo, stiprių neigiamų įspūdžių, todėl vienas kartas nėra labai svarbus).<\/p>\n
Labai retai kada vaikas po lengvos traumos guldomas į ligoninę. Tik vieną ar du
\niš 100 dėl galimo smegenų pažeidimo kartais reikia stebėti ligoninėje. Bet ne
\ngydyti. Manyčiau, kad kai kurie tyrimai, pvz., rentgenologiniai, yra atliekami
\nšiek tiek per dažnai. Tačiau apsidrausdami bei norėdami išvengti tėvelių skundų
\nir siekdami juos įtikinti, kad tikrai nėra lūžių, gydytojai tyrimus skiria.
\n
\nSOS!<\/b><\/p>\n
Požymiai, kad reikia gydytojo pagalbos:<\/p>\n
* sutrikusi sąmonė;
\n* traukuliai;
\n* vaikas vemia daugiau nei 3 k.;
\n* yra labai mieguistas arba labai dirglus;
\n* labai didelė kraujosruva (galimas galvos smegenų sužalojimas).
\n
\nKaip reikėtų saugoti nuo traumų kūdikį ir mažą vaiką?
\n<\/b>
\nTėveliai visada turėtų prisiminti, kad vaikelis yra vikrus, pradėjęs verstis,
\nstotis, sėstis, gali nupulti ir patirti traumą. Tačiau neturėtų laukti, kol
\nkūdikis pradės aktyviau judėti, ir tik tada pradėti saugoti, nes apsiversti ar
\natsistoti gali gerokai anksčiau nei \u201epriklauso".
\n
\nBūna ir taip…<\/b><\/p>\n
Kartą lankiau 7 mėn. mergytę. Pastebėjusi, kad vienas lovytės kraštas nuleistas,
\nmamytę perspėjau: \u201eJūsų kūdikis greitai atsistos, gali iškristi. Privalote lovos
\nkraštą pakelti." Mama paprieštaravo: \u201eTaip nenutiks – mergytė dar nesistoja."
\nJau kitą dieną išsigandusi mama paskambino ir pranešė, kad jos vaikas iškrito iš
\nlovelės.<\/p>\n
Kitas pavyzdys apie tai, kad tėveliai visada turėtų pagalvoti apie vaiko
\nsaugumą. Vienas jaunas kolega su 3 mėn. dukryte, kurią nešė automobilinėje
\nkėdutėje, nuėjo į prekybos centrą. Netikėtai ji trinktelėjo nosyte į grindis.
\nPasirodo, tėtis mergytę pamiršo prisegti. Jam buvo labai nesmagu, kad taip
\nnutiko, nes yra gydytojas ir pats kitus moko, kaip prižiūrėti vaiką.<\/p>\n
Tiesa ar mitas?<\/b><\/p>\n
1. Maži vaikai dažniausiai susižeidžia galvytę.<\/b><\/p>\n
Tiesa.<\/b> Net 97 proc. kūdikių krinta ant galvytės, nes ji yra sunki, sudaro
\nketvirtadalį kūno svorio.
\n
\n2. Galvos trauma pavojingiausia, kol nesuaugęs didysis ir mažasis momenėlis.<\/b><\/p>\n
Mitas.<\/b> Tai, kad kūdikio momenėliai nesuaugę, traumos nesunkina.
\nPriešingai, susižeidus galvytę nesuaugę momenėlėliai leidžia plėstis
\nsmegenėlėms, tad jų sužalojimas gali būti mažesnis.<\/p>\n
3. Po lengvos traumos gali atsirasti ratilų po akimis.<\/b>
\n
\nMitas.<\/b> Nesu mačiusi, kada vaikui po nedidelės traumos aplink akis atsirastų
\nratilų. To nenurodo ir literatūra. Šis požymis būdingas sunkiai galvos traumai
\nir leidžia įtarti, kad lūžo ar skilo kaukolės kaulai.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Net ir patys mažiausieji patiria traumų krisdami. Laimei, dažniausiai
\nnesunkių. Kaip apsaugoti kūdikius nuo pavojingų \u201eaukštumų"?<\/p>\n
Konsultuoja vaikų ligų gydytoja Ilona Stirbienė<\/p>\n
Nuo ko kūdikiai dažniausiai nukrinta<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":2780,"comment_status":"open","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"categories":[27332],"tags":[],"site":[],"post_item_type":[27344],"class_list":["post-2779","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-auklejimas"],"acf":{"post_sites":false},"aioseo_notices":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2779","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=2779"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2779\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/2780"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2779"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=2779"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=2779"},{"taxonomy":"site","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/site?post=2779"},{"taxonomy":"post_item_type","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/post_item_type?post=2779"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}