U\u017esukau į svečius pas ką tik pagimd\u017eiusią draugę. Jos ma\u017eėlis sald\u017eiai parpė,
\no ji man pasakojo apie tai, kad gydytojai padarė klaidą nustatydami lytį. Pasakė,
\nkad bus mergaitė, o gimė berniukas. Ir dabar visi drabu\u017eėliai – ro\u017einiai.
\nMočiutės susiėmusios u\u017e galvų: \u201eKaip taip galima?" Berniukas turi vilkėti
\nmelsvus drabu\u017eėlius. Ar tai labai svarbu? Patirtimi dalijasi mamos.<\/p>\n
Inga, dviejų vaikų – 3,5 m. Estelos ir 1 mėn. Gabrieliaus mama<\/b><\/p>\n
\u201eA\u0161 esu visu 100 proc. u\u017e tai, kad mergaitei tinkamesni ro\u017einiai, o berniukui –
\nmelsvi tonai. Taip priimta nuo seno ir neverta lau\u017eyti tradicijų. Sakykite, o
\nkaip kitaip, kol vaikutis naujagimis, atskirti, ar mama ve\u017eimėlyje sūpuoja
\nberniuką, ar mergaitę? Estelos ve\u017eimėlis buvo ro\u017einių tonų su juodomis
\njuostelėmis. Vyras siūlė kito nepirkti, juk \u0161is beveik naujas. A\u0161 paprie\u0161taravau
\n\u0161iai jo minčiai. Norėjau, kad mano berniuko ve\u017eimėlis būtų melsvas. Kai tokio
\nneradome, įsigijome labai modernų baltą odinį. Manau, kiekvienos mamytės svajonė
\nmergaitę papuo\u0161ti kaspinėliais, raukinėliais. Pirkdama drabu\u017eėlius Estelai
\nneapsiriboju vien ro\u017eine, ją derinu su baltais, gelsvais tonais. Kad nepabostų
\nvien melsvi, Gabrieliui esu nupirkusi ir baltų drabu\u017eėlių. Man pačiai labai
\npatinka pasteliniai tonai: ro\u017einiai, \u0161viesūs violetiniai, balti, gelsvi. Savo
\nvaikus taip pat noriu rengti \u0161viesiai. Tačiau pastebėjau, kad parduotuvių
\nlentynose berniukams siūlomi labai paprasti gana tamsių atspalvių drabu\u017eėliai.
\nGalbūt taip yra dėl praktinių sumetimų – berniukai judrūs, \u0161viesius drabu\u017eėlius
\ngreičiau i\u0161tepa, juos sunkiau pri\u017eiūrėti. Bet ar mes taip jų nenuskriaud\u017eiame?
\nMergaites puo\u0161iame, o berniukus tarsi pamir\u0161tame. Gerą vaiko skonį reikia ugdyti
\nnuo vaikystės. Į gimdymo namus va\u017eiavau su did\u017eiuliu lagaminu, daugiausia vietos
\njame u\u017eėmė ma\u017eojo Gabrielio drabu\u017eėliai."<\/p>\n
Irena, 4 m. Dominyko mama<\/b><\/p>\n
\u201eKai susilaukiau berniuko, i\u0161ties buvo melsvos spalvos manija. Viskas – nuo
\nve\u017eimėlio iki \u0161liau\u017etukų buvo melsva. Bet laikui bėgant \u0161i spalva pabodo. Tada
\nparduotuvių lentynose ėmiau dairytis smėlio spalvos drabu\u017eėlių, paskui buvo \u201eraudonas"
\nperiodas. Būdavo, kad praeiviai mano sūnų, aprengtą raudonai, pavadina mergaite.
\nMano vyrui tai nepatiko. Tuomet vėl buvome grį\u017eę prie melsvos spalvos. Mano
\nnuostabai, sūnus, aprengtas melsvai, tik nusi\u0161ypsodavo praeiviams, tuoj
\ni\u0161girsdavau: \u201eKokia gra\u017ei mergaitė." Tuomet supratau, kad ne spalva, o galbūt
\nveido bruo\u017eai i\u0161duoda berniuką. Nuo to laiko ėmiau nekreipti dėmesio į spalvas.
\nSvarbiausia, kad drabu\u017eis vaikui tiktų ir patiktų. Vis dėlto buvo labai netikėta,
\nkad nesulaukęs nė dvejų jis ėmė pra\u0161yti ro\u017einių spalvų drabu\u017eėlių, \u017eaislų ir t.
\nt. Ypač jam patiko kaimynės mergaitės ro\u017einis ve\u017eimėlis. Ėmė pra\u0161yti, kad tokį
\nir jam nupirkčiau. Mano vyras negalėjo tuo patikėti. Net ėmė mane kaltinti, kad
\na\u0161 visą gyvenimą svajojau apie mergaitę, tai dabar berniukui perku ro\u017einius
\ndrabu\u017eėlius. Tik tada, kai u\u017esukęs į parduotuvę sūnui dovanos i\u0161girdo pra\u0161ymą
\nnupirkti kaip tik ro\u017einės spalvos \u017eaislą, suprato, kad a\u0161 čia nieko dėta. Sūnus
\nbuvo nepaprastai laimingas, kai anyta padovanojo ro\u017einį arkliuką. Nors \u0161alia
\nstovėjo ir baltas, ir rudas, bedė pir\u0161tu kaip tik į ro\u017einį. Kalėdų proga mano
\ntėvai, nemeluosiu, po ilgų diskusijų vieninteliam anūkėliui nutarė nupirkti
\nro\u017einį staliuką. Lemiamą akimirką juos atkalbėjo pardavėja. Juk berniuko
\nstaliukas turi būti mėlynos spalvos! Tėvai, neatlaikę aplinkinių spaudimo, tokį
\nir nupirko. Sūnus jį pirmiausia kruop\u0161čiai apdengia ro\u017einiu rank\u0161luosčiu ir tik
\ntada prisėda. Tikras nesusipratimas buvo, kai krik\u0161to dukteriai dovanų nupirkau
\nro\u017einę \u017eaislų dė\u017eę. Sūnus ją apsikabino: \u201eTai mano!" Palikome jam. Jo patalėliai
\n– ir tie ro\u017einiai. I\u0161 prad\u017eių buvo keista, kodėl mano berniukas taip pamėgo
\nro\u017einę spalvą. Tik neseniai i\u0161skaičiau, jog ji simbolizuoja meilę visam
\npasauliui ir siekį, kad pasaulis atsilieptų tuo pačiu. Ro\u017einė spalva padeda
\npritraukti aplinkinių dėmesį, vaikams jo reikia nuolat. Manau, vaikystė tokia
\ntrumpa ir laikui bėgant vaikas i\u0161augs savo \u201ero\u017einį" periodą. Mūsų visuomenėje
\nlabai daug stereotipų. Tik mergaitę galima rengti ro\u017eine spalva, jei taip
\naprengsi berniuką, gali sulaukti praeivių nesupratimo, net apkalbų. Parduotuvių
\nlentynose berniukams siūlomi tik pilkų arba tamsių tonų drabu\u017eėliai. Ypač
\nmadinga tamsi violetinė. Tačiau ar ji tinka mūsų vaikams? Vaikai nori d\u017eiaugtis
\nry\u0161kiomis spalvomis, vaikyste, ar ne per greit mes norime, kad jie u\u017eaugtų? Tegu
\nmada seka suaugusieji, o vaikams palikime spalvotą vaikystę."<\/p>\n
Vita, trijų vaikų – Danielos (8 m.), Bernardo (6,5 m.) ir Leonardo (7 mėn.)
\nmama<\/b><\/p>\n
\u201eI\u0161 tiesų drabu\u017eėlių spalvoms skiriu labai daug dėmesio. Tačiau turiu savitą
\npo\u017eiūrį. Labai mėgstu savo vaikus iki pusės metų rengti tik baltai. Angelo
\nbaltumo spalva man asocijuojasi su nekaltumu, \u0161vara, tyrumu. Iki pusės metų mano
\nvaikai dėvi ne tik baltus drabu\u017eėlius, bet ir jų patalynė sniego baltumo. O \u0161tai
\nnuo pusės metų vaiko gyvenime įvyksta lū\u017eis. Jis pradeda sėdėti, atsisėda ant
\npuoduko, tampa aktyvesnis… Ka\u017ekodėl man atrodo, kad dabar pats metas vaikus
\nrengti raudonai. Juk \u0161i spalva simbolizuoja jėgą, drąsą, stiprybę, ypač svarbu,
\nkad ji skatina aktyvumą. Kodėl vaikui nepadėti būti aktyviam rengiant raudonais
\ndrabu\u017eėliais? Tuo labiau kad spalvų terapija nėra i\u0161 pir\u0161to lau\u017etas mokslas. Jau
\npati i\u0161mąsčiau, kad raudona spalva gali puikiai vaikus saugoti nuo \u201eblogos akies",
\nnes atitraukia dėmesį. O tokio am\u017eiaus vaikai ypač pa\u017eeid\u017eiami. Be to, juk mūsų,
\nlietuvių, tauta esame \u017eydraakių blondinų tauta. Nesame \u201ery\u0161kūs". Kai vaikas
\naprengiamas ry\u0161kiais raudonais drabu\u017eėliais, tai veidukas akyse pagyvėja. Vaikas
\nnet \u0161vyti. A\u0161 taip rengiau ir dukterį, ir sūnų, ir ma\u017eėliui parinkdama
\ndrabu\u017eėlius laikausi tos pačios tradicijos. Tiesa, mano viena draugė buvo i\u0161
\ntiesų nustebusi, kaip galiu berniuką rengti raudonai. Tačiau juk vaikas iki
\nvienų metų pats negali pasirinkti drabu\u017eėlių, u\u017e jį sprend\u017eia mama. O man \u0161i
\nspalva be galo gra\u017ei. Tai kodėl nepaklausyti savo \u0161irdies ir rengti vaiką, kaip
\nnorisi? Sulaukusi pusantrų mano dukrytė ėmė rinktis ro\u017einę spalvą, a\u0161 jos norui
\nneprie\u0161taravau. Tik neseniai ji ėmė dairytis į kitas spalvas. Tikiu, kad ne tik
\nspalva, bet ir patys drabu\u017eėliai turi savo energetiką. Todėl vaikų drabu\u017eėlius
\niki pusės metų ypač stropiai saugau. Su tais pačiais augo mano vyresnėlė,
\nvidurinėlis, o dabar ma\u017eėlis. Visi vaikai auga tame pačiame \u0161viesiame pilkų tonų
\nve\u017eime. Nors vyras ma\u017eėliui norėjo naujo, a\u0161 kaip kokia pantera \u0161okau jo ginti.
\nTas pats ir dėl \u017eaisliukų: nukramtyti, nutąsyti, bet jie buvo sesės ir brolio –
\nvadinasi, per juos ma\u017eėlis gali perimti vyresnėlių patirtį. Kad neprarastų savo
\nbaltumo, kaip galima ilgiau nenusidėvėtų, drabu\u017eėlius skalbiu rankomis muilu –
\ntaip, kaip ka\u017ekada manuosius skalbė mano mama. Tada juos dailiai i\u0161rikiuoju ant
\nrank\u0161luosčių ir d\u017eiovinu. Atrodo, kad jie kvepia mano rankomis. Tokį baltą
\npūkinį apklotėlį kiekvieną kartą pa\u0161ukuoju, kad būtų \u0161velnesnis, mink\u0161tesnis,
\nmielesnis mano ma\u017eiukui. \u0160iuos mano ritualus kasdieną stebi dukrytė, tikiuosi,
\nkad perims juos i\u0161 manęs. Pirmuosius vaikų drabu\u017eėlius \u017eadu i\u0161saugoti jos
\nvaikams. Balti, nėriniuoti, aksominiai, jie turi sukaupę tiek daug mano vaikų
\nenergijos, kad būtų gaila kam nors atiduoti. Svajonėse jau regiu tą dieną, kai
\njuos, kaip did\u017eiausią \u0161eimos relikviją, perduosiu savo vyresnėlei. Jai turėtų
\nbūti labai smagu. A\u0161 tai verkčiau gavusi tokią dovaną."<\/p>\n
Specialisto komentaras<\/b><\/p>\n
\u201ePirmiausia norėčiau pasakyti, kad ka\u017ekada buvo kaip tik prie\u0161ingai. Berniukus
\nmamos rengdavo ro\u017einiais, o mergaites – melsvais drabu\u017eėliais. Jei neklystu, ir
\ndabar kai kuriose u\u017esienio \u0161alyse taip yra. Taigi spalva – jokia tradicija.
\nVaikui pačiam, manau, ma\u017eiausiai iki pusės metukų drabu\u017eėlio spalva nėra svarbi.
\nJo poreikiai labai nedideli, svarbiausia, kad būtų laiku pamaitintas, kad būtų
\n\u0161ilta, \u0161velnu, jauku. Nuo pusės metukų galbūt jis jau ima reaguoti į spalvas.
\nTačiau nėra jokių duomenų, kad vaiko raidai turėtų kokios nors įtakos drabu\u017eėlių
\nspalva. Ką rei\u0161kia raudona? Raudona gali ir varginti, nes vaikas nuolat
\naktyvinamas. Galbūt, prie\u0161ingai, jam tuomet reikia kaip tik ramybės ir poilsio.
\nBūdamas vaikų psichiatras, galiu pasakyti, kad vaikams jo ypač reikia.<\/p>\n
Paprastai patys tėveliai suformuoja vaiko po\u017eiūrį į pasaulį. Jei jam nuolat
\nkalama į galvą, kad turi rengtis melsvai, tai ir rinksis \u0161ią spalvą. Juk vaikui
\nlabai svarbu įtikti tėveliams. Tačiau nepatarčiau sutelkti dėmesio į vieną
\nspalvą. Jeigu vaikas nuolat bus rengiamas tik melsvais pasteliniais tonais, ypač
\npaauglystėje gali imti protestuoti ir pradėti teikti pirmenybę tamsioms spalvoms.
\nBendravimas su vaiku formuoja jo asmenybę, o ne spalvos. Kuo įvairesnėmis
\nspalvomis rengsime vaiką, tuo bus geriau. Pagaliau jis turi jas pa\u017einti. Ne\u017einau,
\nkodėl mamos bijo tamsių atspalvių. Jei visi drabu\u017eėliai bus juodi, tai gal ir
\ngalime vaiką pastūmėti į liūdesį. Bet jei bus tik vienas tarp daugelio kitų,
\nspalvotų, kas čia bloga? Galbūt neprakti\u0161ka. Juodą, kaip ir baltą, drabu\u017eėlį
\nsunkiau pri\u017eiūrėti. Vaikui tinka ir geltonas, ir rudas, ir \u017ealias, ir mėlynas
\ndrabu\u017eėlis. Na, ir kas kad berniukas pamėgo ro\u017einę? Nemanau, kad tai galėtų kaip
\nnors paveikti jo vyri\u0161kumą. Mes gyvename tokioje \u0161alyje, kurioje labai ma\u017eai
\nsaulės, tai galbūt i\u0161 tikrųjų ro\u017einis drabu\u017eėlis ar \u017eaislas gali pagerinti ne
\ntik vaiko, bet ir mamos ar praeivio nuotaiką. Dar manau, kad mamos jaučia \u201ekaifą"
\nvaik\u0161čiodamos per parduotuves ir rinkdamos vaikams drabu\u017eėlius. Jei did\u017eiausias
\nrūpestis mamai – vaiko drabu\u017eėlių spalva, vadinasi, viskas labai gerai. Mama
\ndaugiau rūpesčių kaip ir neturi. Jos vaikas auga sveikas: nesloguoja,
\nnekar\u0161čiuoja… Ir ji pati, būdama mama, jaučiasi puikiai. Spalvos vaiko raidai
\nįtakos kaip ir neturi, tačiau jei jų paie\u0161ka padeda \u0161eimai gra\u017eiai bendrauti,
\ntai tegul mama ie\u0161ko spalvų. O vaikai visada rinksis ry\u0161kius atspalvius, kurie
\nlabiau traukia dėmesį. Su ry\u0161kia spalva greičiau pasiekiamas rezultatas.
\nPadėkime du flomasterius. Vieną – ry\u0161kų, o kitą – ne. Ai\u0161ku, kad vaikas čiups
\nry\u0161kų, nes brė\u017eiant liniją prireikia minimalių pastangų, ji net ir nespaud\u017eiant
\nflomasterio i\u0161eina \u201eriebi". Beje, pasaulis jau seniai suvokė, kad spalvos –
\n\u017emonių susitarimo reikalas, vyrams irgi siūlo ro\u017eines spalvas. Jei vyrui
\nnekenkia, manau, kad ir berniukui ji nepakenks."<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
U\u017esukau į svečius pas ką tik pagimd\u017eiusią draugę. Jos ma\u017eėlis sald\u017eiai parpė,
\no ji man pasakojo apie tai, kad gydytojai padarė klaidą nustatydami lytį. Pasakė,
\nkad bus mergaitė, o gimė berniukas<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":2806,"comment_status":"open","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"categories":[27332],"tags":[],"site":[],"post_item_type":[27344],"class_list":["post-2805","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-auklejimas"],"acf":{"post_sites":false},"aioseo_notices":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2805","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=2805"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2805\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/2806"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2805"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=2805"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=2805"},{"taxonomy":"site","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/site?post=2805"},{"taxonomy":"post_item_type","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/post_item_type?post=2805"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}