Jokie \u017einynai ir enciklopedijos apie tokį sindromą nera\u0161o, bet beveik visos
\n\u0161eimos su juo susiduria. Kodėl vaikas tampa ma\u017euoju močiutės dievaičiu ir
\ndid\u017eiuoju jos rūpesčiu?
\nKonsultuoja mokslų daktarė vaikų psichologė psichoterapeutė Viktorija
\nGrigaliūnienė
\n
\nNesenkančios kantrybės \u0161aknys
\nMočiutė dievina, lepina savo vaikaitį, daug jam leid\u017eia, u\u017e viską atleid\u017eia ir
\ntenkina visus kaprizus. Kodėl sulaukus vaikaičio i\u0161 laimės aptemsta protas ir
\nvald\u017eią \u201epaima\u201c emocijos? Juk motinystės instinktas turėtų būti jau
\npatenkintas… <\/b><\/p>\n
Lietuvoje moterys pirmų vaikaičių sulaukia ma\u017edaug penkiasde\u0161imties. Daugelio
\nakimis, tai jau senyvas am\u017eius, nes organizmas i\u0161 tiesų pradeda senti, blogėja
\natmintis ir sunkiau sutelkti dėmesį. Tačiau vyresnis \u017emogus turi gyvenimo
\npatirtį ir be galo daug kantrybės. Juk kas da\u017eniausiai kelia triuk\u0161mą gatvėje,
\nmai\u0161tauja darbe, aktyviai rei\u0161kia blogas emocijas? Jaunas \u017emogus. Jam visko
\nreikia čia ir dabar. Jei kas nepatinka, būtinai turi atsikirsti, apginti save,
\nnes jo savivertė dar formuojasi ir jis nori pasijusti auk\u0161čiau u\u017e kitus, trok\u0161ta
\nbūti aktyvus ir daug pasiekti, kad aplinkiniai vertintų, gerbtų, mylėtų, jam
\nplotų. Vyresniam \u017emogui to nebereikia. Jo savivertė jau susiformavusi, jis
\nsavimi pasitiki, save vertina. Nebūtina plaikstytis emocijomis, \u0161ūkauti, bartis
\nir kovoti, nes jau yra beveik viską pasiekęs: turi namus, u\u017eaugino vaikus,
\ni\u0161leido juos į mokslus, didesne vertybe tapo artimieji, \u0161eima ir meilė jos
\nnariams. \u0160tai todėl močiutė tokia dėmesinga vaikaičiui, yra kantri ir
\npasiaukojanti, jam skiria visą savo meilę ir dėmesį. O jauni tėvai kartais
\nnesupranta, kas yra begalinė meilė vaikaičiui, kad močiutė stengiasi kompensuoti
\ntai, ko ka\u017ekada negalėjo duoti savo vaikams, kai siekė karjeros, skubėjo
\ngyventi, turėjo kurti materialinę gerovę. Darė tai, ką dabar daro jos vaikai.
\nTad \u201emočiutės sindromas\u201c \u2013 tai pasąmoninė kaltė, moralinė skola dukteriai ar
\nsūnui ir prie\u017eastis, kodėl taip besąlygi\u0161kai savo gyvenimą paskiria vaikaičiui.
\nPavyzd\u017eiui, būdama dar darbingo am\u017eiaus, palieka vieni\u0161auti varg\u0161ą senelį ir
\nvyksta paskui dukterį ar sūnų į u\u017esienį, kad padėtų auginti vaikaitį, nors jai
\npriprasti prie naujos aplinkos tikrai sunkiau nei jaunam.
\n
\nGera\u0161irdė taisyklių griovėja
\nKaip elgtis: vaiką saugoti nuo pernelyg mylinčios močiutės ar \u201egydyti\u201c močiutę,
\nkad nenuolaid\u017eiautų vaiko norams ir nelau\u017eytų nusistovėjusių \u0161eimos taisyklių?
\n<\/b>
\nKartais mama skund\u017eiasi, kad būdamas su močiute vaikas elgiasi prie\u0161ingai, nei
\nbuvo mokomas, yra lepinamas. Tačiau tai ne visada yra lepinimas. Vaiką tėveliai
\nkartais labai grie\u017etai auklėja: privalo visada pasikloti lovą, pasidėti į vietą
\nbatelius. Tėvams tai labai svarbu, jiems atrodo, kad netvarka \u2013 vos ne pasaulio
\npabaiga. O močiutė į tai nekreipia dėmesio, nes jai svarbiau, kad vaikaitis būtų
\nlinksmas ir patenkintas, kad taisyklės neu\u017eslopintų. Tai ne lepinimas, o kitoks,
\ngyvenimo patirties nulemtas po\u017eiūris į tuos pačius dalykus. Ji supranta, kad
\nasmenybę formuoja ne batų tvarka. \u017dinoma, vaiką būtina mokyti tvarkos, bet
\nnereikia jos pabrė\u017eti. Vaikaitį močiutė tvarkytis i\u0161moko \u017eaidimais, ji labiau
\nreaguoja į dvasinius dalykus. O jei tėvams kyla mintis močiutę \u201egydyti\u201c, vertėtų
\nsusirūpinti, ar patiems nereikia \u201egydytis\u201c t. y. stebėti, kaip bendrauja su
\nvaiku, ir i\u0161 jos pasimokyti.
\nTėveliams nereikia bijoti, kad močiutė i\u0161lepins. Vaikas mąsto ir greitai
\nperpranta, kaip galima elgtis su tėvais, o kaip su močiute. Jei ji u\u017esileis
\nvaiką ant galvos, kaip sakoma, tai pati ir kentės. Nors legendos sklando apie
\nmočiutes, bet seneliai lygiai taip pat elgiasi. Mano uo\u0161vis beproti\u0161kai mylėjo
\nsavo vaikaites, galėdavo ant galvos atsistoti, jei jos tik panorėtų. Kai
\ni\u0161plaukėme su baidarėmis ir dukteris palikome uo\u0161viams, ma\u017eesnioji, dar
\nneturėjusi metukų, naktį pradėjo reikalauti pieno. Ir senelis paknopstom bėgo
\n\u0161ildyti, skaitė jai knygutes. Kai parsive\u017eėme ją namo, naktį atsistojo lovytėje
\nir rėkė visa gerkle: \u201eGerti pieno!\u201c Antrą naktį \u2013 vėl tas pats, bet pieno
\nnegavo. Trečią kartą jo nebereikalavo. Tačiau po mėnesio, kai svečiavosi pas
\nsenelius, naktį vėl papra\u0161ė. Kai vyras papriekai\u0161tavo seneliui, pasakiau: \u201eJeigu
\nu\u017esikrovė na\u0161tą vidury naktį \u0161ildyti pieną, nenori miego, tegul ir \u0161okinėja.
\nVadinasi, jam tai malonu.\u201c<\/p>\n
Baimė ir atsakomybė
\nKodėl močiutė dėl vaikaičio sveikatos baiminasi labiau, nei ka\u017ekada, kai augino
\nsavo vaikus? Vis perspėdama, kokios ligos gali u\u017eklupti, jei tėveliai pasielgs
\nkitaip, nei ji pataria, juos u\u017ekrečia savo baime. <\/b><\/p>\n
Senyvo am\u017eiaus moters sveikata jau silpnesnė, i\u0161ėjus į darganotą orą kaipmat
\ngalima \u201eparsine\u0161ti\u201c slogą. Todėl močiutei vaikaitį saugo kaip pati save.
\nJaudinasi, kad jis susirgs ir bus sunku \u017eiūrėti į kenčiantį vaiką, todėl jį
\nperdėtai globoja. Baimė dėl vaikaičio dar labiau i\u0161auga, jei tėvai yra jauni ir
\nneturi patirties, kaip saugoti vaiką nuo ligų. Atsakomybę u\u017e jo sveikatą močiutė
\nu\u017esikrauna ant savo pečių, nes turi patirties ir nori ja dalytis. Neretai tėvai
\nsako, kad mamos jų taip ne\u017eiūrėjo. Ir a\u0161 prisimenu, kai buvau keturiolikos, mama
\nmano jaunesnę seserį apklodavo plona antklodėle, i\u0161ve\u017edavo į lauką ir ji po
\nketurias valandas miegodavo. O kai a\u0161 palikdavau jai savo dukterį, tai grį\u017eusi,
\nnors kambarys būdavo prikūrentas, rasdavau mergaitę po storiausia antklode \u2013 ir
\ndar su kepurėle. A\u0161 plė\u0161davau kepurę nuo vaiko galvos ir bardavau mamą, o ji
\nteisindavosi: \u201eO jei mergaitė su\u0161als, jai perpūs ausytes?\u201c Tai perdėta
\natsakomybė u\u017e vaiką. Močiutei atrodo, kad u\u017e jo prie\u017eiūrą turi atsiskaityti ir
\njei vaikaitis suserga, jaučia kaltę, kad ka\u017eko nepadarė.<\/p>\n
A\u0161aros ir mados vėjai
\nMočiutės a\u0161aros, kai nepaisoma jos nuomonės, \u2013 tai kartų kova ar nusivylimas,
\nkad yra nevertinama, nereikalinga, nustumta į \u0161alį? <\/b><\/p>\n
Kai močiutė augino savo vaikus, buvo kita vaikų prie\u017eiūros mada, o dabar ji net
\nkas keli metai keičiasi. Kai auginau savo dukteris, kūdikį reikėjo maitinti kas
\ntris valandas. Pama\u017eu i\u0161siugdė refleksas ir priprato prie mitybos re\u017eimo. O
\ndabar kūdikis maitinamas, kai tik u\u017esimano, ir mama da\u017enai nesupranta, kad jis
\nverkia ne dėl alkio. Jis nori prie jos prisiglausti.
\nBet gali ateiti toks metas, kai močiutė bus grie\u017etesnė nei tėvai, ji labiau nei
\njie norės taisyklių. Juk keičiasi ne tik mados ir psichologų nuomonė, bet ir
\nvaikų psichomotorinė raida. Todėl kai sulauksiu vaikaičių, kas \u017eino, galbūt ir
\na\u0161 bandysiu diegti re\u017eimą, neleisiu \u201elipti\u201c ant galvos, būsiu močiutė\u2013ragana. O
\ndukterys man priekai\u0161taus ir reikalaus laisvės kūdikiui.
\n
\nAr senelių ir tėvelių kova gali pakenkti vaikui? <\/b><\/p>\n
Taip, jei į ją įtraukiamas ir jis. Tėvai ir seneliai turėtų suprasti, kad jų
\nambicijos jam kenkia. Jei jų negali įveikti, tada kova vyksta ne dėl vaiko, o
\ndėl savo nuomonės. Tėvai neturėtų seneliams drausti vaikaitį auklėti savaip. Juk
\nnet mama su tėčių kartais nesutaria dėl auklėjimo, skiriasi jų po\u017eiūris į kai
\nkuriuos dalykus. Būna, mama neleid\u017eia vaikui valgyti mėsos, nes pati yra
\nvegetarė, o tėtis įsitikinęs, kad mėsa stiprina sveikatą. Tad nereikia norėti,
\nkad visi\u0161kai sutaptų tėvų ir senelių nuomonė. Verčiau visiems susėsti ir
\nnutarti, kas kenkia vaiko sveikatai ar kelia pavojų gyvybei ir ko jam tikrai
\nnevalia daryti. Tarkim, jei mama neleid\u017eia ki\u0161ti į elektros tinką televizoriaus
\njungiklio, tai ir tėtis turi neleisti, ir seneliai.<\/p>\n
Močiutė \u2013 mamos konkurentė?
\nAr močiutės noras įtikti vaikaičiui kartais nekyla dėl konkurencijos? Ar ne
\ngeriau ma\u017eylį patikėti auklei? Su ja viskas paprasčiau, ji elgiasi taip, kaip
\nreikalaujama, neki\u0161a saldainių. <\/b><\/p>\n
Konkurencija yra visur, kad ir kaip stengtumės to vengti. Tačiau būna, kad dėl
\nsavo at\u017ealėlės meilės tėvai per daug konkuruoja. Kai mano ma\u017eesnioji buvo
\ndar\u017eelinukė, auklėtojos surengė mamyčių \u0161ventę ir pakvietė močiutes. Vaikai
\nkelis mėnesius lipdė, pie\u0161ė, karpė, ruo\u0161ė programėlę. Gra\u017eiausius darbelius i\u0161
\nmolio ir karpinius vaikai turėjo padovanoti mamytėms, o pie\u0161inukus ir lauko
\ngėlytes \u2013 močiutėms. Tačiau po \u017eod\u017eių \u201eačiū tau, mamyte\u201c daugelis vaikų visus
\nsavo darbelius atidavė močiutėms. Auklėtojos sutriko, ne\u017einojo, kaip pasielgti.
\nVėliau susizgribo grupėje u\u017esilikusius darbelius paduoti vaikams, kad nune\u0161tų
\nmamytėms. O po savaitgalio viena mama pakėlė didelį triuk\u0161mą ir pasakė, kad
\nkitais metais \u0161ventėje dalyvautų tik mamos, kad jokių močiučių būti negali. Tada
\na\u0161 atsisukau į tą mamą ir pasakiau: \u201eJūs turėtumėte pagalvoti, kodėl vaikas
\nvisas dovanėles įteikė močiutei ir jums nieko nedavė, o ne bijoti kartu
\natėjusios močiutės.\u201c Kiekvienai mamai, pavyduliaujančiai dėl vaiko meilės,
\npatartina su visa \u0161eima (ir seneliais) ateiti pas psichologą pasikonsultuoti,
\nkodėl taip yra, ir galbūt daugiau dėmesio skirti ne karjerai, o savo vaikui.
\nO jei močiutė kovoja su tėvais dėl vaikaičio meilės \u2013 vadinasi, ji nori įrodyti,
\nkad jos duktė ar sūnus yra neteisūs. Konkurencija tarp anytos ir marčios yra
\nnatūrali, nes kovoja dėl vieno vyro. Anytai atrodo, kad atėjo kita moteris ir i\u0161
\njos paėmė sūnų. Todėl nori įtakos nors jo vaikui. Siūlo saldainių, nors yra
\nalergi\u0161kas ir jie kenkia sveikatai, ai\u0161kina ma\u017eyliui, kad jos virta ko\u0161ė
\nskanesnė nei mamos… Tačiau lazda turi du galus, tėveliai neturėtų bijoti, jei
\nmočiutė kartoja, kad mama nieko nesugeba \u2013 nei ko\u0161ės i\u0161virti, nei drabu\u017eėlio
\nnupirkti. Sulaukęs 7\u20138 metų supras, kas yra kas. Toks gali būti finalas. Todėl
\nbūtų gerai pasitarti su psichologu.<\/p>\n
Ko netenka vaikas, jei neturi močiutės arba retai su ja bendrauja? <\/b><\/p>\n
Netektų \u0161iltų jausmų, pasiaukojimo. Nenoriu teigti, kad tėvai nemyli savo vaikų.
\nMyli, bet skubėdami tos meilės neparodo, dėmesio stoką da\u017enai dangsto daiktais
\nir \u017eaislais, kad vaikas ramiau \u017eaistų savo kambaryje ir netrukdytų \u017eiūrėti
\ntelevizorių. O močiutė turi laiko ir myli, bet jos meilės rai\u0161ka kitokia.
\nNupirkusi saldainį ar \u017eaislą, pasisodina vaikaitį ant kelių, su juo bendrauja,
\nglosto. Ne tam, kad papirktų vaiką ar pelnytų dėmesio, o kad pamalonintų, nes
\n\u017eino, kad jis mėgsta saldainius. Vaiko jais nepapirksi, jis nemylės to, kuris
\nduos daugiau skanėstų. Vaikas \u0161irdimi jaučia, kuris jam skiria daugiau dėmesio,
\nkuriam reikalingesnis, ir renkasi \u0161iltus jausmus bei meilę. <\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Jokie \u017einynai ir enciklopedijos apie tokį sindromą nera\u0161o, bet beveik visos
\n\u0161eimos su juo susiduria. Kodėl vaikas tampa ma\u017euoju močiutės dievaičiu ir
\ndid\u017eiuoju jos rūpesčiu?
\nKonsultuoja mokslų daktarė vaikų psichologė psichoterapeutė Viktorija
\nGrigaliūnienė<\/p>\n
Nesenkančios kantrybės \u0161aknys
\nMočiutė dievina,<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":2890,"comment_status":"open","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"categories":[27332],"tags":[],"site":[],"post_item_type":[27344],"class_list":["post-2889","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-auklejimas"],"acf":{"post_sites":false},"aioseo_notices":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2889","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=2889"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2889\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/2890"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2889"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=2889"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=2889"},{"taxonomy":"site","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/site?post=2889"},{"taxonomy":"post_item_type","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/post_item_type?post=2889"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}