Skruzdytės, kruopytės, boru\u017eytės. Taip vadinami nei\u0161ne\u0161ioti naujagimiai
\ntokie ma\u017ei, kad baugu net prisiliesti. Jų laimėjimai vertinami kitaip, nei laiku
\ngimusiųjų. Čia daug d\u017eiaugsmo teikia dar vienas nurytas pieno la\u0161as,
\nsavaranki\u0161kai pasukta galvytė ar garsiau i\u0161reik\u0161tas protestas.
\n<\/b>
\nU\u017esukusią į Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neonatologijos centro
\nnei\u0161ne\u0161iotų naujagimių skyrių nustebino tvyranti tyla ir ramybė, kurią
\nretkarčiais pertraukdavo greiti \u017eingsneliai. Tai slaugytojos ne\u0161iojo buteliukus,
\nvaistus ar vystykkus. Tačiau pabendravusi su moterimis, kurios ma\u017eytėse
\nstiklinėmis pertvaromis atskirtose palatose praleid\u017eia po kelis mėnesius,
\nsupratau smarkiai klydusi. Vienoje palatoje pabiro ilgai \u0161irdyje ne\u0161iotos
\nskausmo ir kaltės a\u0161aros, kitos sienos slėpė mamos baimę dėl ma\u017eylių ateities, o
\ntrečioje radau i\u0161 laimės \u0161vytinčią mamytę \u2013 po daug nesėkmės metų galų gale
\nsulaukė kūdikėlio.<\/p>\n
ATSIVĖRĖ PRAGARAS<\/b><\/p>\n
Laima Jančiauskytė, 34 m. pedagogė, 5 savaičių Elenos ir Mildos mama
\nGimė 32 nė\u0161tumo savaitę, Elena \u2013 1770 g, Milda \u2013 1550 g
\nNet ir nubėgus vaisiaus vandenims Laima sunkiai patikėjo, kad pradėjo gimdyti,
\nmat nieko neskaudėjo. Ligoninėje paai\u0161kėjus, kad viena ma\u017eytė liko be vaisiaus
\nvandenų, buvo skubiai atlikta cezario pjūvio operacija. \u201eMan tai buvo did\u017eiulis
\nstresas, \u0161okas ir begalinė kaltė. \u017demė i\u0161 po kojų slydo, atrodė, pragaras
\natsivėrė. Svarsčiau, ką ne taip dariau, kad nesugebėjau i\u0161ne\u0161ioti. Po operacijos
\nbuvo labai sunku atgauti jėgas, o dar sunkiau susitaikyti su tuo, kad mano
\nmergytės, ma\u017eutės it skruzdytės, guli apraizgytos vamzdelių tuose aparatuose,
\nnegali nei paimti, nei priglausti. O juk įsivaizdavau, kad savo ma\u017eyles
\nmaitinsiu krūtimi… \u2013 \u0161luostydama a\u0161aras susikaupusį skausmą liejo Laima. \u2013
\nLabai daug kalbėjau su Dievu ir supratau, kad mane i\u0161girdo. Penktą ar \u0161e\u0161tą
\ndieną po gimdymo man truputį palengvėjo. Tai nutiko tada, kai Mildutė pradėjo
\nkvėpuoti. Prie\u0161 tai ji duso taip smarkiai, kad negalėdavau \u017eiūrėti… Mes abi
\nkartu kvėpavome, stengiausi jai padėti. Buvo akimirkų, kai bijojau, kad ma\u017eytė
\nnei\u0161gyvens… O kai pradėjo kvėpuoti, pasakojau, kaip gyvensime: kaip kiemelį
\n\u0161luosime, kaip parodysiu joms savo gėles, i\u0161mokysiu grybauti. Tada pati pradėjau
\ntikėti gera pabaiga\u201c.
\nNurimusi ir nusi\u0161luosčiusi a\u0161aras moteris pasid\u017eiaugė, kad persikėlusi i\u0161
\ngimdymo namų į nei\u0161ne\u0161iotų naujagimių skyrių jaučiasi lyg rojuje. Mat čia ji
\ngali būti kartu su savo ma\u017eytėmis, jas glausti, kalbinti, visą laiką matyti ir
\ngirdėti. Dabar ma\u017eylės jau stipresnės, Elenutė sveria 2125 g, Mildutė \u2013 1853 g.
\nLaima parodė lapelį, kuriame skrupulingai sura\u0161ytas kiekvienos dukrytės per
\ndieną priaugtas svoris: +18 g, + 1 g, \u2013 3 g. Tą dieną, kai į lapą gula skaičius
\nsu minuso \u017eenklu, Laimai būna labai sunku. Moteris d\u017eiaugiasi, kad ma\u017eytėms gali
\nkasdien nutraukti ir sugirdyti savo pienelio \u2013 tai jai atrodo labai prasmingas
\ndarbas, nors per jį kartais nusnaud\u017eia vos valandą per naktį. \u201ePraėjo \u0161iek tiek
\nlaiko ir a\u0161 supratau, kad tai gyvenimo man siųsta pamoka, per kurią privalau
\ni\u0161mokti lėtai gyventi. Būdavo, lekiu, bėgu, ie\u0161kau, planuoju. Reikia i\u0161mokti
\neiti paskui gyvenimą, paskui vaikus, gyventi jų tempu ir niekur neskubėti,
\nnesiver\u017eti\u201c, \u2013 glostydama ir boru\u017eytėmis vadindama savo dukrytes svarstė moteris.
\nStiprybės jai teikia artimieji \u2013 vyras, draugai.
\nLaima sako net fizi\u0161kai pajutusi, kad pritrūko dviejų nė\u0161tumo mėnesių: \u201ePamatydavau
\nnė\u0161čią moterį ir gedėdavau, kad nebesilauksiu, \u0161ių vaikelių nebene\u0161iosiu.
\nApimdavo toks stiprus liūdesys ir fizinis skausmas… Kai pirmą kartą palikau
\nvaikučius ir mane i\u0161leido į miestą atsipalaiduoti, tiesiog degė pilve. A\u0161 ten
\nnieko nemačiau, tik norėjau lėkti atgal pas vaikučius.\u201c<\/p>\n
VERKIAU I\u0160 D\u017dIAUGSMO<\/b><\/p>\n
Vaida Gailiūnienė, 26 m. pedagogė, 7 m. Vasarės ir 2 savaičių Guostės mama
\nGuostė gimė 30 nė\u0161tumo savaitę 1160 g
\nDėl padidėjusio kraujospūd\u017eio besilaukiančiai Vaidai pradėjo tinti kojos. Pateko
\nį ligoninę ir netrukus ją jau ve\u017eė į operacinę atlikti cezario pjūvio operaciją.
\nIki 30 nė\u0161tumo savaitės buvo likusios kelios dienos. Susitaikyti su mintimi apie
\npirmalaikį gimdymą Vaida turėjo vos per penkias minutes. Gydytoja paai\u0161kino, kad
\noperacija būtina gelbstint ne tik vaiko, bet ir mamos gyvybę. \u201eDabar jau viskas
\npraeityje. Svarbiausia, kad abi esame gyvos ir sveikos\u201c, \u2013 \u017evelgdama į
\ninkubatoriuje gulinčią miniatiūrinę dukrytę \u0161ypsosi Vaida. Paklausta, kokie
\njausmai u\u017eplūdo po gimdymo i\u0161vydus neįtikimai ma\u017ea dukrytę, Vaida prisimena: \u201eVerkiau.
\nTai buvo d\u017eiaugsmo a\u0161aros. Mat ma\u017eylės sulaukiau po keturių persileidimų.\u201c
\nVaida \u017eino: ligoninėje teks praleisti dar ma\u017eiausiai mėnesį, kol ma\u017eylė ūgtels,
\nkol bus patikrinta rega. Mama d\u017eiūgauja, kad dukrytė gana aktyvi, stipri, mat
\npaguldyta ant kairio \u0161ono galvytę mikliai pasuka į de\u0161inę \u2013 į tą pusę, kurioje
\nnuolat budi mama. Kas trys valandos maitinama Guostė jau suvalgo 25 g. Nutrauktą
\npienuką mamytė supila į indelį, i\u0161 kurio jis zondu la\u0161a pro nosytę ma\u017eytei į
\ngerklytę. Tuo metu reikia įdėti čiulptuką (jis nenusakomai ma\u017eas, beje, kaip ir
\nvisi \u0161iame skyriuje naujagimiams skirti daiktai) \u2013 \u0161itaip mokosi ryti. Vaida
\nnesutinka, kad dukrytė labai ma\u017ea: \u201eMan normali. U\u017etat jau ūgtelėję naujagimiai
\natrodo lyg peraugę, it pripūsti balionai.\u201c<\/p>\n
BEJĖGI\u0160KUMO AKIMIRKOS<\/b><\/p>\n
Inga Martusevičienė, 30 m. administratorė, 6 m. Dominyko ir 3 mėnesių Arvio bei
\nJorio mama
\nGimė 26 nė\u0161tumo savaitę. Arvis \u2013 1050 g, Joris \u2013 950 g
\nLigoninėse su ma\u017eyliais praleidusią daugiau kaip tris mėnesius Ingą u\u017etikau
\npakilios nuotaikos \u2013 po kelių dienų su dvynukais vyksta namo. Akivaizdu, kad
\nma\u017eyliai jau atkutę ir u\u017esiauginę dailius \u017eandukus. Mama skuba paai\u0161kinti, kad
\ntai nei\u0161ne\u0161iotukų bruo\u017eas. Tai smulkūs, nedideli \u017emogiukai, bet su \u017eandais. Nors
\nmama \u0161vyti, tačiau nerimo dėl ma\u017eylių sveikatos nepaslėpsi. Dar neai\u0161ku, ar
\nnebus bėdelių dėl vieno ma\u017eylio klausos, broliukams atliktos akyčių operacijos.
\nKurį laiką tėveliai i\u0161gyveno baimę, kad vienas vaikutis nematys, tačiau prognozė
\nnepasitvirtino.
\nIngai gimdymą pagreitino prasidėjusi kraujo infekcija: \u201eVe\u017ea mane į gimdyklą, o
\na\u0161 verkiu ir galvoju: dar ne laikas, ne laikas!\u201c Jau pradėjusią gimdyti gydytoja
\nįspėjo, kad nebus taip, kaip pagimd\u017eius Dominyką \u2013 \u0161ių vaikelių niekas
\nnepaguldys ant krūtinės, jie galbūt neverks ir atrodys kitaip… Pirmas vaikelis
\ngimė kojytėmis. Nepravirko. Mamai net nespėjus \u017evilgterėti, buvo skubiai
\ni\u0161gabentas į intensyviosios terapijos skyrių. \u201eTada i\u0161girdau, jog ma\u017ea tikimybė,
\nkad antras ma\u017eylis, gulintis gimdoje skersai, i\u0161gyvens\u201c… \u2013 prisimindama
\nsunkias akimirkas moteris net nebando sulaikyti a\u0161arų. \u201eO i\u0161ėjo prie\u0161ingai.
\nVėliau gimęs ma\u017eesnysis turi ma\u017eiau sveikatos bėdų ir bręsta greičiau nei brolis\u201c,
\n\u2013 \u0161ypteli a\u0161arotomis akimis. Gimdymo namuose inkubatoriuose gulinčius ma\u017eylius
\nlankė da\u017enai ir kaskart i\u0161vydusi bejėgius melsvus kūnelius verkdavo. Tada
\npirmąkart pamatė ir savo vyro a\u0161aras.
\nMoteris prisipa\u017eįsta iki tol ne\u017einojusi, kas yra nei\u0161ne\u0161ioti vaikai. Atrodė
\npaprasta: pagulės ligoninėje savaitę dvi ir va\u017eiuos namo. O kad reikės augti,
\ni\u0161mokti to, kas kitam naujagimiui yra natūralu: kvėpuoti, valgyti, nuryti, net
\nneįsivaizdavo. Kai ma\u017eylis atsisako suvalgyti kelis la\u0161us pieno, guod\u017eiasi,
\nrankos i\u0161 bejėgi\u0161kumo svyra.
\n\u201eVisko per tuos mėnesius buvo, kiek a\u0161arų i\u0161lieta… Tačiau niekur nesidėsi.
\nKaip mes su vyru sakome, juk svarbiausia i\u0161tverti pirmus metus,\u201c \u2013 vėl \u0161ypteli
\nmamytė, įgudusiomis rankomis vienu metu kilnodama abu sūnelius. Per tris
\nligoninėse praleistus mėnesius Inga spėjo baigti vairavimo kursus, gavo
\nvairuotojo pa\u017eymėjimą, o vyras daugiavaikei mamai padovanojo automobilį.<\/p>\n
Į PAGALBĄ \u017dMONAI<\/b><\/p>\n
Konstantinas Stefanovas, 34 m. vadybininkas, 3 savaičių Petro ir Ugniaus tėvelis
\nGimė 34 nė\u0161tumo savaitę. Petras \u2013 1760 g, Ugnius \u2013 1820 g
\nEinant koridoriumi akis u\u017ekliuvo u\u017e palatoje besisukinėjančio tėvelio. I\u0161leidęs
\n\u017emoną Liną papietauti Konstantinas liko pri\u017eiūrėti pirmagimių. Pasakojo, kad
\nlaukdami dvynių sutuoktiniai buvo nusiteikę ankstyvesniam nei įprasta gimdymui.
\nGimus ma\u017eyliams vyri\u0161kis pasinaudojo valstybės suteikta teise į tėvystės
\natostogas, todėl gali kasdien atvykti į ligoninę ir padėti \u017emonai pri\u017eiūrėti
\ndvynukus: \u201eGana sunku du ir pamaitinti, ir pervystyti, darbo u\u017etenka mums abiem.\u201c<\/p>\n
SPECIALISTĖS KOMENTARAS<\/b>
\nGydytoja Rimutė Vaitkevičienė, Vilniaus universiteto vaikų ligoninės
\nNeonatologijos centro nei\u0161ne\u0161iotų naujagimių skyriaus vedėja<\/p>\n
\u201e\u0160iuo metu skyriuje yra 28 ma\u017eieji ligoniai: \u0161e\u0161ios dvynių poros, vieni trynukai,
\nkiti gimę po vieną. Ma\u017eiausi gimę 26 nė\u0161tumo savaitę. Tokio am\u017eiaus ma\u017eyliai,
\nsveriantys apie kilogramą, centre i\u0161būna apie tris mėnesius. Pirmiausia jie
\npatenka į intensyviosios terapijos, paskui \u2013 į nei\u0161ne\u0161iotų naujagimių skyrių.
\nNamo i\u0161vyksta tada, kai pakankamai susiformuoja kūno \u0161ilumą reguliuojanti
\nsistema, kai geri tyrimai, kai nereikalingos operacijos ar papildomos procedūros.
\nPirma laiko pasaulin atėję naujagimiai turi įvairiausių sveikatos trūkumų:
\nnepakankamai i\u0161sivysčiusią imuninę sistemą (todėl gali greitai \u201epasigauti\u201c
\nu\u017ekratą), pa\u017eeistą neurologinę sistemą (dėl to kartais ma\u017eyčiai net \u201eu\u017emir\u0161ta\u201c
\nkvėpuoti), ma\u017eakraujystę. Gimusiems iki 30 nė\u0161tumo savaitės diagnozuojami akių
\npa\u017eeidimai, nes tinklainė dar nei\u0161sivysčiusi, todėl da\u017enai tenka operuoti.
\nNei\u0161ne\u0161iotukams diagnozuojamos \u0161irdies ydos, i\u0161var\u017eos, ortopedinės,
\nkardiologinės ir kitos ligos.
\n\u0160ie ma\u017ei vaikučiai patys nevalgo, maitinami zondu. Personalas rūpinasi ne tik
\nma\u017eyliais, bet ir mamomis. Paprastai jos būna neatsigavusios po ankstyvo gimdymo
\n\u0161oko, net suserga depresija. Jas tenka raminti, guosti, apkabinus a\u0161aras
\nnubraukti. Kai kurias i\u0161tinka apatija, nenoras rūpintis vaikeliu, tenka
\npsichologu pabūti. I\u0161vykę i\u0161 ligoninės ma\u017eyliai iki metų vis atve\u017eami patikrinti
\nsveikatos, atlikti tyrimų. Vertinant tolesnį nei\u0161ne\u0161iotukų vystymąsi,
\natsi\u017evelgiama ne į tikrąją gimimo datą, o į laiką, kai turėjo ateiti į pasaulį.
\nKai kurie ma\u017eučiai, gimę po 30 nė\u0161tumo savaitės, jau pirmais metais pasiveja
\nlaiku gimusiuosius. Gimusiems ma\u017eesnio svorio augant prireikia logopedų, akių
\nligų gydytojų, neurologinės ir psichologinės pagalbos.\u201c<\/p>\n
APIE MAMOS SVARBĄ NEI\u0160NE\u0160IOTUKUI<\/b>
\nDocentė, medicinos daktarė Nijolė Drazdienė,
\nVilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos Neonatologijos centro vedėja<\/p>\n
\u201eVaikutį gydo ne tik medikai, bet ir \u0161alia esanti mama. Tai, kad jis girdi mamos
\nbalsą, jaučia jos rankas, kūną, kai gali, pa\u017einda krūtį. Visus \u0161iuos dalykus
\nsunku įvertinti, jie emociniai, tačiau labai svarbūs. Todėl ma\u017eylis, kurio mamos
\nnėra \u0161alia, sveiksta kitaip, jam trūksta dainų, jos \u0161irdies plakimo, glamonių.
\nJei mamos nėra, ją stengiasi atstoti slaugytojos, kurios pasiima kūdikius ir
\nu\u017esideda ant krūtinės, kad jie pajustų kūno \u0161ilumą, nurimtų. Tiesa, kartais mama
\nnegali būti kartu, nes guli ligoninėje, namie jos laukia kiti vaikučiai ar
\ngyvena tolėliau. \u0160iandien skyriuje \u0161alia vaikučių yra 13 mamų. O yra vaikučių,
\nkurių mamos nelanko, net atsisako jų.\u201c<\/p>\n
I\u0160 NEI\u0160NE\u0160IOTŲ NAUJAGIMIŲ GYVENIMO:<\/b>
\n\u2022 Pirma laiko gimsta 5\u20136 proc. ma\u017eylių.
\n\u2022 Jauniausias Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neonatologijos centro
\nnei\u0161ne\u0161iotų naujagimių skyriaus pacientas buvo gimęs 22 nė\u0161tumo savaitę.
\n\u2022 Ma\u017eiausia pacientė svėrė 450 g.
\n\u2022 Kasmet skyriuje gydomi apie 300 ma\u017eylių.
\n\u2022 Kiekvienais metais apie 5\u201316 vaikučių i\u0161 \u0161io skyriaus perkeliami į kūdikių
\nnamus.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Skruzdytės, kruopytės, boru\u017eytės. Taip vadinami nei\u0161ne\u0161ioti naujagimiai
\ntokie ma\u017ei, kad baugu net prisiliesti. Jų laimėjimai vertinami kitaip, nei laiku
\ngimusiųjų. Čia daug d\u017eiaugsmo teikia dar vienas nurytas pieno la\u0161as,<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":2984,"comment_status":"open","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"categories":[27332],"tags":[],"site":[],"post_item_type":[27344],"class_list":["post-2983","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-auklejimas"],"acf":{"post_sites":false},"aioseo_notices":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2983","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=2983"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2983\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/2984"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2983"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=2983"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=2983"},{"taxonomy":"site","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/site?post=2983"},{"taxonomy":"post_item_type","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/post_item_type?post=2983"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}