Medikai tikina, kad gimus kūdikiui vis da\u017eniau gimdykloje pasirodo santūrios
\ntėčių, o ne mamų d\u017eiaugsmo a\u0161aros. Apkaltinsit \u0161iuos vyrus jautrumu ir
\ntvirtinsit, kad tėčiais tampama tik ilgėliau pabendravus su ma\u017eyliu? Be galo
\nd\u017eiūgaudama prane\u0161u: klystate! Apie tai ir kalbamės su Roko, Rugilės ir Nojaus
\nmama, medicinos psichologe Dovile Ridzevičiene bei dviem \u0161auniais tėčiais Romanu
\nir Mariumi.<\/p>\n
4 klausimai psichologei:<\/p>\n
Kodėl vienas vyras drąsiai glaud\u017eia vos gimusį kūdikėlį prie savęs, o kito
\njausmai savo at\u017ealai bunda gerokai ilgiau? Kur slepiasi tėvystės instinktai?
\n<\/b>
\nTėvystės, kaip ir motinystės, instinktas, yra \u201eu\u017ekoduotas\u201c mumyse, visi jį
\nturime. Tačiau jis pasirei\u0161kia ne visiems vienodai. Kuo \u017emogus brandesnis kaip
\nasmenybė, tuo greičiau atsiskleid\u017eia poreikis rūpintis kitu, auginti naują \u017emogų.
\nJausmas, kad \u201ea\u0161 esu tėtis\u201c, tėvystės įgūd\u017eiai, \u017einoma, lavinami \u2013 jie įvairėja
\nsu kiekviena nauja kūdikio diena. Tik reikia leisti sau patirti visus kūdikio
\nauginimo d\u017eiaugsmus ir rūpesčius, nepalikti to tik mamai ar močiutei.<\/p>\n
Jei tėtis per visą nė\u0161tumą buvo \u0161alia mamos, kūdikis jau pa\u017eįsta jo balsą, o
\ngimęs pradeda atpa\u017einti jo prisilietimus, kvapą. Kadangi tik sulaukęs pusės metų
\nkūdikėlis prisiri\u0161a prie mamos ir tėčio (tuomet ima bijoti svetimų, laisvai ir
\nramiai jaučiasi tik likęs su savais), gali atrodyti, kad visą laiką iki tol
\ntėčio ypatingai nei\u0161skiria i\u0161 kitų. Tačiau jei vaikelis nurimsta ant tėčio rankų,
\nu\u017emiega su juo, tai jau rei\u0161kia, kad tėtis jam yra artimas.<\/p>\n
Ar galima sakyti, kad dalyvavęs gimdyme vyras u\u017emegs stipresnius ry\u0161ius su
\nvaikučiu?
\n<\/b>
\nRy\u0161ys \u2013 tai dviejų \u017emonių bendravimo rezultatas, taigi svarbus yra ir kūdikio,
\nir tėčio įna\u0161as. Pirmiausia tėtis patiria, ką rei\u0161kia naujo \u017emogaus gimimas. Tai
\nyra stiprus ir labai reik\u0161mingas momentas poros santykiuose ir labai svarbu
\nbręstant pačiam vyrui kaip \u017emogui. Mano ir vyro santykiuose vaikų gimimai iki
\n\u0161iol yra vieni artimiausių tarpusavio ry\u0161io i\u0161gyvenimai. Gimdamas kūdikis ateina
\nį jam nepa\u017eįstamą pasaulį. Jei \u0161alia jo mama ir tėtis, ma\u017eylis jaučiasi saugus.<\/p>\n
Sakoma, kad tėčio glėbyje kūdikis greičiau nurimsta ir u\u017emiega. Galbūt dėl to,
\nkad tėtis ma\u017eiau nerimauja matydamas spurdantį kūdikėlį, jo \u0161irdis plaka ramiai,
\njudesiai lėti ir vienodi.
\nPirmiausia tėčiui nereikia bijoti būti su kūdikiu, perrengti jį, nuprausti,
\ntiesiog pane\u0161ioti ir pakalbinti. Mamos ir močiutės gana da\u017enai nuvertina vyrus
\nsakydamos, kad \u201ejau tie vyrai niekada ne\u017eino, kaip pasirūpinti savo vaikais\u201c.
\nMamos turėtų leisti vyrui rūpintis vaikeliu, pasitikėti juo (juk visi mes
\nmokomės \u0161ito meno), tada ir jam pačiam bus drąsiau. Svarbiausia kūdikiui yra
\nmaistas, \u0161iluma, miegas, bendravimas ir pa\u017einimas. Taigi ir ry\u0161ys tarp kūdikio
\nbei suaugusiojo randasi kaip tik per \u0161iuos kasdienius ritualus.<\/p>\n
O ką manote apie vyrus, i\u0161ėjusius tėvystės atostogų?
\n<\/b>
\nAnksčiau psichologai akcentuodavo, kad kol vaikas ma\u017eas, formuojantis jo
\nasmenybei svarbiausia yra mama (visą atsakomybę u\u017e tai suversdavo mamai), dabar
\npasigirsta nuomonių, kad ir tėčio vaidmuo yra ne ma\u017eesnis. Svarbiausia
\nnepasiduoti kitam kra\u0161tutinumui ir pasistengti, kad kūdikis turėtų ry\u0161į ir su
\ntėčiu, ir su mama. Taip pat neu\u017emir\u0161kite, jog mamos pienas yra labai svarbus
\ntiek fizinei, tiek psichologinei kūdikio sveikatai. Nesvarbu, kas formaliai jūsų
\n\u0161eimoje i\u0161ėjęs vaiko auginimo atostogų, atminkite, kad tai, kaip jūs bendraujate
\nsu savo kūdikiu, yra svarbu tolesniems jūsų santykiams su vaiku bei vaiko
\npsichologinei sveikatai. Tačiau jeigu jums atrodo, kad jūsų ry\u0161ys su kūdikiu yra
\nar buvo per silpnas, niekada ne vėlu tą ry\u0161į stiprinti.<\/p>\n
\nMykolo tėtis Romanas:<\/b>
\n\u201eKai su sūnumi lieku vienas, jaučiuosi labai atsakingas. Laukiu, kada prabus ir
\ngalėsiu paimti ant rankų. Mes kartu \u017eaid\u017eiam, vaik\u0161tom. Da\u017eniausiai atspėju, ko
\njis nori. Sakyčiau, man netgi patinka pačiam būti su vaiku. Nors ry\u0161į, atsaką i\u0161
\nvaiko pajutau ne nuo pirmų dienų. I\u0161 prad\u017eių ma\u017eiukas daug miega, valgo, o tėtį
\n\u201eatranda\u201c \u0161iek tiek vėliau. Stebėjau ir laukiau.\u201c Beje, Romano \u017emona \u017dana
\nprasitarė, kad vyras pirmas i\u0161moko keisti sauskelnes, be to, pasirodo, yra
\ndalykų, kuriuos pri\u017eiūrėdamas vaiką daro tik tėtis. Pasiteiravus, kokie tai
\ndarbai, Romanas \u0161ypsosi: \u201eMank\u0161tinu Mykolą, karpau jam nagučius. Beje, mudu su
\n\u017emona dainuojam jam skirtingas dainas. A\u0161 dainuoju \u201eDu gaidelius\u201c, dainelę apie
\nkapitoną.\u201c<\/p>\n
Enėjos tėtis Marius:<\/b>
\n\u201eLabiausiai \u0161iandien pasigendu didelio \u017emonos pilvo. Buvau įpratęs jį glostyti,
\n\u017eaisti su vaikeliu, ie\u0161koti padukų. Dukrytė labai ilgai nenorėjo gimti, artėjant
\nnustatytai gimdymo dienai ir jai praėjus, kasdien dainuodavau dainelę apie tai,
\nkaip jos laukiu, apie jos būsimus \u017eaisliukus ir visa kita, kas smagu. Mudu su
\n\u017emona net vardą dukrytei leidom pasirinkti pačiai. \u201eSusitarėm\u201c, kad ji įspirs
\ntuomet, kai patiks vardas, ir i\u0161 eilės vardinau apie de\u0161imt atrinktų variantų.
\nI\u0161tarus \u201eEnėja\u201c dukrytė įspyrė, tad jos valiai neprie\u0161taravom.
\nTėvystės instinktą a\u0161 suprantu kaip atsakomybę. Tėvas, kaip a\u0161 įsivaizduoju, \u2013
\ntarsi Dievas: jis yra ir jis rūpinasi, kad visiems visada būtų gerai. Mama
\ndovanoja \u0161iltus motini\u0161kus jausmus, o tėvas \u2013 visagalis Dievas Tėvas \u2013 sėdi su
\ndir\u017eu rankose ir sako: tu to nedaryk, ano nedaryk.
\nMamą ma\u017eylė mato kokius 54 kartus daugiau negu mane, bet stebiuosi, kad vis tiek
\ndukra taip nuo\u0161ird\u017eiai ir nuostabiai į mane reaguoja, jog net kojas pakerta.
\nAtrodo, kad tas Dievas ėmė ir nusileido. Kaip gaila, kad neįmanoma to perteikti
\ntelepati\u0161kai skaitytojams\u2026\u201c<\/p>\n
Ar \u017einote, kad…
\n<\/b>
\njūrų arkliukų patinėliai i\u0161ne\u0161ioja ir i\u0161leid\u017eia į pasaulį savo ma\u017eylius; <\/p>\n
vyrai ir moterys į kūdikio verksmą ar kryk\u0161tavimą reaguoja vienodai;<\/p>\n
70 procentų atvejų prie\u0161 kūdikius smurtauja jų motinos ir tik 30 procentų tėvai;<\/p>\n
da\u017eniausiai tėvystės atostogomis naudojasi \u0161vedai, čia jos įteisintos
\nanksčiausiai \u2013 net 1974 metais;<\/p>\n
skyrybų pavojus suma\u017eėja net trečdaliu, jei tėčiai lieka pri\u017eiūrėti namie savo
\nvaikų: verda jiems ko\u0161yčių, keičia sauskelnes, eina su jais pasivaik\u0161čioti ir
\npana\u0161iai, palyginti su \u0161eimomis, kuriose taip nebūna.<\/p>\n
Tai įdomu
\n<\/b>
\nNe paslaptis, kad per nė\u0161tumą ir pagimd\u017eius hormonų kiekis moters organizme
\nkeičiasi. Psichologių Anne Storey ir Katherine Wynne-Edwards atliktų tyrimų
\nduomenimis, hormonai keičiasi ir… tėčiams! Pavyzd\u017eiui, \u017einoma, kad moterims
\ndaugėja hormono prolaktino, kuris svarbus gaminantis mamos pienukui. Pasirodo,
\nkad to paties hormono net dvide\u0161imčia procentų padaugėja vyrams,
\nbesirengiantiems tapti tėčiais, jau nekalbant apie tuos, kurie jau supa savo
\nkūdikius. Beje, \u0161io hormono padaugėja tuomet, kai tėtis laiko verkiantį kūdikį
\nar net verkiančią lėlę. Moterys, kurių organizme yra daugiau kortizolio,
\nlengviau i\u0161 kvapo atpa\u017eįsta savo kūdikį. Tėčiams \u0161io hormono taip pat padaugėja
\nlikus ma\u017edaug trims savaitėms iki \u017emonos gimdymo. Tuo tarpu \u201ejėgos\u201c hormono
\ntestosterono jų kraujyje suma\u017eėja net trečdaliu, o moteri\u0161kųjų \u2013 estrogenų \u2013
\ndaugėja.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Medikai tikina, kad gimus kūdikiui vis da\u017eniau gimdykloje pasirodo santūrios
\ntėčių, o ne mamų d\u017eiaugsmo a\u0161aros. Apkaltinsit \u0161iuos vyrus jautrumu ir
\ntvirtinsit, kad tėčiais tampama tik ilgėliau pabendravus su ma\u017eyliu?<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":3010,"comment_status":"open","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"categories":[27332],"tags":[],"site":[],"post_item_type":[27344],"class_list":["post-3009","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-auklejimas"],"acf":{"post_sites":false},"aioseo_notices":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/3009","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=3009"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/3009\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/3010"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=3009"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=3009"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=3009"},{"taxonomy":"site","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/site?post=3009"},{"taxonomy":"post_item_type","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/post_item_type?post=3009"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}