Kartais atrodo, kad vaikai skirstomi į dvi grupes: tuos, kurie gerai valgo ir
\nkurie i\u0161vis ,,nieko\u201d nevalgo. Na, neskaitant saldainių, sausainių ar kitų
\ngardėsių. Pastarųjų mamos bėgioja ma\u017eam u\u017esispyrėliui i\u0161 paskos ragindamos
\nsuvaldyti dar bent vieną kąsnelį. Bent jau u\u017e \u0161uniuką, jei u\u017e mamytę nenori.
\nApie nevalgius vaikus kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatre Goda Bačiene.<\/p>\n
At\u0161alusi ko\u0161ė<\/b><\/p>\n
Paprastai ma\u017eylis nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų valgo tada, kai i\u0161alksta.
\n,,Tačiau kūdikio maitinimas mamai rei\u0161kia dar ir i\u0161sipild\u017eiusį moteri\u0161kumą\u201d, –
\nsako psichiatrė G.Bačienė. Jei mama yra rami ir savimi pasitiki, da\u017eniausiai dėl
\nma\u017eiuko nevalgymo nekyla jokių problemų. Kartais net visai ma\u017eas kūdikis
\npraleid\u017eia maitinimą, nes naktį gėrė daugiau pienuko ir paprasčiausiai nėra
\nalkanas arba jo toks organizmas, kad valgo ma\u017eiau nei para\u0161yta knygose. Tačiau
\nkai kurios, ypač savimi nepasitikinčios moterys jaučiasi blogomis motinomis, jei
\njų at\u017ealėlė atsisakė valgyti. Tada u\u017everda nesąmoninga kova, noras įrodyti
\npačiai sau, kad yra gera mama. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad neretai patys
\ntėvai sąmonigai nesuvokia, kad namuose jau prasidėjo konfliktas su at\u017ealėle.
\nMamos neįsiklauso į ma\u017eylio norus ir sako: vaikas juk turi valgyti, kaip palikti
\njį nevalgiusi?. Ir negali pakelti vidinės įtampos jei ma\u017eylis lieka alkanas.
\nTačiau sveikai mąstant, kas gi gali atsitikti, jei jis liks be pietų ar
\npusryčių, galų gale tai juk jo paties pasirinkimas. Loreta sako, kad ją apimdavo
\npyktis, kai sūnelis atsisakydavo valgyti. – ,,A\u0161 tikrai susinervindavau, kai
\npripirkdavau \u0161vie\u017eių dar\u017eovių, jas virdavau, pertrindavau, o Simukas net
\nneparagaudavo\u201d, – prisimena Loreta. ,,Pykstančias mamas galima suprasti, juk
\ndar\u017eovių ko\u0161ės paruo\u0161imas atima daug laiko ir pasidaro taip gaila savęs, su
\ndid\u017eiausia meile ruo\u0161iančios kuo skanesnį maistą, kuris lieka au\u0161ti ant stalo\u201d,
\n– sako psichiatrė G.Bačienė.<\/p>\n
Nei alkanas nei sotus<\/b><\/p>\n
Ne kartą teko girdėti, kad vaikus tenka vaikytis po visą butą, kad tik įki\u0161tum
\n\u0161auk\u0161telį ko\u0161ės. Mama Renata pasakoja, kad sūnelio maitinimas jai kainuoja daug
\nnervų. Pirmą \u0161auk\u0161telį jis suvalgo sėdėdamas savo kėdutėje, antrą tupėdamas po
\nstalu, trečią u\u017esirioglinęs ant palangės, ketvirtą spintoje ir t.t – Kas būna,
\njei nesivaiko jo po visą butą? \u2013 Jurgutis lieka i\u0161vis nevalgęs, – sako Renata.
\nJurgita taip pat sakosi daug vargo turinti su savo dukrele, kuri slepiasi po
\nstalu vos i\u0161girdusi lėk\u0161čių tar\u0161kėjimą. Ji buvo nuėjusi pas gydytoją, kuri
\npatarė nesiūlyti maisto tol, kol dukrytė pati papra\u0161ys. Ir ką manote? Tris
\ndienas mergaitė tik gėrė sultis, bet nieko nevalgė. Galų gale baigėsi Jurgitos
\nkantrybė ir ma\u017eylė kaip ir anksčiau buvo maitinama per prievartą. Matyt, turėjo
\ndaugiau kantrybės u\u017e savo mamą. ,,Jei vaikas yra maitinamas i\u0161tisą dieną be
\njokios tvarkos, jis praranda alkio pojūtį, susimai\u0161o sotumo ir alkio jausmai\u201d, –
\nsako psichiatrė G.Bačienė. Su dviejų trijų metų vaiku kovoti yra labai sunku,
\nnes jis gali griūti ant \u017eemės, spjaudytis, kand\u017eiotis, rėkti, dau\u017eyti galvą į
\nsieną. Da\u017enai būna taip, kad jei ma\u017eylis supyksta, tėvai nesusitaiko su juo, o
\nbando prisitaikyti, nusileisti ir kaip nors nejučiom jį primaitinti, pavyzd\u017eiui,
\nkai per televizorių \u017eiūri mėgstamą laidelę ar spokso pro langą. Lyg ir netyčiom,
\nprie\u0161 valią. Konfliktas, prasidėjęs nuo maitinimo gali suvelti visą dienotvarkę
\nir smarkiai apgadinti tėvų ir ma\u017eylio santykius. ,,Tokios kovos paprastai
\nbaigiasi arba vaiko dideliais pykčio priepuoliais arba atvirk\u0161čiai, ma\u017eylis
\ntampa apati\u0161kas, nedrįsta ko nors paklausit, nes bijo\u201d, – sako psichiatrė G.Bačinenė.
\nTačiau kartais nevalgymas yra tik epizodas, nes mamos intuityviai nujaučia kaip
\nelgtis, kad atsistatytų apetitas. Arba, pavyzd\u017eiui, ma\u017eylis i\u0161keliauja į dar\u017eelį
\nir ramiausiai valgo kartu su kitais vaikais.<\/p>\n
Prierai\u0161umas duonai<\/b><\/p>\n
Kartais ma\u017eyliai \u0161mirinėdami po namus suvalgo tai saldainiuką, tai pyragėlį, tai
\nbandelę ir vėliau nebenori pietų, o mamai atrodo, kad at\u017ealėlė i\u0161vis nieko
\nburnoj neturėjo. Bet būna ir taip, kad nevalgo prakti\u0161kai nieko, i\u0161skyrus vieną
\nar kelis produktus. Psichiatrė G.Bačienė prisimena berniuką, patekusį į ligoninę
\ndėl mitybos sutrikimo. Jis valgydavo tik duoną, daugiau nieko nebuvo galima
\nįpir\u0161ti. Berniukas be jos negalėjo gyventi net ir ligoninėje, nes įlipo pro
\nlangą į virtuvę tam, kad nugvelbtų riekelę duonos. Psichiatrė G.Bačienė sako,
\nkad būna vaikų tiesiog i\u0161rankių maistui, jie nevalgo tų produktų, kurių nemėgsta
\narba intuityviai atsisako tų, kuriems yra alergi\u0161ki. Paprastai valgo mėsą, o
\npalieka bulves arba atvirk\u0161čiai, tarsi \u017einodami, kad tai sveikiau. O mamos,
\nmočiutės, auklės u\u017esispyrusios bando ,,įki\u0161ti\u201d ir tą, ir tą. Ir nenurimsta, kol
\nlėk\u0161tė nebūna tu\u0161čia. Būna ir taip, kad vaikas bijo kokio nors produkto, nes
\nbuvo juo paspringęs. Tačiau kartais i\u0161rankumas byloja apie nekokius tėvų ir
\nvaiko santykius. Kiekvienas ma\u017eylis ma\u017edaug iki penkerių metų am\u017eiaus prisiri\u0161a
\nprie mamos, tėčio ar tarkim auklės. Tačiau jei su tėvais bendraudamas jaučiasi
\nnesuprastas, nei\u0161klausytas, gali prisiri\u0161ti pavyzd\u017eiui, prie prie pieno
\nbuteliuko ar duonos riekelės. Kai kurie net iki mokyklinio am\u017eiaus negali
\natsisakyti pieno buteliuko ir jei tik susinervina, jiems būtinai reikia mamos
\narba pieno. Stovi pasimetę, i\u0161pūtę akytes ir \u0161aukia: mamos, pieno, mamos,
\npieno… ,,Tokių vaikų maistas būna labai vienodas. Kartais tik iki de\u0161imties
\nproduktų , – sako psichiatrė G.Bačienė. \u2013 Ir nepaprastai sunku yra praplėsti
\nmeniu\u201d. Vaikučiui, i\u0161augusiam i\u0161 kūdikystės am\u017eiaus jau nebepakanka vien tik
\nko\u0161ių ar pieno. Tačiau valgydamas vienodą, kasdien tą patį maistą jis jaučiasi
\nsaugus.<\/p>\n
Noriu pats
\n<\/b>
\nMa\u017edaug dvejų metukų pyplys labai nori būti savaranki\u0161kas. Jis nori pats
\nrengtis, pats eiti, lipti, valgyti ir mėgautis tuo, jog tai sugeba. Ma\u017eylis ne
\ntik nori daryti pats, bet taip, kaip jam patinka, todėl nepriima kitų pagalbos.
\nPsichiatrė G.Bačienė sako, kad tėvai turėtų sustiprintį \u0161į vaikučio norą būti
\nsavaranki\u0161ku ir padėti jam kaip nors nery\u0161kiai, kad nedingtų \u017einojimas: a\u0161 pats
\ntai padariau. Tačiau ne visos mamos leid\u017eia savo ma\u017eyliams valgyti
\nsavaranki\u0161kai. Vieni pypliukai su tuo susitaiko ir sėdi apsiausti seilinukais,
\nnuleidę rankas ir i\u0161si\u017eiodami pagal komandą. Bet yra vaikų, kurie nė u\u017e ką
\nnesileid\u017eia mamos maitinami. Jie spjaudosi, pyksta arba i\u0161vis atsisako valgyti.
\nIr u\u017everda karas. Ma\u017eylis nori pats, o mama kuo \u0161variau, kuo tvarkingiau ar jos
\nsupratimu teisingiau. Mama bėgioja i\u0161 paskos su \u0161auk\u0161teliu, o ma\u017eius nevalgo.
\nMama galvoja: na palauk, i\u0161alksi ir vis tiek papra\u0161ysi. O kai \u0161is i\u0161alksta dar
\npasi\u0161aipo: ,,matai, jau u\u017esimanei valgyti\u201d, taip dar labiau sustiprindamos
\nprie\u0161i\u0161kumą. ,,Ankstyvieji maitinimosi įpročiau turi įtakos vėlesniam
\ngyvenimui\u201d, – sako psichiatrė G.Bačienė. Todėl ma\u017eiukui labai svarbu ir laiku
\npavalgyti, ir laiku paragauti naujų produktų. Netvarkingas valgymas ankstyvoje
\nvaikystėje vėliau gali virsti nutukimu, bulimija ar kitais sutrikimais.
\nPsichiatrė G.Bačienė sako, kad tik pagimd\u017eiusios vaikutį, turime po truputėlį
\npratintis prie minties, kad jis pama\u017eu savaranki\u0161kėja, kad turi ir savo vidinius
\nporeikius ir, kad nors ir esame jo mama, tikrai ne viską \u017einome apie savo
\nkūdikį. Vaikai labai prisiri\u0161ę prie mamos da\u017eniausiai su ja pykstasi, tačiau
\nkartu be jos negali būti, nes jaučiasi nesaugūs.<\/p>\n
Ilgas kelias į normalią mitybą
\n<\/b>
\nPsichiatrė G.Bačienė sako, kad vaikai labai greit i\u0161moksta manipuliuoti tėvais.
\nKuo guvesnis vaikas, tuo lengviau sugeba apsukti mamytę aplink savo pir\u0161čiuką ir
\ni\u0161sireikalauti ar nugvelbti tą kąsnelį, kuris jį domina. Jei ma\u017eylis jau i\u0161moko
\napland\u017eioti kampus ir pasisotinti sausainiais, saldainiais ar i\u0161 tėvų lėk\u0161tės,
\nsituaciją pakeisti nėra lengva. Ma\u017eyliui juk nepasakysi: ,,ei tu, pradėk
\npagaliau normaliai valgyti\u201d. Tą padaryti gali tik mama, ar kuris nors kitas
\n\u0161eimos narys. ,,Pirmiausia reikia, kad tėvai norėtų tą padaryti, – sako
\npsichiatrė G.Bačienė. \u2013 Maitinimosi re\u017eimo atstatymas yra ilgas ir sudėtingas
\nprocesas tiek tėvams, tiek vaikui\u201d. Būtina nusiteikti, kad ma\u017eylis prie\u0161insis,
\nverks ir bus nelengva atsispirti jo a\u0161aroms. Pirmiasia tėvai turėtų nepasiduoti
\nma\u017eylio provokacijoms ir neduoti jam nieko tarp maitinimų (nei obuoliuko, nei
\nduonytės) i\u0161skyrus nesaldintą virintą vandenį ar nesaldintą arbatą tro\u0161kuliui
\nnumal\u0161inti. \u0160ito principo reikia laikytis labai grie\u017etai visiems, net ir
\nmočiutei, kuriai spaus \u0161irdį, kad vaikas ,,badauja\u201d. Psichiatrė G.Bačienė
\npataria pirmiausia gaminti maistą i\u0161 tų produktų, kurie ma\u017eyliui labiausiai
\npatinka. Labai svarbus yra ir ritualo sukūrimas. Kai ma\u017eylis pribunda, nereikia
\npulti i\u0161kart su lek\u0161te ir \u0161auk\u0161tu, tegul jis pa\u017eaid\u017eia ir i\u0161alksta. Jei
\nnapavalgė, tegul, pavalgys kitą kartą. ,,Iki maitinimo re\u017eimo įvedimo labai
\nsvarbu yra sureguliuoti tėvų ir vaikų santykius\u201d, – sako psichiatrė G.Bačienė.
\nPasirodo, kova tarp jų labiausiai atsiskleid\u017eia per \u017eaidimą, todėl neretai
\npirmiausiai taisomi bendravimo santykiai, stebint, kaip mama su ma\u017eyliu \u017eaid\u017eia,
\no tik vėliau mityba. Jei konfliktas jau yra, negalima jo dar u\u017ea\u0161trinti. Būtina
\nskirti vaikui daugiau dėmesio tada, kai jis geras. Nes viena i\u0161 klaidų yra ta,
\nkad vaikutį pastebime tik tada, kai jis nevalgo, o kai tyliai \u017eaid\u017eia, jo tarsi
\nnematome. Todėl, atsisakydamas valgyti jis sulaukia tėvų dėmesio. Kai tėvai
\npagiria, pastebi, koks jis \u0161aunuolis, per kelias savaites ma\u017eiuko \u0161irdutė
\nsumink\u0161tėja ir jis nori dar ir dar būti geras. Tada ir yra pats geriausias
\nlaikas keisti mitybos įpročius.<\/p>\n
Patarimai:
\n<\/b>
\n– nepykite nei ant vaiko, nei ant savęs, jei \u0161is atsisakė kurio nors maitinimo,
\n– nesivaikykite ma\u017eiuko po visus namus su \u0161auk\u0161teliu ko\u0161ės, leiskite pajusti, ką
\nrei\u0161kia i\u0161alkti,
\n– jei vaikas blogai valgo, paskaičiuokite, kiek sausainių ar kitų skanėstų per
\ndieną suvalgo, galbūt jis jais pasisotina,
\n– leiskite valgyti savaranki\u0161kai, tegul pajunta d\u017eiaugsmą valgyti pačiam,
\n– neverskite valgyti to, kas jam neskanu, juk ir mes suaugusieji ne viską
\nvalgome,
\n– skirkite ma\u017eiukui daugiau laiko, pa\u017eaiskite su juo, pagirkite,
\n– pasistenkite įsiklausykite į ma\u017eylio norus, galbūt jis nevalgo, nes jaučiasi
\nnesuprastas.<\/p>\n
Vaiva Grigaitienė<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Kartais atrodo, kad vaikai skirstomi į dvi grupes: tuos, kurie gerai valgo ir
\nkurie i\u0161vis ,,nieko\u201d nevalgo. Na, neskaitant saldainių, sausainių ar kitų
\ngardėsių. Pastarųjų mamos bėgioja ma\u017eam u\u017esispyrėliui i\u0161 paskos ragindamos
\nsuvaldyti dar bent vieną kąsnelį.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":3365,"comment_status":"open","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"categories":[27331],"tags":[],"site":[],"post_item_type":[27344],"class_list":["post-3364","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-vaiku-mityba"],"acf":{"post_sites":false},"aioseo_notices":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/3364","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=3364"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/3364\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/3365"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=3364"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=3364"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=3364"},{"taxonomy":"site","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/site?post=3364"},{"taxonomy":"post_item_type","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.pasveik.lt\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/post_item_type?post=3364"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}