Blefaritas (Vokų uždegimas)

Blefaritas - tai vieno ar abiejų vokų krašto uždegimas. Neretai blefaritas apibūdinamas kaip lėtinė akies patologija, kuriai būdinga voko uždegimas ir protarpiniai ligos paūmėjimai. Anatomiškai skiriami du blefarito tipai- priekinis ir užpakalinis.


Sergant blefaritu, pažeidžiamas organas yra akių vokai. Esant priekiniam blefaritui, pažeidimas lokalizuojasi ant išorinės (priekinės) voko briaunos, kur tvirtinasi blakstienos. Užpakalinis blefaritas vystosi dėl uždegimo, kuris apima voko kremzlės (Meibomo) liaukų ištekamąsias angas ir lokalizuojasi ties vidine (užpakalinė) voko briauna, kuri liečiasi su akies obuoliu. Užpakalinis blefaritas kartais dar gali būti vadinamas Meibomo liaukų disfunkcija.


Blefaritas, tai viena dažniausiai pasitaikančių akių ligų, tačiau tikslus jo paplitimas nėra žinomas. Užpakalinis blefaritas pasitaiko dažniau negu priekinis. Priekinis blefaritas dažnesnis tarp  moterų ir jaunesnio amžiaus asmenų. Blefaritas dažnai susijęs su kitomis ligomis, kaip raudonieji spuogai, seborėjinis dermatitas, miežis, šaltasis miežis, sausų akių sindromas (25-40 proc. pacientų, sergančių blefaritu nustatoma sausų akių sindromas), neretai blefaritas nustatomas pacientams, kurie netoleruoja kontaktinių lęšių.


Priekinio blefarito dažniausiai skiriami 2 variantai: stafilokokinės infekcijos sukeltas ir  seborėjinis blefaritas, kuris dažnai pasireiškia kartu su galvos odos pleiskanojimu. 

Užpakalinis blefaritas vystosi dėl Meibomo liaukų funkcijos sutrikimo. Užpakalinio blefarito atsiradimui įtakos turi raudonieji spuogai ir seborėjinis dermatitas. Raudonieji spuogai siejami su riebalinių  liaukų hipertrofija ir užsikimšimu. Nors Meibomo liaukos yra pakitusios riebalinės liaukos, tačiau raudonieji spuogai gali sąlygoti ir jų disfunkciją. Be to, pacientams, sergantiems užpakaliniu blefaritu, taip pat būna pakitusi ir Meibomo liaukų sekreto sudėtis. Dėl pakitusios Meibomo liaukų sekrecijos, sumažėja ašarų plėvelėje (tai specialios sudėties drėgnas apvalkals, dengiantis akies obuolio, vokų junginės ir ragenos paviršių) esančių lipidų sluoksnis, ir ašarų plėvelė tampa mažiau patvari. Taip pat Meibomo liaukų sekreto pakitimai sudaro palankias sąlygas daugintis bakterijoms, kurios patekusios į liauką sukelia jos uždegimą. Ilgai besitęsiantys Meibomo liaukų uždegimai gali sukelti jų fibrozę, pažeidžiamas vokas,  pažeidimų gali atsirasti net ir akių paviršiuje.

Ūmus blefaritas gali būti susijęs su alergija vaistams ar chemikalams. Lėtinio blefarito atsiradimui įtakos turi ir buvimas dūmuose, smoge, kontaktas su chemikalų garais ir kitais dirgikliais. Labai retais atvejais blefaritą gali sukelti virusai, parazitai ar blefaritas gali būti kitos ligos simptomas, pvz.: Sjogren sindromo.


Blefaritu sergantys pacientai gali nejausti jokių simptomų ir kreipiasi į gydytoją tik todėl, kad akių vokai yra paraudę ir negražiai atrodo. Kitiems pacientams būdingi akių sudirgimo simptomai. Dažniausiai pasitaikantys pacientų nusiskundimai yra:

·         Akių paraudimas

·         Ašarojimas ar akių sausumas

·         Smėlio ar deginimo  pojūtis akyse

·         Akies vokų niežulys

·         Vokų paraudimas, patinimas

·         Traiškanotos, sulipę blakstienos ryte

·         Pleiskanojanti vokų oda

·         Šviesos baimė

·         Pablogėjęs matymas


Blefaritas diagnozuojamas remiantis paciento nusiskundimais ir nuodugnia paciento apžiūra.

Svarbu sužinoti ligos trukmę, ar pacientas rūko, galimą kontaktą su alergenais, kontaktinių lęšių nešiojimą ar retinoidų vartojimą, kas gali išprovokuoti blefarito atsiradimą.

Apžiūros metu galima nustatyti su blefaritu susijusias būkles. Seborėjiniam dermatitui būdinga niežtinti ir pleiskanota veido bei galvos oda, raudoniesiems spuogams būdinga veido paraudimas, sutrūkusios ar išsiplėtusios kraujagyslės ant skruostų ir nosies, raudona ar patinusi nosis, pūlinėliai.

Esant seborėjiniam blefaritui, apžiūrint paciento vokus, matomos prie blakstienų prilipusios pilkšvos pleiskanos, o stafilokokų sukeltam blefaritui būdinga aplink blakstienas susidaręs kietas šašelis („apykaklė“).

Apžiūrėjus voką per plyšinę lempą, galima nustatyti ir užpakalinį blefaritą. Esant Meibomo liaukų disfunkcijai, voko krašte matomos padidėjusios ir  užsikimšusios gelsvu ar balkšvu tirštu sekretu Meibomo liaukų žiotys.

Apžiūrint sergančio lėtiniu blefaritu paciento blakstienas, galima pastebėti jų pakitimų: trichiazė(netaisyklingai augančios blakstienos), blakstienos gali būti iškritusios ar netekusios pigmentacijos. Dėl randinių pakitimų gali išsvirsti(ectropion)arba įvirsti(entropion) akies vokas.

Taip pat sergant blefaritu gali būti stebima paraudusios akių junginės, kartais nustatomi ir pažeidimai ragenoje.

Beveik visada blefaritas pažeidžia abi akis. Jei pacientui nustatytas sunkiai pasiduodantis gydymui vienos pusės blefaritas, pacientą reiktų ištirti dėl galimo navikinio voko odos proceso. Supiktybėjimą taip pat reiktų įtarti,  jei voko krašte susidaro gumbuotas darinys, atsiranda išopėjimai, dideli randai ar stebimi mazgeliai junginėje, apsupti uždegimo.


Svarbiausia blefarito gydyme yra paciento mokymas. Kadangi blefaritas yra lėtinė akių būklė, todėl gydymo tikslas yra palengvinti ligos paūmėjimo simptomus ir išvengti ar kiek įmanoma sumažinti ligos pasikartojimus.

Gydant blefaritą, svarbu tinkama ir ilgalaikė vokų krašto higiena. Nuo pačio voko krašto(ne nuo voko odos) turi būti pašalinamos prilipusios pleiskanos, traiškanos, nuvalomos liaukų žiotys. Valymui naudojamas paprastas vanduo, į vandenį galima įpilti vaikiško šampūno. Valant voko kraštą, stengtis neliesti akies obuolio. Nuvalius voko kraštą, ant voko dedami šilti kompresai. Kompresai suskystina Meibomo liaukos sekretą ir pagerina jo nutekėjimą. Esant ūmiam blefaritui, kompresai turėtų buti laikomi 5-10 minučių ir dedami 2-4 kartus per dieną, o tarp paūmėjimų juos reikia dėti rečiau. Naudinga po šilto kompreso švelniais sukamaisiais judesiais pamasažuoti akies voko kraštą, ypač jei tai užpakalinis blefaritas.

Sunkesniais atvejais, kai anksčiau minėtos priemonės efekto neduoda, blefarito gydymui naudojami antibiotikų tepalai ar geriamieji antibiotikai(tetraciklinas). Antibiotikų tepalai turi būti tepami tiesiai ant voko krašto iki 4 kartų per dieną. Kai kuriais ūmaus blefarito atvejais, kai liga nepasiduoda gydymui,  akių ligų gydytojai  gali paskirti trumpą vietinių gliukokortikoidų kursą.

 

 

Parengė gyd. Odeta Šepetienė

 


Anekdotai

archyvas