Skydliaukės ligos

Prof. habil. dr. V. Urbanavičius

 

Hipertirozė

 

Dažnis: hipertirozės dažnis gyventojų tarpe siekia apie 0,5 %. Vyresniems asmenims hipertirozė pasitaiko dažniau. Moterims pasireiškia kelis kartus dažniau nei vyrams (5:1).

Priežastys: hipertirozę dažniausiai sukelia Grave‘s-Bazedovo liga (60–90 %). Tai autoimuninės kilmės susirgimas, kurio metu pasigamina skyliaukę stimuliuojantys autoantikūnai. Kitos hipertirozės priežastys gali būti toksinė skydliaukės adenoma, difūzinė-mazginė toksinė struma (neautoimuninė), poūmis tiroiditas (praeinančio pobūdžio hipertirozė), tiroksino perdozavimas, ilgalaikis jodo turinčių preparatų (korderono) vartojimas ir kt.

 

Klinikiniai simptomai ir požymiai: pasireiškia nervingumas, emocinis labilumas, prakaitavimas, pasunkėjęs bendravimas su aplinkiniais, kartais depresija, vaikams – pablogėjęs mokymasis, suaugusiems – sumažėjęs darbingumas, padidėjęs apetitas, svorio mažėjimas, aktyvi peristaltika, dažnas tuštinimasis, viduriavimas (retai).

Apžiūros metu pastebimas rankų tremoras, greiti refleksai, tachikardija (svarbiausias simptomas), kartais – virpamoji prieširdžių aritmija, ekstrasistolija, širdies nepakankamumas (kai ilga trukmė), sustiprėjęs pirmas tonas, ūžesiai (tirotoksinė širdis). Oda šilta, drėgna, švelni, nagų pakitimai (onikolizė) nurodo ilgą trukmę, vaisingumo sutrikimai, potencijos sutrikimai vyrams, oligospermija, kartais pasireiškia ginekomastija (dėl pagreitėjusio androgenų periferijoje virtimo į estrogenus). Galimi kepenų fermentų sutrikimai, raumenų silpnumas ir atrofija (tirotoksinė miopatija), retai – praeinantis tirotoksinis paralyžius, tirotoksikozė skatina osteoporozę, kartais stebima hiperkalcemija.

 

Diagnostika remiasi klinikiniais bei hormonų tyrimų pakitimais: padidėja tiroksino (T4) ir laisvojo tiroksino (LT4) koncentracija, užslopinamas tiroidstimuliuojantis hormonas (TSH, tirotropinas) (2 proc. vyresnio amžiaus pasireiškus eutirozei TSH gali būti užslopintas ir be hipertirozės). Sonografija padeda įvertinti skydliaukės audinio struktūrinius pakitimus.

Diferencinė diagnostika. Skirtina nuo:

  • poūmio granuliomatozinio (De Kerveno) tiroidito;
  • poūmio limfocitinio tiroidito (poūmis ponėštuminis tiroiditas);
  • lėtinio limfocitinio (Hašimoto) tiroidito (retai);
  • ūminės psichozės (1/3 atvejų padidėja T4 ir T3 koncentracija, kuri po 2–3 sav. Normalizuojasi savaime; manoma, kad tai atsitinka dėl TSH sekrecijos padidėjimo);
  • kitos kilmės sunkių susirgimų (1 proc. stebimas laikinas T4 koncentracijos padidėjimas). 20 proc. pagyvenusių asmenų ligos pasireiškimui būdinga tai, kad skydliaukė nepadidėja, dažniau pasitaiko aritmijos, rečiau oftalmopatijos klinika.

 

Gydymas:

 

  • medikamentinis:

n       tirostatikais: 30–60 mg/parą tiamazolio ar 300–600 mg/parą propiltiouracilo, stebima, dozė

  • mažinama 30–50 proc, gydymo trukmė 18–24 mėn.;

n       beta blokatoriais;

n       gliukokortikosteroidais (esant aktyviai endokrininei oftalmopatijai);

  • radioaktyviuoju jodu;
  • chirurginis.

 

Pirminė hipotirozė

 

Dažnis: hipotirozės dažnis siekia 0,5–1 proc. populiacijos, > 65 metų 2–4 proc.

 

Priežastys: dažniausiai atsiranda dėl autoimuninio (Hašimoto) tiroidito. Taip pat gali atsirasti

po strumektomijos, po gydymo radioaktyviuoju jodu, dėl medikamentinių priežasčių (tireostatikų vartojimo).

 

Klinikiniai simptomai ir požymiai: laipsniškas fizinio ir psichinio pajėgumo sumažėjimas, iniciatyvos stoka, nuovargis, lėtumas, interesų nebuvimas, pailgėję refleksai, šalčio netoleravimas, neatitinkantis amžiaus motorinis ir psichikos atsilikimas, atminties sutrikimas, depresijos, akių pabrinkimai. Oda sausa, šalta, su pabrinkimais, pleiskanota. Galimas kūno masės padidėjimas, sausi, lūžinėjantys plaukai, vidurių užkietėjimas, grubus, užkimęs balsas. Stebimi širdies-kraujagyslių sistemos pakitimai: bradikardija, EKG stebimas žemas voltažas, polinkis ankstyvai sklerozei dėl hipercholesterolemijos, galima miopatija su padidėjusia kreatininkinaze.

 

Diagnozė: stebimas TSH koncentracijos padidėjimas ir LT4 bei LT3 koncentracijos sumažėjimas. Esant subklinikinei hipotirozei, TSH koncentracija būna padidėjusi, LT4 normali; autoimuninio tiroidito atveju aptinkami antiperoksidaziniai autoantikūnai (ATPO).

 

Diferencinė diagnozė: hormoninius pakitimus skirti nuo mažo T3/T4 sindromo sunkiai sergantiems intensyvios terapijos skyriaus pacientams. Tuo atveju LT3 ir LT4 koncentracija gali būti sumažėjusi bei padidėjusi rT3 koncentracija.

 

Gydymas: pakaitinė terapija – pradžioje skiriama 25–50 mcg tiroksino, dozė laipsniškai didinama iki 1,5–1,8 mcg/kg per dieną. Tinkamai parinkus tiroksino dozę, TSH koncentracija būna normali; skyrus per didelę dozę – TSH būna supresuotas; per mažą – TSH koncentracija padidėjusi.

 

Eutiroidinė struma

 

Dažnis: labai dažna vietovėse, kur trūksta jodo. Sudaro apie 90 proc. skydliaukės ligų. Tai dažniausia endokrininė patologija. Dėl jodo stokos → lokalių augimo faktorių aktyvacija → tireocitų hiperplazija. Hiperplazinė struma → koloidinė struma → mazginė struma.

 

Klinikiniai simptomai ir požymiai: daugeliu atvejų, išskyrus skydliaukės padidėjimą, jokių kitų klinikinių simptomų ar požymių nebūna. Išskiriamos šios skydliaukės padidėjimo stadijos:

Ia – tik mazgas, skydliaukė normalaus dydžio;

Ib – struma matoma tik atlošus galvą;

II – struma matoma ir esant normaliai galvos padėčiai;

III – gigantinė struma, galimi lokalūs stazės ir spaudimo reiškiniai.

Skydliaukės veikla gali laipsniškai autonomizuotis, tuomet didėja sekretuojamų skydliaukės hormonų kiekis.

 

Diferencinė diagnostika: esant retrosterninei strumai (dažniausia dėl mediastinumo praplatėjimo) skirtina nuo bronchų karcinomos, limfomos, aortos aneurizmos ir kt. Mazginis skydliaukės padidėjimas skirtinas nuo skydliaukės karcinomos. Būtina atlikti sonoskopiškai hipoechogeniškų, scintigrafiškai izotopų nekaupiančių „šaltų“ skydliaukės solitarinių mazgų punktato citologinį tyrimą (ypač jauniems vyrams).

 

Diagnostika:

  • LT3 ir LT4 koncentracijos normalios;
  • bazinis TSH ir TRH testas: 80 proc. normalūs, 20 proc. TSH atsakas padidėjęs;
  • skydliaukės sonoskopija;
  • galima scintigrafija.

 

Gydymas:

1. Konservatyvus:

–– vietovėse, kur trūksta jodo, būtina jodo profilaktika (Lietuvoje įstatymais įtvirtintas maistui

vartojamos valgomosios joduotos druskos vartojimas);

–– kai kuriais atvejais gali būti skiriamas substitucinis gydymas skydliaukės hormonais (mažina hipertrofiją): pradžioje 50 mcg LT4/d., po 1–2 sav. didinama iki 75 mcg/d., vėliau – 100 mcg/d.; gydymo trukmė apie 1 metus, po to galima skirti jodidus;

–– gydymas jodidu (gydymui skiriama 200 mcg, profilaktikai – 100 mcg);

–– kombinuotas gydymas (LT4 su jodidu).

2. Chirurginis gydymas – taip gydomi dideli mazgai, spaudimo reiškiniai, šalti mazgai, autonominė tirotoksinė struma.

Anekdotai

archyvas