Moflaxa

1.  VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Moflaxa 400 mg plėvele dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekvienoje plėvele dengtoje tabletėje yra 400 mg moksifloksacino (hidrochlorido pavidalu).

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė. 

Plėvele dengtos tabletės yra tamsiai rožinės, abipus išgaubos, kapsulės formos, jų ilgis 15,9 mm – 16,6 mm, storis 5,8 mm – 7,0 mm.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Moflaxa 400 mg plėvele dengtos tabletės skirtos 18 metų ir vyresnių pacientų toliau išvardytų moksifloksacinui jautrių bakterijų sukeltų infekcinių ligų gydymui (žr. 4.4, 4.8 ir 5.1 skyrius). Moksifloksaciną reikia vartoti tik tais atvejais, jei manoma, kad šių infekcinių ligų pradiniam gydymui netinka įprastai rekomenduojami antibakteriniai preparatai, arba jei gydymas šiais antibakteriniais preparatais buvo nesėkmingas.

• Ūminis bakterinis sinusitas (tinkamai diagnozuotas).
• Lėtinis paūmėjęs bronchitas (tinkamai diagnozuotas).
• Bendruomenėje įgyta pneumonija, išskyrus sunkius atvejus.
• Lengvo arba vidutinio sunkumo dubens organų uždegiminė liga (t.y. viršutinių moters lytinių takų infekcinės ligos, įskaitant salpingitą ir endometritą) be susijusio kiaušintakių ir kiaušidžių ar dubens absceso.

Lengvo arba vidutinio sunkumo dubens uždegiminėms ligoms gydyti nerekomenduojama vartoti vien Moflaxa 400 mg plėvele dengtų tablečių. Dėl didėjančio Neisseria gonorrhoeae atsparumo moksifloksacinui kartu rekomenduojama vartoti ir kitą tinkamą antibakterinį vaistinį preparatą (pvz., cefalosporiną), išskyrus tuos atvejus, kai galima atmesti moksifloksacinui atsparios Neisseria gonorrhoeae galimybę (žr. 4.4 ir 5.1 skyrius).

Be to, Moflaxa 400 mg plėvele dengtos tabletės gali būti vartojamos gydymo kursui užbaigti pacientams, kurių būklė pagerėjo pradinio gydymo į veną vartojamu moksifloksacinu metu, jei yra toliau išvardytos indikacijos.

• Bendruomenėje įgyta pneumonija.
• Komplikuotos odos ir jos darinių infekcinės ligos.

Moflaxa 400 mg plėvele dengtų tablečių negalima vartoti bet kokio tipo odos ir jos darinių komplikuotų infekcinių ligų ar sunkios bendruomenėje įgytos pneumonijos gydymui pradėti.

Reikia atsižvelgti į oficialias tinkamo antibakterinių preparatų vartojimo rekomendacijas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas 

Dozavimas

Rekomenduojama dozė yra viena 400 mg plėvele dengta tabletė kartą per parą.

Pacientai, kurių inkstų arba kepenų funkcija sutrikusi

Pacientams, kuriems yra lengvas, vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų funkcijos sutrikimas arba kurie nuolat gydomi dializėmis, pvz., kuriems taikoma hemodializė arba nuolatinė ambulatorinė pilvaplėvės dializė, dozės keisti nereikia (žr. 5.2 skyrių).

Duomenų apie pacientų, kurių kepenų funkcija sutrikusi, nepakanka (žr. 4.3 skyrių).

Senyvi pacientai ir kitokių specifinių grupių pacientai

Senyviems ar mažai sveriantiems pacientams dozės keisti nereikia.

Vaikų populiacija

Vaikų ir paauglių (< 18 metų) moksifloksacinu gydyti negalima. Moksifloksacino saugumas ir veiksmingumas vaikams ir paaugliams neištirti (žr. 4.3 skyrių).

Vartojimo metodas

Moflaxa 400 mg tabletes reikia nuryti nepažeistas, užgeriant pakankamu kiekiu skysčio, neatsižvelgiant į valgymo laiką.

Gydymo trukmė

Moflaxa 400 mg plėvele dengtų tablečių rekomenduojama vartojimo trukmė yra tokia:

• lėtinio bronchito paūmėjimui gydyti - 5–10 parų;
• bendruomenėje įgytai pneumonijai gydyti - 10 parų;
• ūminiam bakteriniam sinusitui gydyti - 7 paros;
• lengvo arba vidutinio sunkumo dubens uždegiminei ligai gydyti - 14 parų. 

Klinikinių tyrimų metu Moflaxa 400 mg plėvele dengtų tablečių buvo vartojama ne ilgiau kaip 14 parų.

Nuoseklus gydymas (po gydymo į veną vartojamu vaistiniu preparatu pradedant gydymą geriamuoju vaistiniu preparatu) 

Klinikinių tyrimų metu taikant nuoseklų gydymą, gydymas į veną vartojamu vaistiniu preparatu daugumai pacientų buvo pakeistas gydymu per burną vartojamu vaistiniu preparatu per 4 paras (gydant bendruomenėje įgytą pneumoniją) arba per 6 paras (gydant komplikuotas odos ir jos darinių infekcines ligas). Bendra rekomenduojama bendruomenėje įgytos pneumonijos gydymo į veną leidžiamais ir per burną vartojamais vaistiniais preparatais trukmė yra 7–14 parų, komplikuotų odos ir jos darinių infekcinių ligų – 7–21 para.

Rekomenduojamos dozės (400 mg kartą per parą) ir gydymo pagal indikacijas trukmės viršyti negalima.

4.3 Kontraindikacijos

• Padidėjęs jautrumas moksifloksacinui, kitokiems chinolonams arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai.
• Nėštumo ir žindymo laikotarpis (žr. 4.6 skyrių).
• Jaunesni nei 18 metų amžiaus pacientai.
• Buvusi su chinolonų vartojimu susijusi sausgyslių liga ar sutrikimas.

Ir ikiklinikinių, ir klinikinių tyrimų metu po moksifloksacino pavartojimo buvo širdies elektrofiziologinių pokyčių, pasireiškiančių QT intervalo pailgėjimu, atvejų, todėl dėl saugumo moksifloksacino vartoti negalima, jeigu:

• yra įgimtas ar dokumentuotas įgytas QT intervalo pailgėjimas;
• yra elektrolitų pusiausvyros sutrikimas, ypač nekoreguota hipokalemija;
• yra kliniškai reikšminga bradikardija;
• yra kliniškai reikšmingas širdies nepakankamumas, susijęs su kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijos sumažėjimu;
• buvo pasireiškusi simptominė aritmija.

Moksifloksacino draudžiama vartoti, jei pacientas vartoja vaistinių preparatų, ilginančių QT intervalą (žr. 4.5 skyrių). 

Kadangi klinikinių duomenų yra mažai, moksifloksacinu negalima gydyti pacientų, kurių kepenų funkcija sutrikusi (Child Pugh C) arba kurių kraujyje transaminazių aktyvumas >5 kartus didesnis už viršutinę normos ribą.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Vertinant gydymo moksifloksacinu naudą, ypač gydant lengvas infekcines ligas, būtina atsižvelgti į šiame skyriuje pateikiamą informaciją.

QTc intervalo pailgėjimas ir galimai su QTc intervalo pailgėjimu susijusios klinikinės būklės.

Nustatyta, kad moksifloksacinas pailgina kai kurių pacientų elektrokardiogramos QTc intervalą. Išanalizavus elektrokardiogramas, darytas klinikinių tyrimų programos metu, nustatyta, jog QTc intervalas pailgėjo 6 (±26) msek (1,4%, palyginti su pradiniu rodmeniu). Nustatyta tendencija, kad, palyginti su vyrais, moterų pradinis QT intervalas būna ilgesnis, todėl jos gali būti jautresnės QT intervalą didinančių vaistinių preparatų poveikiui. Senyvi pacientai taip pat gali būti jautresni su vaistiniais preparatais susijusiam poveikiui QT intervalui.

Vaistinių preparatų, mažinančių kalio kiekį organizme, moksifloksacinu gydomiems pacientams reikia vartoti atsargiai (taip pat žr. 4.3 ir 4.5 skyrius).

Pacientus (ypač moteris ir senyvus pacientus), kuriems yra nuolatinė proaritminė būklė, pvz., ūminė miokardo išemija ar QT intervalo pailgėjimas, moksifloksacinu reikia gydyti atsargiai, kadangi gali padidėti skilvelinės aritmijos, įskaitant polimorfinę paroksizminę tachikardiją (torsade de pointes), ir širdies sustojimo rizika (žr. 4.3 skyrių). Didėjant vaistinio preparato kiekiui kraujyje, QT intervalas gali labiau pailgėti, todėl rekomenduojamos dozės viršyti negalima.

Jei gydymo metu atsiranda širdies aritmijos požymių, reikia nutraukti gydymą ir atlikti elektrokardiogramą (EKG).

Padidėjusio jautrumo ir alerginės reakcijos

Fluorochinolonų vartojusiems pacientams buvo padidėjusio jautrumo ir alerginių reakcijų atvejų (taip pat ir po pirmos moksifloksacino dozės pavartojimo). Anafilaksinė reakcija gali progresuoti į gyvybei pavojingą šoką, kartais net ir po pirmosios dozės pavartojimo. Tokiais atvejais būtina nutraukti gydymą moksifloksacinu ir pradėti tinkamą gydymą (pvz., šoko gydymą).

Sunkūs kepenų sutrikimai

Moksifloksacino vartojusiems pacientams buvo žaibinio hepatito, galinčio sukelti kepenų nepakankamumą (įskaitant mirtiną), atvejų (žr. 4.8 skyrių). Pacientus reikia įspėti, kad, atsiradus žaibinės kepenų ligos požymių ir simptomų, pvz., greitai stiprėjant su gelta susijusiam silpnumui, patamsėjus šlapimui, atsiradus polinkiui kraujuoti ar hepatinei encefalopatijai, prieš gydymo tęsimą būtina pasitarti su gydytoju.

Jeigu atsiranda kepenų funkcijos sutrikimo požymių, reikia atlikti kepenų funkcijos testus ir tyrimus.

Sunkios pūslinės odos reakcijos

Moksifloksacino vartojusiems pacientams buvo pūslinių odos reakcijų, panašių į Stevens-Johnson sindromą ar toksinę epidermio nekrolizę, atvejų (žr. 4.8 skyrių). Pacientams reikia patarti, kad, atsiradus odos ir (arba) gleivinės reakcijų, prieš tęsdami gydymą nedelsdami kreiptųsi į savo gydytoją.

Pacientai, kuriems yra padidėjusi traukulių rizika

Žinoma, jog chinolonai gali sukelti traukulius, todėl pacientus, kuriems yra centrinės nervų sistemos (CNS) sutrikimų ar kitų rizikos veiksnių, dėl kurių gali prasidėti traukuliai arba sumažėti jų slenkstis, šiuo vaistiniu preparatu reikia gydyti atsargiai. Atsiradus traukuliams, būtina nutraukti gydymą moksifloksacinu ir imtis atitinkamų priemonių.

Periferinė neuropatija

Pacientams, vartojantiems chinolonų, įskaitant moksifloksaciną, buvo sensorinės arba sensomotorinės polineuropatijos, sukeliančios parasteziją, hipoesteziją, dizesteziją ar silpnumą, atvejų. Moksifloksacinu gydomiems pacientams reikia patarti, kad, atsiradus neuropatijos simptomų, pvz., skausmui, deginimui, dilgčiojimui, nutirpimui ar silpnumui (žr. 4.8 skyrių), prieš tęsdami gydymą apie tai informuotų savo gydytoją.

Psichikos reakcijos

Po pirmos chinolonų, įskaitant moksifloksaciną, dozės pavartojimo gali atsirasti psichikos reakcijų. Labai retais atvejais depresija ar psichozinės reakcijos progresavo ir atsirado minčių apie savižudybę bei pasireiškė save žalojantis elgesys, pvz., bandymas nusižudyti (žr. 4.8 skyrių). Jei pacientui pasireiškia tokių reakcijų, būtina nutraukti gydymą moksifloksacinu ir imtis atitinkamų priemonių. Jeigu moksifloksacinu gydomi pacientai, sergantys psichoze ar sirgę psichikos liga, rekomenduojama imtis atsargumo priemonių.

Su antibiotikais susijęs viduriavimas, įskaitant kolitą

Buvo pranešimų apie su plataus spektro antibiotikų, įskaitant moksifloksaciną, vartojimu susijusį su antibiotikais susijusį viduriavimą (ASV) ir su antibiotikais susijusį kolitą (ASK), įskaitant pseudomembraninį kolitą ir su Clostridium difficile susijusį viduriavimą, kurių sunkumas gali svyruoti nuo lengvo viduriavimo iki mirtino kolito. Dėl šios priežasties moksifloksacino vartojimo metu arba po jo prasidėjus sunkiam viduriavimui, nustatant diagnozę svarbu apsvarstyti minėtų sutrikimų galimybę. Įtarus ar patvirtinus ASV ar ASK diagnozę, reikia nutraukti gydymą antibakteriniais preparatais, įskaitant moksifloksaciną, ir nedelsiant pradėti tinkamą gydymą. Be to, siekiant sumažinti infekcijos perdavimo riziką, turi būti imtasi tinkamų infekcijos kontrolės priemonių. Pacientams, kuriems pasireiškia sunkus viduriavimas, negalima vartoti peristaltiką slopinančių vaistinių preparatų.

Generalizuota miastenija sergantys pacientai

Generalizuota miastenija sergantys pacientai moksifloksaciną turi vartoti atsargiai, nes simptomai gali pasunkėti.

Sausgyslių uždegimas, sausgyslių plyšimas

Gydymo chinolonais, įskaitant moksifloksaciną, metu jau per pirmąsias 48 valandas po gydymo pradžios ir net iki kelių mėnesių po jo nutraukimo gali pasireikšti sausgyslių (ypač Achilo sausgyslės) uždegimas ir plyšimas, kartais jis būna abipusis. Tendinito ir sausgyslių plyšimo rizika yra didesnė senyviems arba kortikosteroidų vartojantiems žmonėms. Atsiradus pirmųjų skausmo ar uždegimo požymių, pacientai turi nutraukti gydymą moksifloksacinu, nejudinti pažeistos (-ų) galūnės (-ių) ir nedelsdami kreiptis į savo gydytoją, kad jis pradėtų atitinkamą pažeistos sausgyslės gydymą (pvz., atliktų imobilizavimą) (žr. 4.3 ir 4.8 skyrius).

Pacientai, kurių inkstų funkcija sutrikusi

Senyviems pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi ir kurie negali gerti pakankamai skysčių, moksifloksacino reikia vartoti atsargiai, kadangi dėl dehidratacijos gali didėti inkstų nepakankamumo rizika.

Regėjimo sutrikimai

Jeigu sutrinka regėjimas ar atsiranda kitoks poveikis akims, būtina nedelsiant kreiptis į akių gydytoją (žr. 4.7 ir 4.8 skyrius).

Padidėjusio jautrumo šviesai reakcijų prevencija

Nustatyta, kad chinolonai gali sukelti padidėjusio jautrumo šviesai reakciją, tačiau tyrimais įrodyta, kad vartojant moksifloksacino, jautrumo šviesai padidėjimo rizika yra mažesnė. Nepaisant to, moksifloksacino vartojantiems pacientams reikia patarti gydymo metu vengti ultravioletinių spindulių, stiprios saulės šviesos ar (ir) ilgo buvimo saulėje.

Pacientai, kuriems yra gliukozės-6-fosfato dehidrogenazės trūkumas

Pacientams, kuriems arba kurių giminaičiams yra gliukozės-6-fosfato dehidrogenazės trūkumas, chinolonų vartojimo metu yra hemolizinės reakcijos pasireiškimo rizika, todėl juos moksifloksacinu reikia gydyti atsargiai.

Pacientės, sergančios dubens uždegimine liga

Pacienčių, sergančių komplikuota dubens uždegimine liga (pvz., susijusia su kiaušintakių ir kiaušidžių ar dubens abscesu), kurioms yra būtinas gydymas į veną leidžiamais vaistiniais preparatais, nerekomenduojama gydyti Moflaxa 400 mg plėvele dengtomis tabletėmis.

Dubens uždegiminę ligą gali sukelti fluorochinolonui atspari Neisseria gonorrhoeae. Todėl tokiais atvejais empiriniam gydymui moksifloksaciną reikia vartoti kartu su kitu tinkamu antibiotiku (pvz., cefalosporinu), nebent galima atmesti moksifloksacinui atsparios Neisseria gonorrhoeae infekcijos galimybę. Jei po 3 gydymo dienų klinikinė būklė nepagerėja, reikia iš naujo apsvarstyti gydymą.

Pacientai, sergantys specifinėmis komplikuotomis odos ir jos darinių infekcinėmis ligomis

Klinikinis į veną vartojamo moksifloksacino veiksmingumas, gydant sunkaus nudegimo sukeltą infekciją, fascijitą ar diabetinės pėdos infekciją su osteomielitu, netirtas.

Įtaka biologinių testų rezultatams

Paėmus mėginius pacientams, šiuo metu vartojantiems moksifloksacino, Mycobacterium padermių tyrimo rezultatai gali būti tariamai neigiami, kadangi medikamentas slopina šių bakterijų augimą.

Pacientai, sergantys MRSA sukeltomis infekcinėmis ligomis

Moksifloksacinu nerekomenduojama gydyti meticilinui atsparaus Staphylococcus aureus (MRSA) sukeltų infekcinių ligų. Įtarus ar patvirtinus MRSA sukeltos infekcijos diagnozę, reikia pradėti gydymą tinkamu antibakteriniu vaistiniu preparatu (žr. 5.1 skyrių).

Vaikų populiacija

Moksifloksacinas nepalankiai veikia jaunų gyvūnų kremzles (žr. 5.3 skyrių), todėl vaikų ir jaunesnių kaip 18 metų paauglių juo gydyti negalima (žr. 4.4 skyrių).

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika 

Sąveika su vaistiniais preparatais

Jei moksifloksacino vartojama kartu su kitais vaistiniais preparatais, kurie gali pailginti QTc intervalą, negalima atmesti adityvaus QT intervalą ilginančio poveikio. Tai gali padidinti skilvelinės aritmijos, įskaitant polimorfinę paroksizminę tachikardiją (torsades de pointes), riziką, todėl moksifloksacino negalima vartoti kartu su bet kuriuo iš toliau išvardytų vaistinių preparatų (taip pat žr. 4.3 skyrių).

• IA grupės antiaritminiai preparatai (pvz., chinidinas, hidrochinidinas, dizopiramidas).
• III grupės antiaritminiai preparatai (pvz., amjodoronas, sotalolis, dofetilidas, ibutilidas).
• Vaistiniai preparatai nuo psichozės (pvz., fenotiazinai, pimozidas, sertindolas, haloperidolis, sultopridas).
• Tricikliai antidepresantai.
• Kai kurie antimikrobiniai preparatai (sakvinaviras, sparfloksacinas, į veną vartojamas eritromicinas, pentamidinas, vaistiniai preparatai nuo maliarijos, ypač halofantrinas).
• Kai kurie antihistamininiai preparatai (terfenadinas, astemizolas, mizolastinas).
• Kiti vaistiniai preparatai (cisapridas, į veną vartojamas vinkaminas, bepridilis, difemanilis).

Pacientams, vartojantiems vaistinių preparatų, galinčių sumažinti kalio kiekį organizme (pvz., Henle kilpoje veikiančių ir tiazidinių diuretikų, vidurių laisvinamųjų preparatų arba klizmų (didelėmis dozėmis), kortikosteroidų, amfotericino B), arba vaistinių preparatų, susijusių su kliniškai reikšminga bradikardija, moksifloksacino reikia vartoti atsargiai.

Tarp preparatų, kurių sudėtyje yra dvivalenčių ar trivalenčių katijonų (pvz., antacidinių preparatų, kurių sudėtyje yra magnio arba aliuminio, didanozino tablečių, sukralfato arba preparatų, kuriuose yra geležies ar cinko), ir moksifloksacino vartojimo būtina daryti maždaug 6 val. pertrauką.

Aktyvintoji anglis labai slopino kartu išgertos 400 mg moksifloksacino dozės absorbciją ir daugiau negu 80% sumažino biologinį prieinamumą. Vadinasi, kartu šių vaistinių preparatų vartoti nerekomenduojama, išskyrus atvejus, kada gydomas perdozavimas (žr. 4.9 skyrių).

Sveikų savanorių, vartojusių kartotines moksifloksacino ir digoksino dozes, kraujyje digoksino C_max padidėjo maždaug 30%, tačiau plotas po koncentracijos kreive (AUC) ir mažiausia koncentracija kraujyje nekito. Moksifloksacino vartojant su digoksinu, atsargumo priemonių imtis nereikia.

Tyrimais, kurių metu cukriniu diabetu sergantys savanoriai vartojo geriamųjų moksifloksacino preparatų ir glibenklamido, nustatyta, kad didžiausia glibenklamido koncentracija kraujo plazmoje sumažėjo maždaug 21%. Vartojant moksifloksacino ir glibenklamido, teoriškai galima silpna laikina hiperglikemija, tačiau dėl tokio glibenklamido farmakokinetikos pokyčio jo farmakodinamika (poveikis gliukozės ir insulino kiekiui kraujyje) nekito. Kliniškai reikšmingos moksifloksacino ir glibenklamido sąveikos tyrimų metu nepasireiškė.

Tarptautinio normalizuoto santykio (TNS) pokytis

Gauta pranešimų apie daug atvejų, kai pacientams, vartojantiems antibakterinių preparatų, ypač fluorochinolonų, makrolidų, tetraciklinų, kotrimoksazolo ar tam tikrų cefalosporinų, sustiprėjo geriamųjų antikoaguliantų sukeliamas poveikis. Tokios sąveikos rizikos veiksniai yra infekcija, uždegimas, paciento amžius ir bendroji būklė. Tokiomis aplinkybėmis nustatyti, ar TNS pakito dėl infekcijos, ar dėl gydymo, yra sunku. Dėl atsargumo reikia dažniau tirti TNS. Prireikus galima atitinkamai keisti geriamojo antikoagulianto dozę.

Klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad moksifloksacino ir kartu vartojamų ranitidino, probenecido, geriamųjų kontraceptikų, kalcio papildų, parenteraliniu būdu vartojamo morfino, teofilino, ciklosporino ar itrakonazolo, sąveikos nebūna. 

Šiuos rezultatus patvirtino ir in vitro atliktų tyrimų su žmogaus citochromo P 450 fermentais duomenys. Remiantis tyrimų rezultatais, galima teigti, jog su citochromo P 450 fermentų sistema susijusi metabolinė sąveika nėra tikėtina.

Sąveika su maistu

Kliniškai reikšmingos moksifloksacino ir maisto, įskaitant pieno produktus, sąveikos nepasireiškia.

4.6 Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis 

Nėštumas

Ar saugu moksifloksacinu gydyti nėščias moteris, netirta. Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė toksinį poveikį reprodukcijai (žr. 5.3 skyrių). Kokia rizika galima žmogui, nežinoma. Dėl eksperimentais patvirtintos fluorochinolonų sukeliamos nesubrendusių gyvūnų kūno svorį laikančių sąnarių kremzlių pažeidimo rizikos ir dėl laikinos sąnarių pažaidos, pasireiškusios kai kurių fluorochinolonų vartojantiems vaikams, nėštumo metu moksifloksacino vartoti negalima (žr. 4.3 skyrių).

Žindymas

Duomenų apie moksifloksacino vartojimą žindymo laikotarpiu nėra. Ikiklinikinių tyrimų duomenys rodo, kad mažas moksifloksacino kiekis patenka į motinos pieną. Kadangi duomenų apie žmones nėra ir eksperimentais yra patvirtinta, kad fluorochinolonai sukelia nesubrendusių gyvūnų kūno svorį laikančių sąnarių kremzlių pažeidimo riziką, žindymo laikotarpiu moksifloksacino vartoti negalima (žr. 4.3 skyrių).

Vaisingumas

Tyrimai su gyvūnais žalingo poveikio vaisingumui nerodo (žr. 5.3 skyrių).

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Moksifloksacino poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus netirtas. Vis dėlto fluorochinolonai, įskaitant moksifloksaciną, dėl poveikio centrinei nervų sistemai (CNS), pvz., svaigulio, ūminio laikino apakimo (žr. 4.8 skyrių) ar ūminio ir laikino sąmonės netekimo (apalpimo, žr. 4.8 skyrių) gali trikdyti gebėjimą vairuoti ir valdyti mechanizmus, todėl pacientus būtina įspėti, kad prieš vairuodami ir valdydami mechanizmus įsitikintų, kaip juos veikia moksifloksacinas.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Toliau išvardytos pagal dažnį suskirstytos nepageidaujamos reakcijos, pasireiškusios visų klinikinių tyrimų metu pacientams, vartojusiems 400 mg moksifloksacino paros dozę (tiriamieji vartojo geriamųjų vaistinių preparatų arba jais buvo keičiamas gydymas į veną leidžiamais vaistiniais preparatais).

Visų nepageidaujamų reakcijų, išskyrus pykinimą ir viduriavimą, dažnis buvo mažesnis nei 3%.

Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujami poveikiai yra pateikiami mažėjančio sunkumo tvarka. Dažniai apibūdinami taip:

• labai dažnas (≥ 1/10);
• dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10);
• nedažnas (nuo ≥ 1/1 000 iki < 1/100);
• retas (nuo ≥ 1/10 000 iki < 1/1000);
• labai retas (< 1/10 000);
• nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis).

Vartojant kitokių fluorochinolonų, labai retais atvejais pasireiškė ir toliau išvardytas poveikis, kurį tikriausiai gali sukelti ir moksifloksacinas: hipernatremija, hiperkalcemija, hemolizinė anemija, rabdomiolizė, padidėjusio jautrumo šviesai reakcija (žr. 4.4 skyrių).

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato pateikimo į rinką, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę interneto svetainėje http://www.vvkt.lt/ esančią formą, ir atsiųsti ją paštu Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Žirmūnų g. 139A, LT 09120 Vilnius, faksu 8 800 20131 arba el. paštu NepageidaujamaR@vvkt.lt.

4.9 Perdozavimas

Specifinio atsitiktinio perdozavimo gydymo rekomendacijų nėra. Perdozavus vaistinio preparato, reikia pradėti simptominį gydymą. Dėl QTc intervalo pailgėjimo galimybės būtina nuolat stebėti EKG. 400 mg moksifloksacino išgėrus kartu su aktyvintąja anglimi, biologinis prieinamumas sumažėjo daugiau kaip 80%. Ankstyvuoju išgerto moksifloksacino absorbcijos laikotarpiu pavartota aktyvintoji anglis gali neleisti dideliam vaistinio preparato kiekiui patekti į sisteminę kraujotaką.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė - sistemiškai veikiantys antibakteriniai vaistiniai preparatai, fluorochinolonai, ATC kodas - J01MA14.

Veikimo būdas

In vitro moksifloksacinas veikia daugelį gramteigiamų ir gramneigiamų mikroorganizmų.

Baktericidinį poveikį moksifloksacinas sukelia slopindamas topoizomerazę II (DNR girazę) ir topoizomerazę IV. Šie fermentai yra būtini bakterijų DNR replikacijai, transkripcijai ir reparacijai. Gauta duomenų, kad didesniam aktyvumui ir mažesniam atsparių gramteigiamų bakterijų mutacijų atsiradimui C8-metoksi- fragmentas, palyginti su C8-H fragmentu, yra svarbesnis. C-7 padėtyje esantis stambus bicikloamino pakaitas trukdo įvykti su NorA arba pmrA genais, randamais kai kuriose gramteigiamose bakterijose, siejamai aktyviajai pernašai iš ląstelės į išorę. 

Farmakodinamikos tyrimais įrodyta, kad bakterijų naikinimo greitis priklauso nuo moksifloksacino koncentracijos. Mažiausia baktericidinį poveikį sukelianti koncentracija neperžengia mažiausios slopinamosios koncentracijos (MSK) ribų.

Poveikis žmogaus žarnyno mikroflorai

Moksifloksacino per burną vartojantiems sveikiems savanoriams atsirado tokių žarnyno floros pokyčių: sumažėjo Escherichia coli, Bacillus rūšių, enterokokų rūšių, Klebsiella rūšių bei anaerobų (Bacteroides vulgatus, Bifidobacterium rūšių, Eubacterium rūšių ir Peptostreptococcus rūšių) bakterijų kiekis. B. fragilis kiekis padidėjo. Per dvi savaites minėtų mikroorganizmų kiekis tapo normalus.

Atsparumo mechanizmas

Mechanizmai, kuriems funkcionuojant mikroorganizmai tampa atsparūs penicilinams, cefalosporinams, aminoglikozidams, makrolidams ir tetraciklinams, moksifloksacino antibakteriniam aktyvumui įtakos nedaro. Vis dėlto bakterijų jautrumas moksifloksacinui gali mažėti dėl kitų mechanizmų, pvz., laidumo barjerų (būdingas Pseudomonas aeruginosa) ar efliukso.

In vitro moksifloksacinui atsparių bakterijų atsiranda laipsniškai, vykstant daugiapakopei topoizomerazės II (DNR girazės) ir topoizomerazės IV tikslinių vietų mutacijai. Gramteigiamuose mikroorganizmuose funkcionuojančio aktyvaus efliukso mechanizmo reikšmė moksifloksacinui yra maža. 

Nustatyta, jog tarp moksifloksacino ir kitų fluorochinolonų galimas kryžminis atsparumas. Vis dėlto, kadangi moksifloksacinas panašiai aktyviai slopina kai kurių gramteigiamų mikroorganizmų topoizomerazę II ir topoizomerazę IV, tokios bakterijos gali būti atsparios kitiems chinolonams, bet jautrios moksifloksacinui.

Jautrumo ribos

EUCAST klinikinės moksifloksacino MSK ir disko difuzijos jautrumo ribos (nustatytos 2014.01.01) 

* Nuo rūšies nepriklausančios MSK reikšmės buvo nustatytos remiantis daugiausiai farmakodinamikos ir farmakokinetikos tyrimų duomenimis, todėl nuo atskirų mikroorganizmų rūšių MSK reikšmių nepriklauso. Jos tinka tik toms rūšims, kurių MSK nenurodyta, ir netinka toms rūšims, kurių vertinimo kriterijai dar nenustatyti.

Mikrobiologinis jautrumas

Tam tikros rūšies atspariais tapusių mikroorganizmų paplitimas priklausomai nuo geografinės vietos ir laiko gali skirtis, todėl reikia susipažinti su vietine informacija apie atsparumą, ypač gydant sunkias infekcines ligas. Jeigu vietinis mikroorganizmų atsparumas yra toks, kad vaistinio preparato vartojimo nauda bent kai kurių infekcijų atveju yra abejotina, jei reikia, būtina kreiptis į ekspertą patarimo.

5.2 Farmakokinetinės savybės 

Absorbcija ir biologinis prieinamumas

Per burną pavartotas moksifloksacinas absorbuojamas greitai ir beveik visas. Absoliutus biologinis prieinamumas yra maždaug 91%.

Vienkartinių 50–800 mg dozių bei 10 parų kartą per parą geriamų ne didesnių kaip 600 mg dozių farmakokinetika yra tiesinė. Išgėrus 400 mg dozę, didžiausia koncentracija kraujo plazmoje susidaro po 0,5‑4 val. ir būna 3,1 mg/l. Vartojant po 400 mg kartą per parą, didžiausia koncentracija kraujyje tuo metu, kai apykaita pusiausvyrinė, būna 3,2 mg/l, mažiausia - 0,6 mg/l. Vartojant kartotines dozes, vaistinio preparato ekspozicija tuo metu, kai apykaita pusiausvyrinė, būna maždaug 30% didesnė, negu po pirmos dozės pavartojimo.

Pasiskirstymas

Moksifloksacinas greitai pasiskirsto ekstravaskulinėje terpėje. Išgertos 400 mg dozės AUC yra 35 mg/val./l. Pasiskirstymo tūris tuo metu, kai apykaita pusiausvyrinė (Vss), yra maždaug 2 l/kg. Tyrimais in vitro ir ex vivo nustatyta, kad, nepriklausomai nuo vaistinio preparato koncentracijos, maždaug 40–42% moksifloksacino jungiasi prie kraujo plazmos baltymų. Daugiausiai moksifloksacino prisijungia prie kraujo serumo albuminų. 

Toliau pateiktoje lentelėje nurodyta didžiausia koncentracija (geometrinis vidurkis), susidaranti įvairiuose organuose po vienos 400 mg moksifloksacino dozės pavartojimo per burną. 

* Po vienkartinės 400 mg dozės suleidimo į veną

¹ Praėjus 10 valandų po vartojimo

² Neprisijungusio vaistinio preparato koncentracija

³ Praėjus 3–36 val. po vartojimo

⁴ Infuzijos pabaigoje

Biotransformacija

Moksifloksacino biotransformacija yra dvifazė. Iš organizmo vaistinis preparatas išskiriamas per inkstus ir su tulžimi (išmatomis) nepakitęs bei sulfatų (M1) ir gliukuronidų (M2) pavidalu. Žmogaus organizme susidarantys svarbūs metabolitai yra M1 ir M2, tačiau antimikrobinio poveikio jie nesukelia.

I fazės klinikinių tyrimų bei tyrimų in vitro metu farmakokinetinės sąveikos su vaistiniais preparatais, kurių I fazės biotransformacija vyksta dalyvaujant citochromo P 450 fermentų sistemai, nepastebėta. Duomenų apie oksidacinį metabolizmą negauta.

Eliminacija

Vidutinis galutinės pusinės moksifloksacino eliminacijos laikas kraujo plazmoje yra maždaug 12 valandų. Vidutinis tariamasis bendras klirensas po 400 mg dozės pavartojimo yra 179–246 ml/min. Inkstų klirensas yra 24–53 ml/min., vadinasi, inkstų kanalėliuose vaistinis preparatas gali būti iš dalies reabsorbuojamas.

Pavartojus 400 mg dozę, iš organizmo su šlapimu (apie 19% nepakitusio preparato, apie 2,5% M1 ir maždaug 14% M2 pavidalu) ir išmatomis (apie 25% nepakitusio preparato ir apie 36% M1 pavidalu, M2 su išmatomis neišsiskiria) pašalinama maždaug 96% dozės. 

Kartu su ranitidinu ar probenecidu vartojamo moksifloksacino inkstų klirensas nekinta.

Senyvi pacientai ir pacientai, kurių mažas kūno svoris

Sveikų savanorių, kurių kūno svoris mažas (pvz., moterų), ir senyvų žmonių kraujo plazmoje vaistinio preparato koncentracija būna didesnė.

Sutrikusi inkstų funkcija

Pacientų, kurių inkstų funkcija sutrikusi, įskaitant ir tuos, kurių kreatinino klirensas yra > 20 ml/min./1,73 m², organizme moksifloksacino farmakokinetika reikšmingai nepakinta. Inkstų funkcijai silpnėjant, metabolito M2 (gliukuronido) koncentracija didėja iki 2,5 karto (jeigu kreatinino klirensas < 30 ml/min./1,73 m²).

Sutrikusi kepenų funkcija

Remiantis iki šiol atliktų tyrimų su žmonėmis, kuriems yra kepenų nepakankamumas (Child-Pugh A arba B), rezultatais, neįmanoma nustatyti, ar jų organizme farmakokinetika skiriasi nuo sveikų savanorių. Pacientų, kurių kepenų funkcija sutrikusi, kraujo plazmoje metabolito M1 ekspozicija buvo didesnė, o nepakitusio vaistinio preparato – panaši į būnančią sveikų savanorių organizme. Pacientų, kurių kepenų funkcija sutrikusi, gydymo moksifloksacinu patirties nepakanka.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Tyrimų metu moksifloksacinas sukėlė poveikį žiurkių ir beždžionių kraujodarai (šiek tiek sumažėjo eritrocitų ir trombocitų kiekis). Moksifloksacinas, kaip ir kiti chinolonai, sukėlė toksinį poveikį žiurkių, beždžionių ir šunų kepenims (padidėjo kepenų fermentų aktyvumas kraujyje ir pasireiškė vakuolinė degeneracija). Beždžionėms pasireiškė toksinis poveikis CNS (traukuliai). Tokį poveikį sukėlė tik didelės moksifloksacino dozės arba ilgas jo vartojimas.

Tyrimų in vitro su bakterijomis arba žinduolių ląstelėmis metu moksifloksacinas, kaip ir kiti chinolonai, sukėlė genotoksinį poveikį. Kadangi toks poveikis galimas dėl sąveikos su bakterijų giraze ir (esant didesnei koncentracijai) su žinduolių ląstelių topoizomeraze II, galima numatyti ribinę genotoksinį poveikį sukeliančią koncentraciją. Tyrimų in vivo metu genotoksinio moksifloksacino poveikio nepastebėta, nors buvo vartojamos labai didelės dozės. Vadinasi, galima teigti, jog žmogui terapinės dozės yra pakankamai saugios. Pradinių ir tolesnių tyrimų metu žiurkėms kancerogeninio poveikio moksifloksacinas nesukėlė.

Nors daugelis chinolonų yra fotoreaktyvūs ir gali sukelti fototoksinį, fotomutageninį ir fotokancerogeninį poveikį, tyrimų in vitro ir in vivo metu nustatyta, kad fototoksinio ir fotogenotoksinio poveikio moksifloksacinas nesukelia. Kiti chinolonai tokiomis pačiomis sąlygomis tokį poveikį sukelia.

Esant didelei koncentracijai, mosifloksacinas širdyje slopina uždelstos rektifikuotos kalio srovės greitąjį komponentą, todėl elektrokardiogramoje gali pailgėti QT intervalas. Toksinio poveikio tyrimų metu šunims, kuriems buvo girdomos ≥90 mg/kg kūno svorio dozės (koncentracija kraujo plazmoje buvo ≥16 mg/l), pailgėjo QT intervalas, tačiau aritmija nepasireiškė. Laikina nemirtina skilvelinė aritmija atsirado tik į veną sušvirkštus labai didelę kumuliacinę dozę (≥300 mg/kg kūno svorio), kuri yra daugiau negu 50 kartų didesnė už žmogui rekomenduojamą dozę (koncentracija kraujo plazmoje buvo ≥200 mg/l, t. y. daugiau negu 40 kartų didesnė už terapinę koncentraciją).

Žinoma, kad chinolonai pažeidžia nesubrendusių gyvūnų didžiųjų kūno svorį laikančių sąnarių kremzles. Mažiausia moksifloksacino dozė, sukėlusi toksinį poveikį šuniukų kremzlėms, skaičiuojant mg/kg kūno svorio, buvo 4 kartus didesnė už didžiausią terapinę dozę, t. y. 400 mg (laikant, kad pacientas sveria 50 kg). Po tokios dozės pavartojimo koncentracija šuniukų kraujo plazmoje buvo 2–3 kartus didesnė nei būna žmonių, vartojančių didžiausią terapinę dozę, plazmoje.

Toksinio poveikio tyrimų metu žiurkių ir beždžionių, ne ilgiau kaip 6 mėnesius vartojusių kartotines dozes, akims toksinis poveikis nepasireiškė. Šunims, kuriems buvo girdytos ≥60 mg/kg kūno svorio dozės (koncentracija kraujo plazmoje buvo ≥20 mg/l), atsirado pokyčių elektroretinogramoje, pavieniais atvejais pasireiškė tinklainės atrofija.

Su žiurkėmis, triušiais ir beždžionėmis atliktų poveikio reprodukcijai tyrimų metu nustatyta, kad moksifloksacino prasiskverbia per placentos barjerą. Žiurkėms girdytas arba į veną suleistas preparatas ir beždžionėms girdytas preparatas teratogeninio poveikio nesukėlė ir vaisingumo nesutrikdė. Triušių vaisiui šiek tiek dažniau atsirado stuburo ir šonkaulių sklaidos trūkumų, tačiau toks poveikis pasireiškė tik po 20 mg/kg kūno svorio į veną suleistos dozės, kuri patelei sukėlė sunkų toksinį poveikį. Beždžionėms ir triušiams, kurių kraujo plazmoje preparato koncentracija buvo tokia pat, kaip terapinėmis dozėmis preparatą vartojančių žmonių, padažnėjo persileidimai. Žiurkėms, vartojusioms dozes, kurios, apskaičiavus kilogramui kūno svorio, buvo 63 kartus didesnės už didžiausią žmogui rekomenduojamą terapinę dozę ir po kurių koncentracija gyvūnų kraujo plazmoje neviršijo terapinę dozę vartojančių žmonių kraujyje susidarančios koncentracijos ribų, pasireiškė toks poveikis: sumažėjo vaisiaus svoris, padaugėjo vaisiaus gaišimo prenataliniu laikotarpiu atvejų, šiek tiek pailgėjo vaikingumo trukmė ir padidėjo kai kurių atsivestų jauniklių (patelių ir patinų) spontaninis aktyvumas.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA 

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tabletės šerdis

Mikrokristalinė celiuliozė

Kroskarmeliozės natrio druska

Magnio stearatas

Tabletės plėvelė

Hipromeliozė 6 mPa•s

Makrogolis 4000

Titano dioksidas (E171)

Raudonasis geležies oksidas (E172)

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

2 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti gamintojo pakuotėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo drėgmės.

Šio vaistinio preparato laikymui specialių temperatūros sąlygų nereikalaujama.

6.5 Talpyklės pobūdis ir jos turinys

Lizdinės plokštelės (OPA/Al/PVC-Al folijos lizdinės plokštelės): 5, 7, 10, 14, 25, 28, 30, 50, 70, 80, 100 arba 120 plėvele dengtų tablečių dėžutėse. 

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.