Štai kas atsitiko: vyrai sumoteriškėjo, o moterys suvyriškėjo. Vyrai pasidarė
„skystesni“, o moteryse pabudo drąsa, veržlumas ir aktyvumas. Elementų prasme
vyruose ėmė vyrauti oras ir vanduo, o moteryse – ugnis ir žemė. Na ir kas iš to?
Iš to kyla keli klausimai ir kelios išvados.
Pirmas klausimas: ar taip turi būti? Ar nėra čia kieno nors kaltės?
Atsakymas: taip, būtent taip ir turėjo atsitikti. Jei jau pasaulis
ritmiškai pulsuoja, tai po „vyrų –mūrų“ patriarchalinės epochos neišvengiamai
turi ateiti moterų išsilaisvinimo ir sustiprėjimo banga. Ir jei vyrai prie jos
neprisitaikytų savo „suminkštėjimu“, gautųsi per didelė lyčių trintis. Jeigu iš
viso ne konfliktas. Kadangi žmonės konfliktų nemėgsta, tai jie vienas prie kito
prisitaiko. Juolab vyrai paskutiniais šimtmečiais per daug kariavo. Gana.
Antras klausimas: ar reikia dėl to išgyventi, ar galima tuo pasidžiaugti?
Atsakymas: galima daryti ir tai, ir tai. Tam, kad tendencijos nenueitų į
kitą kraštutinumą, kad vyrai nepultų į nuolatines ašaras ir neatsakingą
kūdikystę, jiems patiems pravartu išlaikyti savigarbą. Todėl moterų priekaištas
galėtų įgyti pozityvią formą.
Moterys galėtų kartais paklausti vyrų, ar tik jie nepamiršo, kad jos yra viso
labo tik silpnos moterys? Ir ar jie nesiteiktų pademonstruoti savo neprilygstamų
vyriškų galių, t.y. tradiciškų vyriškų dorybių?
Pasidžiaugti dėl šių permainų taip pat galima, tik džiaugsmas šis – ypač moterų
tarpe, geriau matomas išskirtinai moteriškose kompanijose, kur nereikia galvoti
apie vyrus. Nes moterys, susirinkusios kartu laisvės vardan, neišvengiamai
virsta linksmomis raganomis, derinančiomis šokius, apsikabinimus, valiūkiškumą,
gyvenimo džiaugsmą, krizenimą be priežasties ir seksualines užuominas. Vyrai čia
jaustųsi nepatogiai, ir moterims tektų juos raminti. Geriau tegu jie kur nors
renkasi atskirai arba eina pas psichoterapeutus.
Trečias klausimas: ar turi moters aktyvumas, jėga ir drąsa reikštis
vyriškais, ar kokias nors išskirtinais moteriškais būdais?
Atsakymas: geriau tegul jis reiškiasi moteriškais būdais. Štai vyrai savo
jėgą galėdavo reikšti fiziškai, brutalumu, kategoriškumu, taisyklių nepaisymu,
kitos lyties žeminimu ir šiokiu tokiu seksualiniu neišrankamu. O moteriškais
būdais galima laikyti:
Mokėti išreikšti agresiją griežtu „ne“;
Mokėti pasiekti tai, ko nori, tvirtu pasakymu;
Mokėjimu atrodyti labai seksualiai;
Mokėjimu įsisavinti daug būtinos informacijos ir ja priblokšti vyrą;
Mokėjimu su humoru, bet negailestingai pabrėžti savo pranašumus prieš vyrus.
Ir t.t.
Dabar pereiname prie išvadų.
Pirmoji susijusi su pasaulėžiūra. Jei vyriškėjimo – moteriškėjimo ciklai
yra neišvengiami, mums belieka tik pakoreguoti savo tikėjimą ir žinojimą. Jei
anksčiau mes tikėjome ar žinojome, kad pasaulis ir Dievas yra stabilūs ir
nekintami, tai dabar mes turime kitus faktus. Pasaulis ir Dievas yra gyvi ir
banguoja. Jie keičia savo pavidalą ir (Dievo atveju) apsireiškimus.
Neverta bandyti perauklėti vyrus, kad jie vėl būtų tvirti ir drąsūs. Iš viso
neverta keisti savo partnerio. Moterims neverta rūpintis ir savo vyriškėjimu.
Aukščiau minėta pozityvaus pobūdžio kritika – skirta visai ne pasikeitimui, o
pristabdymui. Pristabdykite savo vyriškėjimą ir vyrų moteriškėjimą, bet
neforsuokite nei vieno iš šių procesų.
Antra išvada. Jei moterys gali pasidžiaugti savo išaugusiomis
galimybėmis, tai kodėl tuo pačiu nepasidžiaugus ir vyrams? Sušvelnėję vyrai
atranda naujų galimybių: reikšti jausmus ir dėl to sveikiau gyventi; tapti
suprantamesniais vienas kitam ir moterims; pasidalinti su moterimis atsakomybe
už sprendimus ir jų įgyvendinimą.
Trečia išvada. Jei jau moterys gali reikšti save naujais, aktyvesniais,
bet vis dėlto moteriškais būdais, tai nereiškia, kad jos pavirta piktais ir
valdingais despotais. Įgydamos tvirtesnį pagrindą po kojomis, jos atranda kartu
ir galimybę per atstumą, t.y. su humoru, pažvelgti ir į vyrus, ir į pačias
moteris, ir į jų jėgą, ir pasidžiaugti ne taip: „Kaip šaunu, mes nugalėjome
vyrus!“, o kitaip: „Kaip linksma! Mes galime nebevargti, o džiaugtis gyvenimu!“
Bet jūs galite pasakyti : „Aš nesijaučiu sustiprėjusi ir išsilaisvinusi“. Arba:
„O aš tik jaučiu išaugusį pyktį, ir nejaučiu jokio džiaugsmo“. Arba taip: „O aš
ir nenoriu jokių pokyčių, man ir taip gerai. Ir, galų gale, gali būti, kad jums
patinka jaustis silpnesne už tvirto vyro nugaros.
Jei jūs tiesiog labiau pykstate – eikite toliau, nes tai – tarpinis, pereinamas
laikotarpis į džiaugsmą.
O jei jūs iš viso nenorite stiprėti, tiesiog galite pasispausti ir užleisti
vietą aktyvesnėms ir labiau už jus išdrąsėjusioms moterims, kurių vis daugėja.
Niekas negali priversti jūsų keistis, tačiau ką, jei jos užkrės jus savo
džiaugsmingu juoku? Tuomet jūs galite tiesiog apsilankyti jų kompanijoje ir
paklausti savęs: „Ar aš su jomis lieku?“ Galbūt tarp laimingų moterų lengviau
jaustis laiminga, nei už bet kokių stiprių vyriškų nugarų ar išdidžioje
vienatvėje. Ar ne taip?