Anot psichologų, problema yra ne patys socialiniai tinklai. Įprotis viešinti kiekvieną gyvenimo smulkmeną liudija apie žmogaus polinkį į narciziškumą.
“Trumeno šou”
Socialiniai tinklai, tokie kaip “Facebook”, patys savaime nėra problema. Žmonės taip bendrauja, dalinasi nuotraukomis, patirtimi. Pasak Valstybinio psichinio sveikatos centro Priklausomybės ligų skyriaus vedėjos Aurelijos Čepulytės, gyvenimo tempas privertė mus “išsikraustyti” į virtualią erdvę.
Anot psichologų, sunerimti reikia, kai žmogus įnikęs į virtualų bendravimą pamiršta, kas vyksta jo realybėje, tiesiai po nosimi. Internetinėje erdvėje jo susikurtas pasaulis gerokai lengvesnis, mielesnis ir gražesnis. Anot A.Čepulytės, kol kas Lietuvoje susiduriama tik su pavieniais nuo interneto priklausomų žmonių atvejais.
Kažkuria prasme socialinius tinklus turbūt būtų galima palyginti su filmu “Trumeno šou”. Pagrindinis jo herojus Trumanas Burbankas, trisdešimt metų gyvena sufabrikuotame pasaulyje, kur niekas nesibaigia blogai. Socialiniuose tinkluose žmonės taip pat pristato tik tai, kas gražu, o save tokius, kokie norėtų būti. Realybėje – kiekvienas eina į darbą, važiuoja troleibusais, konfliktuoja su šeima, draugais, bendradarbiais, nervinasi užtrukę automobilių spūstyse arba laukdami eilės pas gydytoją. Virtualus pasaulis tokių problemų nekelia, greičiau dalina patarimus.
Patraukliausi vienišiams
Psichologai teigia, kad socialiniuose tinkluose žmonės jaučiasi mažiau suvaržyti, taigi, leidžia sau pasakyti daugiau nei realiame gyvenime. Pavyzdžiui, vienišiai, kurių socialiniai įgūdžiai yra menkesni, bendraudami internetu gali rinktis, su kuo bendrauti ir kada bendrauti, turi laiko apgalvoti ir taip kontroliuoti ryšius su kitais. Anot psichologų, šie tinklai gali būti itin patrauklūs žmonėms, kurie nepatenkinti savimi ar net savo darbiniais santykiais. Mokslininkai kelia hipotezes, kad tie, kurie turi žemą savęs vertinimą, yra mažiau pasitikintys savimi, intravertai, mažiau populiarūs tarp savo rato žmonių realiame gyvenime, gali siekti tapti labiau populiarūs internetinėje erdvėje ir taip kompensuoti realaus gyvenimo patirties stoką.
“Paragavus laisvės truputėlį “pačiuožė” stogelis. Kalbu apie savo kartą. Džiaugiamės, kad mažamečiai vaikai bendrauja per socialinius tinklus, patys elgiamės lygiai taip pat. Rodome, kaip šventėme šventes, susibūrimus ir panašiai. Po truputį prarandame sugebėjimus bendrauti akis į akį, – sako psichologas Linas Slušnys. – Nesakau, kad socialiniai tinklai yra problema, tiesiog kai pernelyg į juos pasineriame, dingsta socialinė atsakomybė.”
Apie narciziškumą
“Nusikirpau plaukus”, “parėjau iš kino”, “suvalgiau skaniausią pyragą” – turbūt ne kartą teko matyti tokiomis frazėmis atnaujinamą statusą socialiniuose portaluose.
Anot britų psichiatro Arico Sigmano, toks žmogaus noras paviešinti bet kurią gyvenimo smulkmeną byloja apie jo polinkį į narciziškumą. Tokie žmonės tai daro norėdami save išaukštinti, siekdami dėmesio.
Narciziškoms asmenybėms reikia, kad jų klausytų, į juos atkreiptų dėmesį. Tokie žmonės giriasi turtais, ryšiais su svarbiais žmonėmis, nuveiktais darbais, tokiu būdu kompensuodami savo menkavertiškumą ir negebėjimą iš tiesų ką nors nuveikti.
Narcizai kolekcionuoja draugus kaip puošmeną, kuri gali pagerinti jų įvaizdį, nes draugų kiekis, o ne santykių kokybė jiems yra svarbiausias dalykas.
Svetur:
Londone esanti privati psichiatrinė ligoninė “Capio Nightingale” atidarė kliniką turintiems priklausomybę nuo interneto. Klinikos pacientais taps paaugliai nuo 12 metų, bet manoma, kad daugiausia besikreipiančių bus 15-17 metų amžiaus. Panašios klinikos veikia JAV ir Kinijoje. Sprendžiant pagal interneto naudotojų apklausas, tokių klinikų poreikis ateityje tik didės.
Tarp kitko:
Termino “priklausomybė nuo interneto” pradininkas buvo amerikiečių psichologas Goldbergas, 1996 metais šį reiškinį apibrėžęs kaip nenumaldomą troškimą naudotis internetu. Ligos eiga yra labai panaši į kitas priklausomybės formas (alkoholio, narkotinių medžiagų, lošimo ir kt.). Panašiai kaip alkoholikui ar narkomanui visos mintys sukasi apie alkoholio ar narkotiniu medžiagų vartojimą, nuo internetinės priklausomybės kenčiančius nuolatos kamuoja mintys, kada vėl bus galima prisėsti prie interneto.
Komentaras:
Vilniaus psichoterapijos studijų centras, psichiatras psichoterapeutas doc. med. dr. Eugenijus Laurinaitis:
– Per savo praktiką nesutikau žmogaus, kuris kentėtų nuo internetinės priklausomybės. Socialiniai tinklai, mano nuomone, kol kas problemų nekelia, tiesiog tai yra būdas bendrauti. Ten vyksta socialiniai procesai. Dažnai tenka išgirsti, kad vis daugiau žmonių stengiasi prisijungti prie socialinių tinklų, bet tai tik mūsų asmeninis įspūdis, juk statistikos nėra. O tai, kad žmonės nori dalintis savo gyvenimo patirtimis ir įspūdžiais nei problemos, nei tragedijos nematau. Kiekvienas randa jam priimtiną būdą, kaip būti socialiai aktyviam.
Nuomonė:
Andrius Mamontovas apie socialinius tinklus:
– Internetas, socialiniai tinklai yra kaip vinis su plaktuku – įrankiai, kuriuos naudojant pagal paskirtį, niekas nenukenčia. Taip, naršymas po internetą, bendravimas virtualiame pasaulyje yra tam tikra liga, bet gi visi mes kuo nors sergame. Aš mielai leidžiu laiką “Facebook”, “Twitter”, “Myspace”, “Youtube”. Jeigu nebūčiau atlikėjas, man visiškai pakaktų, tarkim, vieno “Facebook”. Tačiau jei nori pasiekti gerbėjus, pakviesti juos į koncertą, tuomet turi stebėti, kas vyksta tuose tinkluose, dalyvauti diskusijose. Kažkuria prasme jie palengvina tarpusavio bendravimą. Žinoma, nekalbu apie kraštutinumus.
Lietuvos sveikata