Pasaulio sveikatos organizacija paliatyviąją pagalbą apibrėžiakaip būdą pagerinti pacientų ir jų šeimų, išsivysčius gyvybei pavojingai ligai, gyvenimo kokybę, užkertant kelią kančioms ir jas palengvinant, anksti nustatant ir optimaliai įvertinant bei gydant skausmą, kitas fizines problemas, taikant psichosocialinę ir dvasinę pagalbą.
Paliatyviąją pagalbą sudaro:
- skausmo ir kitų varginančių simptomų palengvinimas;
- gyvenimo ir mirties kaip normalaus proceso priėmimas;
- neketinimas nei skubinti, nei atidėti mirties;
- psichologinių ir dvasinių paciento priežiūros aspektų integravimas;
- palaikymo priemonių sistema, kuri padėtų pacientams kuo aktyviau gyventi iki mirties, o šeimai susitvarkyti ligos metu ir netekus artimo žmogaus;
- komandinės pagalbos teikimas pacientams ir jų šeimoms atsižvelgiant į jų poreikius;
- paliatyvioji pagalba teikiama ankstyvuoju ligos etapu kartu su kitais gydymo būdais, skirtais pratęsti gyvenimą, pavyzdžiui, chemoterapija, radioterapija, ir apima tuos tyrimus, kurių reikia siekiant geriau suprasti ir valdyti varginančias ligos ar gydymo komplikacijas, nepageidaujamus reiškinius.
Per pastaruosius 5 dešimtmečius paliatyvioji pagalba nuo pagalbos pacientams gyvenimo pabaigoje išsivystė į labai specializuotą discipliną, orientuotą į palaikomosios pagalbos teikimą pacientams, sergantiems gyvenimą trumpinančiomis ligomis, per visą ligos procesą. Pateikiama daugiau įrodymų, pagrindžiančių paliatyviosios pagalbos poreikio sritis, įskaitant simptomų malšinimą, psichosocialinę priežiūrą ir pagalbą netekties laikotarpiu. Daugelio tyrimų duomenys rodo, kad paliatyviosios pagalbos integravimas į onkologinės ligos gydymo procesą gali pagerinti paciento gyvenimo kokybę, simptomų kontrolę, pacientų ir jų artimųjų gyvenimo kokybę, gyvenimo pabaigos kokybę, išgyvenamumą, sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas. Straipsnyje aptariamos įvairios onkologijos ir paliatyviosios pagalbos integravimo strategijos, siekiant optimizuoti klinikinę praktiką, procesus, švietimą ir tyrimus. Integracijos tikslas yra maksimaliai padidinti pacientų galimybes gauti paliatyviosios pagalbos priežiūrą ir pagerinti pacientų priežiūros rezultatus. Publikacijos pabaigoje aptariama, kaip sveikatos priežiūros sistemoms ir įstaigoms reikėtų pritaikyti integraciją atsižvelgiant į jų išteklius, dydį ir turimą pirminės paliatyviosios pagalbos lygį.
Terminų apibrėžimas
Palaikomoji pagalba apibrėžiama kaip būtinų paslaugų teikimas vėžiu sergantiems asmenims, siekiant patenkinti jų informacinius, emocinius, dvasinius, socialinius arba fizinius poreikius visais ligos diagnozavimo ir gydymo etapais, apimančiais išgyvenamumo, gyvenimo kokybės, gyvenimo pabaigos ir netekties klausimus [45].
Paliatyvioji pagalba taip pat yra palaikomoji pacientų, sergančių pažengusios stadijos liga, priežiūra, kurią sudaro intervencinės procedūros, atliekamos stacionare ar namuose.
Hospise teikiama pagalba (pagalba gyvenimo pabaigoje) yra visuomeninės palaikomosios paliatyviosios pagalbos forma, dažniausiai teikiama paciento artimiesiems ir pacientui gyvenimo pabaigoje. Remiantis šia koncepcija, hospiso pagalba yra paliatyviosios pagalbos šaka, o paliatyvioji pagalba yra palaikomosios pagalbos šaka. Palaikomąją pagalbą sudaro daugybė kitų paslaugų, pavyzdžiui, komandos, padedančios palengvinti dėl onkologinės ligos gydymo išsivysčiusius nepageidaujamus reiškinius ir kitas su onkologine liga susijusias komplikacijas (pvz., gydytojai dermatologai, gydantys biologinės terapijos sukeliamus odos ir gleivinių pažeidimus, gydytojai pulmonologai, atliekantys endoskopiją bei kvėpavimo takų stentavimą dėl kvėpavimo funkcijos sutrikimo), žaizdų priežiūros komandos, psichologai, socialiniai darbuotojai ir kapelionai. Netekties pagalba – tai pagalba, teikiama šeimos nariams, mirus pacientui. Ji gali trukti mėnesius, metus ar visą gyvenimą.
Per pastarąjį dešimtmetį pateikta daugiau duomenų, įrodančių paliatyviosios pagalbos naudą gerinant pacientų priežiūros rezultatus [9–11]. Pasaulyje labai domimasi onkologinių ligų gydymo ir paliatyviosios pagalbos integravimo į klinikinę praktiką strateginiais klausimais [12]. 2015 metais paskelbtoje sisteminėje apžvalgoje buvo apibendrinti ir nustatyti 38 skirtingi integracijos aspektai. Šios apžvalgos tikslas aptarti įvairias onkologijos ir paliatyviosios pagalbos integravimo strategijas optimizuojant klinikinę praktiką.
Paliatyviosios pagalbos integravimo į onkologinės ligos gydymo procesą įrodymai
Keletas kontroliuojamųjų, atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų pateikė I lygio įrodymų, patvirtinančių ankstyvą paliatyviosios pagalbos pacientams, sergantiems pažengusios stadijos onkologine liga, naudą. Temel su bendraautoriais paskelbė tyrimą, į kurį per 8 savaites po metastazavusio nesmulkialąstelinio plaučių vėžio diagnozavimo buvo įtrauktas 151 pacientas ir atsitiktinai paskirta įprastinė onkologinė priežiūra atskirai arba kartu su ankstyvąja paliatyviąja pagalba [13, 14]. Ankstyvas paliatyviosios pagalbos teikimas buvo susijęs su geresne pacientų gyvenimo kokybe, buvo stebėta mažiau depresijos simptomų, pagerėjęs paciento supratimas apie ligos prognozę, taikyta mažiau agresyvi priežiūra gyvenimo pabaigoje ir ilgesnis išgyvenamumas [13, 14]. Zimmermann atsitiktinės atrankos būdu atliktame tyrime stebėta pacientų (461 tiriamasis), sergančių metastazavusiais solidiniais navikais, 6–24 mėnesių išgyvenamumo prognozė ir palyginta specializuota paliatyvioji pagalba su įprastine onkologine pagalba. Paliatyviosios pagalbos grupėje stebėta geresnė pacientų gyvenimo kokybė, mažesnė simptomų našta [15].
Koncepcinis onkologinės pagalbos pagrindas
Norint suprasti, kaip onkologinio gydymo ir paliatyviosios pagalbos komandos turėtų integruotis, kad kartu pagerintų paciento priežiūros rezultatus, svarbu ištirti tipiško onkologine liga sergančio paciento priežiūros poreikius. Pagrindiniai reikalavimai yra gydymas, paciento asmeninių priežiūros poreikių tenkinimas ir gretutinių ligų kontroliavimas. Paprastai onkologų komanda, paliatyviosios pagalbos komanda, pirminės sveikatos priežiūros specialistai ir kiti padaliniai dirba atskirai. Onkologijos ir paliatyviosios pagalbos integracija apima bendravimą, bendradarbiavimą, išteklių ir žinių mainus tarp šių grupių, kad būtų kuo geriau patenkinti visi pacientų priežiūros poreikiai [36].
Pacientų, sergančių pažengusios stadijos onkologine liga, priežiūros poreikiai:
A. Vėžiu sergančio paciento priežiūros poreikius galima suskirstyti į 3 sritis: gydymas nuo vėžio, simptomų valdymo ir asmens priežiūros poreikiai, gretutinių ligų valdymas. Tarp šių sričių yra ryški sąsaja, todėl intervencijos, susijusios su viena pagalbos sritimi, gali daryti įtaką kitos srities poreikiams (rodikliams). Vadinasi, reikia dinamiškai stebėti pacientą ir modifikuoti jo priežiūrą. Pavyzdžiui, chemoterapija gali sukelti inkstų nepakankamumą, dėl kurio reikia pradėti įvairias medicinines intervencijas, o tai gali turėti įtaką paciento galimybei tęsti gydymą. Ligos progresavimas veikia paciento emocinę būklę, o tai gali paveikti jo požiūrį į gydymą. Norint optimizuoti paciento priežiūros rezultatus, onkologai, paliatyviosios pagalbos komanda, pirminės sveikatos priežiūros komanda ir kiti specialistai turi glaudžiai bendradarbiauti.
B. Asmens priežiūros poreikius galima suskirstyti į 4 kategorijas: skubūs poreikiai, lėtinės problemos, psichosocialiniai klausimai, egzistenciniai ir (arba) dvasiniai klausimai.
Šis modelis suteikia tam tikrų įžvalgų apie onkologijos ir paliatyviosios pagalbos sąsajų veikimą. Pirma, svarbu išspręsti svarbiausius poreikius, prieš pradedant spręsti lėtesnius ir daug laiko sprendimams reikalaujančius klausimus. Pavyzdžiui, svarbiau yra sutelkti dėmesį į paciento ūminio skausmo krizę, nei pirma aptarti socialinius ir dvasinius klausimus. Kontroliuojant skausmą ir įgijus paciento pasitikėjimą, ligonis bus labiau pasirengęs aptarti gilesnius emocinius klausimus. Antra, onkologijos ir pirminės priežiūros komandos turėtų teikti kiek įmanoma daugiau palaikomosios priežiūros paslaugų, o paliatyviosios pagalbos komanda vėliau galėtų užbaigti priežiūros procesą, pavyzdžiui, jei onkologų komanda jau gydė pacientą dėl periferinės neuropatijos ir chemoterapijos sukelto pykinimo ir vėmimo, paliatyviosios terapijos komanda gali sutelkti dėmesį į nuovargio, apetito praradimo, nerimo ir pokalbius dėl išankstinio paciento priežiūros planavimo, kol pacientas aktyviai dalyvauja aptariant sprendimus, kurie reikalingi jo būklei blogėjant.Trečia, norint tinkamai atsižvelgti į sudėtingos būklės pacientų ir jų artimųjų psichosocialinius poreikius, reikalingos tarpdalykinės paliatyviosios pagalbos komandos. Vienas vizitas negali visiškai patenkinti visų dinaminių paciento priežiūros poreikių, tam reikalingos tęstinės konsultacijos.
Onkologų vaidmuo teikiant palaikomąją pagalbą yra svarbus, tačiau tikėtis, kad šie specialistai galėtų patenkinti visus paciento asmeninės priežiūros poreikius, nerealu dėl riboto laiko, psichosocialinių išteklių, patirties ir pan. Pacientai pageidauja, kad onkologai optimistiškai vertintų gydymo galimybes ir vengtų pesimistiškų diskusijų apie pagalbą, kuri teikiama gyvenimo pabaigoje [37], todėl siūloma klinikinių onkologų dėmesį sutelkti į vėžio gydymą ir fizinių simptomų palengvinimą, o ne į psichosocialinius ar egzistencinius dalykus. Kai kurie tyrimai parodė, kad vėžiu sergantys pacientai dažnai nori aptarti išankstinį sveikatos priežiūros planavimą su gydytoju, su kuriuo dar niekada nebuvo susitikę, o ne su savo klinikiniu onkologu [38, 39].
Psichosocialinės pagalbos komandas sudaro įvairių disciplinų profesionalai (psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir kapelionai), kurių kiekvienas atstovauja atskirai pagalbos sričiai. Dėl siauros kiekvienos disciplinos apimties pacientams, kuriems taikoma tik vienos srities psichosocialinė pagalba, gali būti, kad jų emociniai, socialiniai ir dvasiniai poreikiai nėra optimaliai patenkinti. Paliatyviosios pagalbos komandos dėl tarpdisciplininio pobūdžio ir komandos narių bendradarbiavimo gali efektyviai ir visapusiškai patenkinti asmeninius paciento poreikius.
Kaip veikia integruota paliatyvioji ir onkologinė pagalba?
Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos komandos, stacionarinės konsultavimo komandos, paliatyviosios pagalbos skyriai yra svarbios paliatyviosios pagalbos šakos. Kiekviena jų yra skirta suteikti pagalbą pacientams skirtingais ligos etapais ir skirtingomis aplinkybėmis. Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos komandos buvimas yra svarbus onkologijos ir paliatyviosios pagalbos integracijos požymis, nes jos suteikia pacientams galimybę gauti specializuotą paliatyviosios pagalbos priežiūrą visais ligos etapais ir ilgainiui gali suteikti daugiau konsultacijų nei stacionarinių paslaugų atveju.
Ambulatorinėse paliatyviosios pagalbos klinikose pacientams teikiamos ankstyvos skausmo ir simptomų valdymo paslaugos, siekiant išvengti krizės, taikoma tęstinė psichosocialinė priežiūra, rengiami pakartotiniai pokalbiai, gerinantys pacientų prognostinį supratimą apie ligą [51], iš anksto planuojama priežiūra [22]. Vieno apsilankymo specializuotame paliatyviosios pagalbos stacionare nepakanka, kad būtų galima palengvinti ir kontroliuoti sudėtingus simptomus pacientams, sergantiems pažengusios stadijos onkologine liga [52, 53]. Kohortiniame tyrime nustatyta, kad pacientams, kurie pirmą kartą buvo siunčiami paliatyviajai ambulatorinių ligonių priežiūrai, vėliau stebėta geresnė simptomų kontrolė gyvenimo pabaigoje, palyginti su tais, kuriems pirmą kartą buvo teikiama tos pačios tarpdisciplininės paliatyviosios terapijos komandos stacionarinė paslauga (pvz., mažesnis mirčių ligoninėje procentas (18 proc., palyginti su 34 proc., p=0,001), ir mažesnis hospitalizavimo į intensyviosios terapijos skyrių procentas (4 proc., palyginti su 14 proc., p=0,001), ilgesnis nei 2 savaičių ar ilgesnis hospitalizavimas (8 proc., palyginti su 20 proc., p=0,002), patekimas į ligoninės skubiosios pagalbos ir priėmimo skyrius (48 proc., palyginti su 68 proc., p<0,001) per paskutines 30 gyvenimo dienų) [18]. Ambulatorinės konsultacijos poliklinikoje vyko gerokai anksčiau nei stacionarinės konsultacijos (vidutinė trukmė nuo siuntimo iki mirties 3,7 mėnesio, palyginti su 0,7 mėnesio, p<0,001), tai leido vykdyti daugiau apsilankymų ir suteikė galimybę laiku koreguoti paliatyviąją pagalbą.
Integruotos paliatyviosios ir onkologinės pagalbos palaikymo procesas
Paliatyviosios pagalbos konsultanto ar komandos įtraukimas į onkologijos kliniką geografiškai gali pagerinti paciento ir specialistų logistiką, sustiprinti onkologijos ir paliatyviosios pagalbos komandų bendravimą, maksimaliai pagerinti paslaugų prieinamumą pacientams. Integruotas požiūris įpareigoja paskirstyti klinikinę erdvę ir skirti pakankamai lėšų funkcionuojančiai paliatyviosios pagalbos komandai onkologijos klinikoje. Didžiuosiuose vėžio gydymo centruose, kuriuose kiekvienas onkologijos skyrius specializuojasi pagal gydymo būdą ir naviko vietą (pvz., krūtinės ląstos onkologija ar krūtų onkologija), paliatyviosios pagalbos tarnybai gali kilti fragmentacijos rizika, nes visapusiškam paliatyviosios pagalbos teikimui reikalinga sudėtinga tarpdisciplininė komanda ir pakankama erdvė komandai, prieinama tik atskirose klinikose, kuriose galima sutelkti išteklius. Be to, paliatyviosios pagalbos principai ir praktika, apimanti simptomų valdymą ir psichosocialinę priežiūrą, yra bendri, neatsižvelgiant į ligos vietą; taigi naviko vietos specifinis požiūris į paliatyviąją pagalbą gali būti nepagrįstas [54]. Mažesniuose bendrosios onkologijos skyriuose integruotas paliatyviosios pagalbos komandos modelis gali būti neefektyvus dėl mažo pacientų skaičiaus.
Klausimai, kas, kada ir kokia tvarka siunčia pacientus paliatyviajai pagalbai, yra sudėtingi, o atsakymai priklauso nuo nacionalinės ir (arba) regioninės sveikatos priežiūros politikos, vietinių išteklių, paliatyviosios pagalbos komandų galimybių, paciento poreikių ir paliatyviosios pagalbos lygio, kurį teikia onkologijos ir (arba) pirminės priežiūros komandos. Šiuo metu paliatyviosios pagalbos specialistų konsultacijai siunčiama dviem būdais – onkologo ir automatinis siuntimas.
Pasaulyje įprasta, kad onkologai siunčia pacientus, sergančius pažengusios stadijos onkologine liga, paliatyviosios pagalbos specialistui. Šis požiūris reikalauja iš onkologų tam tikrų žinių ir pacientų atrankos pagal būdingus specifinius simptomus. Paliatyviosios pagalbos prieinamumas šiuo metu yra nevienodas dėl skirtingo tokių pacientų identifikavimo, skirtingo siuntimų tikslingumo [33, 57], specialistų įtraukimas į paliatyviąją pagalbą dažnai vėluoja. Rutininis simptomų tikrinimas gali padidinti informuotumą apie palaikomosios pagalbos poreikį ir paskatinti specialistą siųsti pacientą paliatyviajai pagalbai [58, 59].
Alternatyvus požiūris, automatinis siuntimas, apima iš anksto nustatytus kriterijus, susijusius su paciento diagnoze, prognoze ir (arba) tokios konsultacijos poreikiu. Aptartuose klinikiniuose tyrimuose buvo naudojamas automatinis siuntimas – diagnoze ir (arba) prognozėmis pagrįsti kriterijai, pagal kuriuos pacientai siunčiami paliatyviajai pagalbai [14–17]. Šis metodas suteikia didžiausią paliatyviosios pagalbos prieinamumą ir turi aukščiausio lygio patvirtinamuosius įrodymus. Deja, ši siuntimo paradigma išlieka daugiau vizija nei realybe, nes nė vienoje ligoninėje nėra pakankamai didelės paliatyviosios pagalbos komandos, turinčios tinkamą infrastruktūrą ir išteklius, kad būtų galima prižiūrėti daugumą onkologinių pacientų.
Mount Sinai ligoninės (Niujorkas) tyrėjai atliko bandomąjį kokybės gerinimo tyrimą, norėdami ištirti standartizuotus kriterijus, pagal kuriuos pacientai būtų siunčiami paliatyviajai pagalbai per 3 mėnesius [66]. Pacientai automatiškai buvo siunčiami į paliatyviosios pagalbos grupę, jei jie atitiko kurį nors iš šių kriterijų: IV stadijos vėžys; III stadijos plaučių ar kasos vėžys; buvusi hospitalizacija per 30 dienų (išskyrus įprastinę chemoterapiją); ilgesnis kaip 7 dienų hospitalizavimas; nekontroliuojami simptomai (skausmas, pykinimas, vėmimas, dusulys, kliedesys ir psichosocialinis distresas) [66]. Paaiškėjo, kad pacientams, kurie atitiko šiuos kriterijus, padažnėjo kreipimasis dėl paliatyviosios pagalbos (82 proc., palyginti su 41 proc., p<0,0001) ir sumažėjo 30 dienų pakartotinės hospitalizacijos rodiklis (17 proc., palyginti su 36 proc., p=0,02). NCCN taip pat pasiūlė sutarimo kriterijų sąrašą pacientų paliatyviosios pagalbos priežiūros poreikiams stebėti ir tolesniam pacientų siuntimui gauti paliatyviąją pagalbą [65].
Glare su bendraautoriais sukūrė sutrumpintą atrankos įrankį pacientams, kuriems reikalinga paliatyvioji pagalba ir kuriems būtų naudinga ambulatorinė konsultacija [69]. Kreipimosi ambulatorinei konsultacijai kriterijai yra šie: metastazavęs ar lokaliai išplitęs vėžys; sumažėjęs Rytų kooperatinės onkologijos grupės veiklos statusas; vienos ar daugiau sunkių progresavusio vėžio komplikacijų buvimas, susijęs su trumpesne nei 12 mėnesių išgyvenimo prognoze; vienos ar daugiau sunkių gretutinių ligų, kurios susijusios su bloga prognoze, buvimas; paliatyviosios priežiūros problemų (pvz., nekontroliuojami simptomai) buvimas.
Daugiadisciplininės komandos suteikia dar vieną galimybę integruoti paliatyviąją pagalbą į onkologiją tobulinant bendradarbiavimą. Tradiciškai daugiadisciplininės navikų komisijos vienija chemoterapijos, radioterapijos ir chirurgijos onkologus, patologus ir radiologus, kad aptartų vėžio gydymą. Paliatyviosios pagalbos komandos nario įtraukimas į šiuos susitikimus galėtų išplėsti pacientų priežiūros diskusijas, paskatinti paliatyviosios pagalbos konsultacijas ir atverti daugiau ligų valdymo galimybių [78]. Onkologai gali dalyvauti ir paliatyviosios pagalbos komandos susitikimuose, siekiant sustiprinti pacientų priežiūrą [79, 80]. Deja, didesniuose centruose, turinčiuose daugybę navikų grupių, gali būti neįmanoma įtraukti paliatyviosios pagalbos specialistą į visus aptarimus.
Straipsnio pabaigoje pateikiame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įstatymo dėl Paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo pagrindinius aspektus, kurie gali būti naudingi šeimos gydytojo praktiniame darbe.
Ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas pagal kompetenciją teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, socialinis darbuotojas ir medicinos psichologas (specialistų komanda). Specialistų komandos darbą koordinuoja gydytojas, kurio sprendimu į specialistų komandą gali būti įtraukti ir kiti specialistai, savanoriai.
Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos paslaugos pacientams teikiamos pagal indikacijas.
Siuntimą ambulatorinėms paliatyviosios pagalbos paslaugoms gauti išrašo gydantis gydytojas, užpildydamas formą Nr. 027/a Medicinos dokumentų išrašas / siuntimas, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 metų sausio 27 dienos įsakymu Nr. V-120 Dėl privalomų sveikatos statistikos apskaitos ir kitų tipinių formų bei privalomų sveikatos statistikos ataskaitų formų patvirtinimo (forma Nr. 027/a), arba E-027 formą.
Teikiant ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, pirmąjį vizitą paciento namuose organizuoja specialistų komandos gydytojas.
Ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas teikiantis gydytojas, įvertinęs paciento sveikatos būklę ir susipažinęs su paciento medicinine dokumentacija, kartu su specialistų komandos ir, esant indikacijų, kitais sveikatos priežiūros specialistais, paciento artimaisiais nustato ambulatorinių paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo mastą, vietą ir sudaro paciento gydymo ir priežiūros planą.
Specialistų komandos nariai ne vėliau kaip kitą parą pradeda vykdyti gydytojo sudarytą planą. Tęsiant sudarytą paciento gydymo ir priežiūros planą, esant indikacijų, ambulatorinės paslaugos gali būti kartojamos keletą kartų per dieną.
Gydymo metodai ir kitos priemonės, taikomos teikiant ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas: paciento sveikatos būklės vertinimas, specialistų komandos darbo plano sudarymas; paciento ligos simptomų kontrolė ir organizmo funkcijų palaikymas; paciento slaugos poreikių nustatymas ir jų įgyvendinimas; psichologinė pagalba, individuali ar grupinė psichoterapija pacientui ir (arba) jo artimiesiems, specialistų komandos nariams; paciento socialinių poreikių vertinimas ir stebėjimas, socialinės pagalbos planavimas ir teikimas, tarpininkavimas sprendžiant socialines problemas; esant indikacijų, pacientai gali būti siunčiami į asmens sveikatos priežiūros įstaigas, teikiančias reikiamas paslaugas (pvz., esant mechaniniam žarnų nepraeinamumui, stomai suformuoti ir kt.).
Pacientui ir (ar) jo artimiesiems pageidaujant, pacientui ir (ar) jo artimiesiems gali būti teikiama dvasinė pagalba. Prireikus ši pagalba teikiama paliatyviosios pagalbos sveikatos priežiūros specialistams. Dvasinę pagalbą teikia dvasinės misijos grupė – kapelionas ir dvasiniai asistentai.
Apie pacientui pradėtas teikti ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas nedelsiant informuojamas paciento šeimos gydytojas.
Psichologinė ir (ar) socialinė pagalba asmens sveikatos priežiūros įstaigos nustatyta tvarka gali būti teikiama paciento artimiesiems ir po paciento mirties [37].
Gyd. Leonidas Gatijatullinas, dr. Rasa Vansevičiūtė-Petkevičienė
Nacionalinis vėžio institutas
LITERATŪRA
1. Saunders C. The Management of Terminal Malignant Disease. Saunders C, Sykes N. editors. Hodder and Stoughton; London, Great Britain: 1993;1-14.
2. Mount BM. The problem of caring for the dying in a general hospital; the palliative care unit as a possible solution. CMAJ. 1976;115:119–121. [PubMed: 58708]
3. Hui D. Definition of supportive care: does the semantic matter? Curr Opin Oncol. 2014;26:372–9. [PubMed: 24825016]
4. Hui D, et al. Concepts and definitions for “supportive care,” “best supportive care,” “palliative care,” and “hospice care” in the published literature, dictionaries, and textbooks. Supportive Care in Cancer. 2013; 21:659–685. [PubMed: 22936493]
5. Lynch T, et al. Mapping levels of palliative care development: a global update. J Pain Symptom Manage. 2013; 45:1094–106. [PubMed: 23017628]
6. Pastrana T, et al. Status of palliative care in Latin America: looking through the Latin America Atlas of Palliative Care. Curr Opin Support Palliat Care. 2013; 7:411–6. [PubMed: 24145682]
7. Centeno C, et al. EAPC Atlas of Palliative Care in Europe 2013 – Full Edition. European Association for Palliative Care; Milano: 2013. http://dadun.unav.edu/handle/10171/29291?locale=en Last accessed: 2/12/2015
8. Hui D, et al. Availability and integration of palliative care at US cancer centers. JAMA. 2010; 303:1054–61. [PubMed: 20233823]
9. Hearn J, Higginson IJ. Do specialist palliative care teams improve outcomes for cancer patients? A systematic literature review. Palliative Medicine. 1998; 12:317–332. [PubMed: 9924595]
10. Higginson IJ, et al. Do hospital-based palliative teams improve care for patients or families at the end of life? J Pain Symptom Manage. 2002; 23:96–106. [PubMed: 11844629]
11. Zimmermann C, et al. Effectiveness of specialized palliative care: a systematic review. JAMA. 2008; 299:1698–709. [PubMed: 18398082]
12. Hui D, et al. Integration of Oncology and Palliative Care: A Systematic Review. Oncologist. 2015; 20:77–83. [PubMed: 25480826]
13. Temel JS, et al. Longitudinal perceptions of prognosis and goals of therapy in patients with metastatic non-small-cell lung cancer: results of a randomized study of early palliative care. Journal of Clinical Oncology. 2011; 29:2319–26. [PubMed: 21555700]
14. Temel JS, et al. Early palliative care for patients with metastatic non-small-cell lung cancer. New England Journal of Medicine. 2010; 363:733–742. [PubMed: 20818875]
15. Zimmermann C, et al. Early palliative care for patients with advanced cancer: a cluster-randomised controlled trial. Lancet. 2014; 383:1721–30. [PubMed: 24559581]
16. Bakitas M, et al. Effects of a palliative care intervention on clinical outcomes in patients with advanced cancer: the Project ENABLE II randomized controlled trial. JAMA. 2009; 302:741–9. [PubMed: 19690306]
17. Bakitas M, et al. Early Versus Delayed Initiation of Concurrent Palliative Oncology Care: Patient Outcomes in the ENABLE III Randomized Controlled Trial. J Clin Oncol. 2015; 33:1438–45. [PubMed: 25800768]
18. Hui D, et al. Impact of timing and setting of palliative care referral on quality of end-of-life care in cancer patients. Cancer. 2014; 120:1743–9. [PubMed: 24967463]
19. Higginson IJ, et al. Is there evidence that palliative care teams alter end-of-life experiences of patients and their caregivers? J Pain Symptom Manage. 2003; 25:150–168. [PubMed: 12590031]
20. Higginson IJ, et al. An integrated palliative and respiratory care service for patients with advanced disease and refractory breathlessness: a randomised controlled trial. Lancet Respir Med. 2014; 2:979–87. [PubMed: 25465642]
21. Dudgeon DJ, et al. Palliative Care Integration Project (PCIP) quality improvement strategy evaluation. J Pain Symptom Manage. 2008; 35:573–582. [PubMed: 18358693]
22. Wright AA, et al. Associations between end-of-life discussions, patient mental health, medical care near death, and caregiver bereavement adjustment. JAMA. 2008; 300:1665–1673. [PubMed: 18840840]
23. Mack JW, et al. End-of-life discussions, goal attainment, and distress at the end of life: predictors and outcomes of receipt of care consistent with preferences. Journal of Clinical Oncology. 2010; 28:1203–8. [PubMed: 20124172]
24. Morrison RS, et al. Cost savings associated with US hospital palliative care consultation programs. Archives of Internal Medicine. 2008; 168:1783–1790. [PubMed: 18779466]
25. Dyar S, et al. A nurse practitioner directed intervention improves the quality of life of patients with metastatic cancer: Results of a randomized pilot study. Journal of Palliative Medicine. 2012; 15:890–895. [PubMed: 22559906]
26. Prince-Paul M, et al. The effects of integrating an advanced practice palliative care nurse in a community oncology center: A pilot study. Journal of Supportive Oncology. 2010; 8:21–27. [PubMed: 20235420]
27. Payne R. The integration of palliative care and oncology: the evidence. Oncology (Williston Park). 2011; 25:1266. [PubMed: 22272493]
28. Rangachari D, Smith TJ. Integrating palliative care in oncology: The oncologist as a primary palliative care provider. Cancer Journal (United States). 2013; 19:373–378.
29. MacKenzie MA. The interface of palliative care, oncology and family practice: a view from a family practitioner. CMAJ. 1998; 158:1705–7. [PubMed: 9676547]
30. Hui D, et al. Access to palliative care among patients treated at a comprehensive cancer center. Oncologist. 2012; 17:1574–80. [PubMed: 23220843]
31. Beccaro M, Costantini M, Merlo DF, Group, I.S. Inequity in the provision of and access to palliative care for cancer patients. Results from the Italian survey of the dying of cancer (ISDOC). BMC Public Health. 2007; 7:66. [PubMed: 17466064]
32. Morita T, et al. Late referrals to palliative care units in Japan: nationwide follow-up survey and effects of palliative care team involvement after the Cancer Control Act. J Pain Symptom Manage. 2009; 38:191–196. [PubMed: 19515529]
33. Schenker Y, et al. Oncologist Factors That Influence Referrals to Subspecialty Palliative Care Clinics. J Oncol Pract. 2013; 10:e37–44. [PubMed: 24301842]
34. Davis MP, et al. Early integration of palliative and supportive care in the cancer continuum: challenges and opportunities. Am Soc Clin Oncol Educ Book. 2013:144–50. [PubMed: 23714482]
35. Rodriguez KL, et al. Perceptions and utilization of palliative care services in acute care hospitals. J Palliat Med. 2007; 10:99–110. [PubMed: 17298258]
36. Bruera E, Hui D. Integrating supportive and palliative care in the trajectory of cancer: Establishing goals and models of care. Journal of Clinical Oncology. 2010; 28:4013–4017. [PubMed: 20660825]
37. Tanco K, et al. Patient Perception of Physician Compassion After a More Optimistic vs a Less Optimistic Message: A Randomized Clinical Trial. JAMA Oncol. 2015; 1:176–83. [PubMed: 26181019]
38. Dow LA, et al. Paradoxes in advance care planning: the complex relationship of oncology patients, their physicians, and advance medical directives. J Clin Oncol. 2010; 28:299–304. [PubMed: 19933909]
39. Lamont EB, Siegler M. Paradoxes in cancer patients’ advance care planning. J Palliat Med. 2000; 3:27–35. [PubMed: 15859719]
40. Davis MP, Strasser F, Cherny N. How well is palliative care integrated into cancer care? A MASCC, ESMO, and EAPC Project. Support Care Cancer. 2015; 23:2677–85. [PubMed: 25676486]
41. Davis MP, et al. MASCC/ESMO/EAPC survey of palliative programs. Support Care Cancer. 2014; 23:1951–68. [PubMed: 25504526]
42. Kloke M, Scheidt H. Pain and symptom control for cancer patients at the University Hospital in Essen: integration of specialists’ knowledge into routine work. Supportive care in cancer: official journal of the Multinational Association of Supportive Care in Cancer. 1996; 4:404–407. [PubMed: 8961469]
43. Strasser F, et al. Impact of a half-day multidisciplinary symptom control and palliative care outpatient clinic in a comprehensive cancer center on recommendations, symptom intensity, and patient satisfaction: a retrospective descriptive study. J Pain Symptom Manage. 2004; 27:481–491. [PubMed: 15165646]
44. Follwell M, et al. Phase II study of an outpatient palliative care intervention in patients with metastatic cancer. J Clin Oncol. 2009; 27:206–13. [PubMed: 19064979]
45. Bruera E, Hui D. Conceptual models for integrating palliative care at cancer centers. Journal of Palliative Medicine. 2012; 15:1261–1269. [PubMed: 22925157]
46. Gaertner J, et al. Implementing WHO recommendations for palliative care into routine lung cancer therapy: A feasibility project. Journal of Palliative Medicine. 2010; 13:727–732. [PubMed: 20597705]
47. Hydeman J. Improving the integration of palliative care in a comprehensive oncology center: Increasing primary care referrals to palliative care. Omega (United States). 2013; 67:127–134.
48. Shamieh O, Hui D. A comprehensive palliative care program at a tertiary cancer center in jordan. Am J Hosp Palliat Care. 2015; 32:238–42. [PubMed: 24259403]
49. Smith AK, et al. The diverse landscape of palliative care clinics. J Palliat Med. 2013; 16:661–8. [PubMed: 23662953]
50. Yennurajalingam S, et al. Clinical response to an outpatient palliative care consultation in patients with advanced cancer and cancer pain. Journal of Pain and Symptom Management. 2012; 44:340–50. [PubMed: 22699092]
51. Yoong J, et al. Early palliative care in advanced lung cancer: A qualitative study. JAMA Internal Medicine. 2013; 173:283–290. [PubMed: 23358690]
52. Kang JH, et al. Changes in Symptom Intensity Among Cancer Patients Receiving Outpatient Palliative Care. Journal of Pain and Symptom Management. 2013; 46:652–60. [PubMed: 23566756]
53. Hui D, et al. Minimal Clinically Important Differences in the Edmonton Symptom Assessment Scale in Cancer Patients: A Prospective Study. Cancer. 2015; 121:3027–35. [PubMed: 26059846]
54. Arthur J, Bruera, E. Palliative Care in Oncology. Alt-Epping, B.; Nauck, F., editors. Springer; Germany: 2015. p. 1-11.
55. Muir JC, et al. Integrating palliative care into the outpatient, private practice oncology setting. Journal of Pain and Symptom Management. 2010; 40:126–135. [PubMed: 20619215]
56. Johnston B, et al. Integrating palliative care in lung cancer: an early feasibility study. International Journal of Palliative Nursing. 2013; 19:433–7. [PubMed: 24071834]
57. Okuyama T, et al. Oncologists’ recognition of supportive care needs and symptoms of their patients in a breast cancer outpatient consultation. Jpn J Clin Oncol. 2011; 41:1251–8. [PubMed: 22003206]
58. Lee SJ, et al. Routine screening for psychological distress on an Australian inpatient haematology and oncology ward: impact on use of psychosocial services. Med J Aust. 2010; 193:S74–8. [PubMed: 21542451]
59. Wagner LI, et al. Bringing PROMIS to practice: brief and precise symptom screening in ambulatory cancer care. Cancer. 2015; 121:927–34. [PubMed: 25376427]
60. Carlson LE, et al. Screening for distress in lung and breast cancer outpatients: a randomized controlled trial. J Clin Oncol. 2010; 28:4884–91. [PubMed: 20940193]
61. Palmer SC, et al. Clinical trial did not demonstrate benefits of screening patients with cancer for distress. J Clin Oncol. 29:e277–8. author reply e279–80 (2011). [PubMed: 21300932]
62. Khatcheressian J, et al. Improving palliative and supportive care in cancer patients. Oncology (Williston Park, N.Y). 2005; 19:1365–1376. discussion 1377–1378, 1381–1382, 1384 passim.
63. Gaertner J, et al. Specifying WHO recommendation: moving toward disease-specific guidelines. Journal of Palliative Medicine. 2010; 13:1273–1276. [PubMed: 20942760]
64. Weissman DE, Meier DE. Identifying patients in need of a palliative care assessment in the hospital setting: a consensus report from the Center to Advance Palliative Care. Journal of Palliative Medicine. 2011; 14:17–23. [PubMed: 21133809]
65. Center to Advance Palliative Care. Center to Advance Palliative Care; New York: 2015. https://www.capc.org/Last Last accessed: October 6, 2015 66. Adelson K, et al. Standardized criteria for required palliative care consultation on the solid tumor oncology service. American Society of Clinical Oncology Quality Care Symposium. 2013 Abstact 37 (J Clin Oncol, San Diego).