Kontraceptinė piliulė: draugė ar priešė?

Revoliuciją prieš penkis dešimtmečius sukėlusi ir moterų seksualumą išlaisvinusi hormoninė piliulė tapo tikra palaima daugeliui nepageidaujamo nėštumo išvengti norinčių moterų. Skaičiuojama, kad šiandien hormoninius preparatus vartoja apie 80 mln. dailiosios lyties atstovių visame pasaulyje. Šių vaistų populiarumas nestebina. Tai bemaž vienintelė priemonė, kuri, jei vartojama taisyklingai, nuo nėštumo apsaugo 99,7 proc.

Tačiau noras mėgautis nevaržomu lytiniu gyvenimu nesibaiminant nėštumo paspendė spąstus – neatsakingą vartojimą. Dažnai moterys, ypač jaunos merginos, pasitaria ne su gydytoju, o su draugėmis arba pačios nusprendžia, kokius hormoninius kontraceptikus vartoti ir be recepto įsigyja juos vaistinėse. Rugsėjį tinklalapyje Prisimink.lt atlikta apklausa, kurios rezultatai atskleidė, kad 6 proc. moterų hormoninius preparatus vaistinėse įsigyja be recepto, dar 6 proc. apklaustų moterų teigė, kad nors receptą turi, vaistininkas jo neprašo. Ir vos 1 proc. apklaustųjų atsakė, kad kontraceptikų joms įsigyti vaistinėje nepavyko, nes neturėjo recepto.

Maža to, atsakomybės dažnai pristinga gydytojai – prieš išrašydami pacientėms kontraceptikus, jie moteris privalo nuodugniai ištirti, tačiau tai padaro toli gražu ne visi specialistai. Šį mėnesį Kopenhagoje įvykusiame 9-ajame Europos akušerių ir ginekologų suvažiavime akcentuota: nepaisant akivaizdžiai patrauklių hormoninių preparatų privalumų, kaip ir bet kuris kitas vaistas, jie turi šalutinių efektų. Kadangi kiekvienas organizmas yra unikalus, o hormoninių preparatų pasirinkimas šiandien itin platus, vaistų paskyrimas moterims privalo būti individualus. Be to, šie vaistai turi būti išrašomi tik atlikus išsamius tyrimus – moteriai apsilankius ne tik pas ginekologą, bet ir terapeutą, mamologą, endokrinologą. Atsakingas vaistų išrašymas yra gyvybiškai svarbus, mat į tam tikras rizikos grupes patenkančioms moterims noras išvengti nėštumo vartojant kontraceptines piliules gali baigtis mirtimi.
 

 

Gydytoja-rezidentė Rūta Liutkevičienė įsitikinusi, kad hormoninių preparatų vartojimas – moters teisė rinktis. Tačiau specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje gydytojai šiuos vaistus pernelyg dažnai išrašo „aklai“ – neatlikę nuodugnios moters sveikatos analizės. Prieš išrašant geriamuosius kontraceptikus būtina ne tik taisyklingai pamatuoti moters arterinį kraujo spaudimą, bet ir atlikti jos giminės anamnezę.

„Gydytojas privalo detaliai išanalizuoti moters anamnezę, išsiaiškinti, kokia yra galimų trombozių rizika, – „15min“ sakė gydytoja. – Taip pat – atlikti išsamius kraujo tyrimus, nustatančius krešėjimo faktorius, pasidomėti, ar šeimoje nėra kokių nors sveikatos problemų. Įvertinęs moters sveikatos būklę ir galimą šalutinį poveikį, gydytojas su šia informacija turi supažindinti pacientę ir leisti jai pačiai nuspręsti, ar ji prisiima atsakomybę tą preparatą vartoti, ar ne.“ Įvertinęs moters sveikatos būklę ir galimą šalutinį poveikį, gydytojas su šia informacija turi supažindinti pacientę ir leisti jai pačiai nuspręsti, ar ji prisiima atsakomybę tą preparatą vartoti, ar ne. Be to, prieš išrašant hormoninius preparatus rekomenduojamas ir ginekologinis, ultragarsinis ištyrimas bei onkocitologinis tepinėlis iš gimdos kaklelio kanalo. „Geriamieji kontraceptikai turi nemažai šalutinių pasekmių, – kalbėjo R.Liutkevičienė. – Kai kurios iš jų labai rimtos. Pavyzdžiui, moterims, turinčioms tam tikrų krešėjimo faktorių patalogijų, hormoniniai kontraceptikai padidina trombozių riziką. Jaunos moterys miršta nuo trombozių. Štai todėl išsamūs tyrimai prieš paskiriant hormoninius kontraceptikus yra būtini.“
 

 

Savo ruožtu gydytoja ginekologė Laima Senkienė įsitikinusi, kad atsakomybės išrašant hormoninius kontraceptikus dažniausiai pritrūksta specialistams, neturintiems pakankamai žinių. „Supratimo šioje srityje neturintis gydytojas, taip, jis bus neatsakingas, – „15min“ sakė medikė. – Hormoniniai kontraceptikai yra labai sudėtinga, atsakinga ginekologinės endokrinologijos dalis. Ne visi ginekologai turi pakankamai žinių toje srityje ir gali joje dirbti. Kartais jie tas žinias klaidingai perteikia pacientėms.“ Žinių stygius pasireiškia ne tik atsakomybės išrašant vaistus stoka, bet ir nepagrįstų baimių kurstymu.  „Yra nemažai gydytojų, ypač šeimos gydytojų, neturinčių šiuolaikinio pasiruošimo kontraceptologijos srityje, – kalbėjo L.Senkienė. – Jie neturi jokio mokslinio supratimo ir dažnai platina 15–20 ar pan. metų senumo žinias apie ankstesnių kartų hormoninius kontraceptikus, kurie turėdavo tam tikrą pašalinį poveikį ir, galbūt, buvo skiriami ne visai profesionaliai.“ Gydytoja taip pat akcentavo, kad geriamieji kontraceptikai privalo būti parenkami individualiai konkrečiai pacientei. „Tai, kas tinka vienai, kitai gali visiškai netikti. Todėl šie vaistai ir yra padaryti receptiniais, todėl ir reikia eiti pas kvalifikuotą gydytoją ir gauti išsamią konsultaciją, atlikti tam tikrus tyrimus, – dėstė ginekologė L.Senkienė. – Moteriai skirti kontraceptikus galima ne visada. Yra kontraindikacijų, kai jų skirti negalima.“
 

 

Kartu su kontraceptinės piliulės išradimu atsirado ir diskusijos apie jų teikiamą naudą bei keliamą riziką. Šios diskusijos nesibaigė iki šiol, nors jos išradimo reikšmė akivaizdi ir ją labai taikliai prieš bemaž dešimtį metų aprašė žurnalas „The Economist“: „Du šimtai vienų iš iškiliausių pasaulio istorikų padarė išvadą, kad nei Alberto Einšteino reliatyvumo teorija, nei atominė bomba, nei kompiuterių ir interneto galia, XX amžiaus visuomenei neturėjo tokios įtakos, kokią turėjo piliulės išradimas.“ 2009 m. bendrovės „Bayer Schering Pharma“ užsakymu buvo atliktas tyrimas 19-oje Europos valstybių. Jame dalyvavo per 24 tūkst. 15–49 metų amžiaus moterų. Tyrimo metu nustatyta, kad šiuo metu apie 24 proc. europiečių vartoja geriamuosius kontraceptikus. Jų populiarumą lėmė ne tik patikima apsauga nuo nėštumo, bet ir keletas kitų savybių. Vystant hormoninių preparatų technologiją pasiekta, kad šiuolaikinės kontraceptinės piliulės būtų ne tokios pavojingos, kaip jų pirmtakės. Be to, be pagrindinės funkcijos – apsaugojimo nuo nepageidaujamo nėštumo, hormoniniai kontraceptikai moters organizmui teikia ir tam tikrą naudą: padeda normalizuoti menstruacijų ciklą; išgydyti jaunatvinius spuogus, plaukų slinkimą, seborėją ar padidėjusį vyriškojo tipo plaukuotumą; sumažina gausų kraujavimą; numalšina kai kuriuos priešmenstruacinius simptomus. Galiausiai, kontraceptinėmis piliulėmis prireikus galima užlaikyti mėnesines arba leisti joms prasidėti anksčiau. Teigiama, kad ilgalaikė hormoninių preparatų teikiama nauda – rizikos susirgti gimdos ir kiaušidžių vėžiu sumažinimas.
 

 

Tačiau be šios naudos, hormoniniai kontraceptikai dažnai turi ir šalutinių pasekmių, net jei yra skiriami moteriai prieš tai ją nuodugniai ištyrus. Tarp dažniausiai pasireiškiančių šalutinių reiškinių – nuotaikos svyravimai, kūno svorio pakitimai, galvos skausmas, padidėjęs krūtų jautrumas, seksualinio potraukio susilpnėjimas arba sustiprėjimas ir kt. Šie reiškiniai moterims pasireiškia labai individualiai: vienos faktiškai nejaučia jokių šalutinių pasekmių, o kitos juos išgyvena gan sunkiai. Du šimtai vienų iš iškiliausių pasaulio istorikų padarė išvadą, kad nei Alberto Einšteino reliatyvumo teorija, nei atominė bomba, nei kompiuterių ir interneto galia, 20 amžiaus visuomenei neturėjo tokios įtakos, kokią turėjo piliulės išradimas. Be šių reiškinių kartais galimos ir daug sunkesnės hormoninių preparatų vartojimo pasekmės – padidėjusi trombozių, insulto, plaučių arterijos tromboembolijų rizika. Pirmosios sunkios kontraceptinės piliulės vartojimo pasekmės užfiksuotos dar 1961 metais. Netrukus po to atlikta daugybė įvairių tyrimų. Nustatyta, kad nors moterims, vartojančioms hormoninius preparatus, trombozių rizika didesnė, nei jų nevartojančioms moterims, apskritai ši rizika nėra didesnė nei, pavyzdžiui, pastojus. Daugybė įvairių tyrimų taip pat nustatė, kad kontraceptinės piliulės teikiama nauda – daug didesnė nei daroma žala. Tačiau dėl išliekančios rizikos prieš priimdamos sprendimą vartoti hormoninius kontraceptikus moterys turėtų įvertinti daugybę aplinkybių. Tarp jų – ar turi kokių nors širdies raumens funkcijų sutrikimų, ar serga cukriniu diabetu, ar turi polinkį į trombozę, ar rūko ir pan., ir būtinai pasikonsultuoti su profesionaliu gydytoju. Tik tuomet piliulė, turinti išlaisvinti moterį iš seksualumo pančių, atliks šią savo funkciją, o ne sąlygos žalą.
 

 

Hormoniniai kontraceptikai yra viena iš daugelio šiandien siūlomų kontracepcijos priemonių ir ji yra gana drastiška. Tai vaistinis preparatas, todėl moters organizmui jis turi ne tik teigiamą, bet ir neigiamą poveikį. Pritariu geriamųjų kontraceptikų vartojimui, kai gydytojas juos skiria kaip gydomąją priemonę, tai yra norint sureguliuoti menstruacijų ciklą, gydyti endometriozę ar policistines kiaušides. Tačiau moterims, norinčioms šį preparatą vartoti kaip kontraceptinę priemonę nuo nepageidaujamo nėštumo apsisaugoti, patarčiau neskubėti. Hormoniniai preparatai užslopina kiaušides. Per kiek laiko atsistatys užslopintos kiaušidės, jeigu moteris norės pastoti? Arba kaip tai atsilieps moters sveikatai? Hormoniniai kontraceptikai yra moterų teisė rinktis. Vis dėlto gydytojas neturėtų išrašyti jų „aklai“, neįvertinęs šeiminės anamnezės, neatlikęs kraujo tyrimų ar nesupažindinęs pacientės su šalutiniu šių preparatų poveikiu, galimomis komplikacijomis ir rizika. Be to, gydytojai moterims turėtų pasiūlyti ir alternatyvius kontraceptinius metodus.

Dažniausiai tvirtinantys, kad hormoniniai kontraceptikai yra labai bloga priemonė šeimos planavimui, yra ne gydytojai, bet su medicina nesusiję asmenys. Aš, kaip gydytoja, manau, kad tai yra labai gera ir naudotina priemonė, tik ji privalo būti tikslingai parinkta ir protingai vartojama. Geriau hormoninė kontracepcija, nei nėštumo nutraukimas. Nėra nė vieno vaisto, neturinčio šalutinio poveikio. Lygiai taip pat ir su hormoniniais kontraceptikais. Todėl gydytojas turi nuspręsti, ar moteriai ši priemonė yra tinkama, ar ne, ir jei taip – kurie konkrečiai hormoniniai preparatai jai tinkamiausi. Kalbos, esą geriamieji kontraceptikai susiję su nevaisingumu, taip pat nėra tikslios. Įtakos nevaisingumui šie preparatai turi moterims su įgimtu kiaušidžių nepakankamumu. Kai kiaušidės veikia silpnai, kontraceptikai nuslopina jų veiklą. Tačiau tokių moterų yra labai mažai. Iš principo geriamų kontraceptikų vartojimas su nevaisingumu nėra susijęs. Visuomenėje įsitvirtinusią geriamų kontraceptikų baimę ir įvairius mitus apie juos lemia išprusimo stoka.
 

 

Galimybė užkirsti kelią nėštumui arba sumažinti jo tikimybę žmones domino nuo senų laikų. Apie tai liudija istoriniai dokumentai:

▪ pirmą sykį kontraceptinės priemonės rašytiniuose šaltiniuose paminėtos prieš beveik 4 tūkst. metų Egipto Kahuno papiruse. Čia teigiama, kad egiptietės naudojo vaginalinį pesarą, pagamintą iš natūralaus kaučiuko, medaus, sodos ir akmens druskos arba krokodilo mėšlo bei fermentuotos tešlos;

▪ senovės graikų ir romėnų medicinos rankraščiuose užsimenama apie tamponus, išmirkytus tinktūroje, kurios pagrindą sudaro alyvuogių aliejus;

▪ III–V amžiuje žydų rabinai pasisakė už makšties kempines – barjerinį kontraceptinį metodą, vėl itin išpopuliarėjusį 1830-aisiais;

▪ Bizantijos gydytojai prieš lytinę sueitį rekomenduodavo patepti gimdos angą specialiais tepalais, o vyrams savo lytinius organus nusiplauti actu arba sūriu vandeniu;

▪ prieš kelis šimtus metų kinės prieš lytinius santykius gerdavo grafitą ir gyvsidabrį. Šis bandymas apsisaugoti dažnai baigdavosi ne tik moters nevaisingumu, bet ir mirtimi;

▪ pirmieji prezervatyvo pėdsakai apčiuopiami senovės Romoje. Išplitus krikščionybei, šis metodas buvo pamirštas iki XVI a. Pirmuosius prezervatyvus atstojo ant varpos užmaunamas drobinis maišelis, sudrėkintas specialiais vaistais. Vėliau jie buvo gaminami iš įvairių naminių gyvūnų ir žuvų žarnų, plonos gumos ir buvo nevienkartiniai. XX a. viduryje imta gaminti lateksinius, vienkartinius sargius;

▪ 1960-aisias išrastos pirmosios kontraceptinės tabletės moterims „Enovid-1“;

▪ 2010-aisiais sukurta pirmoji kontraceptinė piliulė vyrams.
 

 

Kol nebuvo kontraceptinių priemonių, žmonės buvo įtikėję įvairiais būdais, neva turėjusiais apsaugoti nuo nėštumo. Tikėta, kad padėti gali moters pašokinėjimas po lytinio akto, lytinis aktas atliekamas stovint arba staigus nusiprausimas po sueities ir pan. Šiandien šių būdų nebereikia, nes yra daugybė kitų, daug patikimesnių priemonių. Tarp populiariausių kontraceptinių priemonių šiandien yra šios:

▪ lytinio akto nutraukimas – varpos ištraukimas iš makšties prieš ejakuliaciją. Neleidžiama spermatozoidui susijungti su kiaušialąste.

▪ vyriškas prezervatyvas – apgaubia varpą ir trukdo spermai patekti į makštį, o spermicidais padengti prezervatyvai sunaikina spermatozoidus. Efektyvumas ~ 98 proc.

▪ spermicidai (kremai, žvakutės, želė) − cheminės medžiagos, sumažinančios lytinių ląstelių judrumą ir taip pagreitinančios jų žūtį. Efektyvumas ~ 96 proc.

▪ gimdos spiralės. Pastarosios yra dviejų rūšių: padengtos variu ir išskiriančios hormonus. Tai ilgalaikis kontracepcinis poveikis, išnykstantis pašalinus spiralę. Efektyvumas ~ 98–99 proc.

 

iMed / 15 min