Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, tačiau daugybė tėvų vis dar šventai tiki, kad jų vaiko „įprotis“ viską daryti kairiąja ranka – kaprizas, kurį būtina kuo greičiau sunaikinti. Nors psichologai tvirtina, kad kairiarankiškumas – vienas iš normalaus organizmo vystymosi variantų, nulemtas smegenų sandaros ypatumų ir genų, mūsų pasaulis yra akivaizdžiai sukurtas dešiniarankiams.
 
 
Prigimties nepakeisi
Rašymo priemonės ir stalo įrankiai, durys ir spynos, kompiuterių pelės bei dar daugybė kitų daiktų paprastai yra skirti žmonėms, kurie viską daro dešiniąja ranka. Likę planetos gyventojai, kurių, anot statistikos, yra nei daug, nei mažai – 500 milijonų, – yra verčiami prisitaikyti. Į kairiarankius – vadinasi, į kone kas dešimtą mūsų, – vis dar žiūrima įtariai. Laimė, bent praėjo laikai, kai buvo tikima, kad tokius žmones yra apsėdęs velnias. Kaip ir sovietinės eros užsidegimas visus kairiarankius būtinai „perauklėti“ ir paversti dešiniarankiais. Bet tėvų, darželio auklėtojų bei mokytojų, manančių, jog kairiarankiškumas nėra geras dalykas, pakanka ir mūsų dienomis. Jie pro ausis praleidžia net psichologų tvirtinimus, kad vaiko vertimas viską daryti ne ta ranka, kuria jam patogu, sukelia jam stresą ir mažina moksleivių pažangumą. Kadangi versdami kairiarankį vaiką viską daryti dešiniąja ranka aplinkiniai stengiasi pakeisti ne jo būdą, o biologinę prigimtį, perauklėjamiesiems dažnai pasireiškia neurozės simptomai: sutrinka miegas, dingsta apetitas, ima kamuoti galvos arba pilvo skausmai, įvairios baimės, enurezė (naktinis šlapimo nelaikymas), vaikas net gali pradėti mikčioti, tapti apatiškas, lėtas. O tai jau pakankamai rimti sveikatos sutrikimai.
 
Kitokie genai
Prieš porą metų Didžiosios Britanijos mokslininkai aptiko kairiarankiškumo geną – LRRTM1. Jis nulemia smegenų sritį, atsakysiančią už tokias mūsų organizmo funkcijas kaip kalba ir emocijos. Dešiniarankiams kalbos funkciją paprastai valdo kairysis smegenų pusrutulis, o dešinysis atsako už emocijas. Kairiarankiams priešingai. Specialistai primygtinai prašo tėvų nepamiršti, kad kairiarankiai vaikai yra labiau pažeidžiami ir su jais elgtis reikia itin dėmesingai bei jautriai. Tokie mažyliai turi vystymosi ypatumų ir į tai reikia atsižvelgti užsiimant jų auklėjimu bei mokymu. Praktika rodo: jeigu tėvai viską padaro teisingai, užaugę kairiarankiai pasižymi tvirtu būdu ir milžinišku kūrybiniu potencialu. „Kairiukai“ paprastai daug subtiliau suvokia spalvą ir formą, įžvelgia skirtumus net tų daiktų, kurie visiems kitiems žmonėms atrodo absoliučiai identiški, t. y. labiau individualizuoja juos supantį pasaulį. Būtent dėl to įvairių pakraipų meno mokyklose mokosi tiek daug kairiarankių. Mokydamiesi šie vaikai labiau orientuojasi į savo jausmus, ne į kalbą. Tad tam, kad geriau įsimintų dėstomą medžiagą, jiems naudingesnis bus piešinys ar kita vaizdinė medžiaga nei papildomas paaiškinimas. Kairiarankiams sunkiai sekasi dirbti didelėse grupėse griežtai apibrėžtomis sąlygomis. Jų stichija – individuali veikla, nes jie pirmiausia kliaujasi savo pačių iniciatyva ir intuicija.
 
Tokie panašūs, tokie skirtingi
Ne visi kairiarankiai yra vienodi. Specialistai sako galintys išskirti mažiausiai tris grupes. Pirmasis – genetiškai nulemtas kairiarankiškumas. Tačiau būna ir priverstinis, kai vaikas, gimęs dešiniarankiu, verčiamas aplinkybių, pavyzdžiui, dėl traumos arba augdamas tarp kairiarankių, – ilgainiui viską ima daryti kairiąja ranka. Dabar jau yra pakankamai mokslinių įrodymų, leidžiančių teigti, kad kairiarankiškumas gali būti ir patologinis – dėl gimdymo streso. Specialistai išskiria kelis žalingus veiksnius, nutinkančius nėštumo ir gimdymo metu: mažylis gimsta labai mažo svorio, gimdymas būna pernelyg greitas arba pernelyg ilgas, gimdymo metu naudojami pagalbiniai instrumentai, kūdikis gimsta pridusęs ir pan.
 
Kaip atpažinti „kairiuką“?
Kai kuriuos kairiarankiškumo požymius galima įžvelgti ankstyvoje vaikystėje. Tai jėga vienos ir kitos rankutės, su kuria mažylis suspaudžia kieno nors pirštą; ranka, kurioje jis ilgiau laiko barškutį; į kurią pusę dažniau būna pasukta jo galvytė. Visos šios, atrodytų, smulkmenos kartais leidžia nuspėti, kokiu – dešiniarankiu ar kairiarankiu – užaugs jūsų vaikas. Tiesa, specialistai primygtinai prašo nepamiršti, kad panašios prognozės iki 4–5 metų būna mažai efektyvios. Nuo to laiko, kai kūdikiui sukanka 16–20 savaičių, ir iki 2 metukų dominuojanti ranka nuolat keičiasi – bangavimo principu. Nuo 2-ejų iki 4–5 metukų abi mažylio rankutės būna praktiškai lygiavertės, t. y. vienodai aktyvios. Ir tik vėliau paaiškėja, kuri ranka dominuoja. Kairiarankiškumas (arba dešiniarankiškumas) toliau stiprėja iki 9–10 metų, o galbūt ir ilgiau.

iMed