Homeopatija: esmė, dabartis ir ateities perspektyvos

Autoriai: gyd. homeopatas Simonas Stankūnas,
doc. Dr. Almantas Bagdonavičius

Homeopatinio gydymo metodo pradininkas yra Samuel Hahnemann (1755 – 1843).
1790m. ieškodamas kinmedžio žievės terapinio poveikio paaiškinimo, pats būdamas sveikas pabandė vartoti China officinalis to meto terapinėmis dozėmis. Kiekviena nauja dozė sukeldavo būklę, labai primenančią maliarijos priepuolį, kuri trukdavo 2-3 valandas, nutraukus preparato vartojimą, sveikata greitai atsistatė. Kilusią hipotezę, kad medžiaga, galinti sukelti tam tikrą ligą, gali ją ir gydyti, S.Hahnemann patvirtino eksperimentais su kitomis tuo metu populiariomis vaistinėmis medžiagomis.
1796m. Journal der practischen Arzneykunde und Wundarzneykunst pasirodė S. Hahnemann „Esė apie naują principą, patvirtinantį vaistų gydomąsias savybes“. Tai – pati homeopatijos pradžia. 1996 m. viso pasaulio homeopatai paminėjo homeopatijos 200 m. jubiliejų.
S.Hahnemann naują metodą pavadino homeopatija (gr. homoios – panašus, pathos – liga), o jo principus ir metodologiją išdėstė „Gydymo meno organone“. Eksperimentuojant bei taikant atrastus principus praktikoje išėjo šeši šios knygos leidimai, kiekvienas pataisytas ir papildytas. S. Hahnemann „Organonas“ iki šiol nepraranda reikšmės. Jame išdėstyti principai sudaro šiuolaikinės klasikinės homeopatijos pagrindą.
Šiuo metu yra daug homeopatijos krypčių, neretai gan ženkliai besiskiriančių tarpusavyje. Šioje paskaitoje daugiausiai kalbėsime būtent apie klasikinę homeopatiją – toliau leisiu sau ją vadinti tiesiog homeopatija.
Homeopatijos esmė – panašumo dėsnis „Similia similibus curentur“, paminėtas dar Hipokrato aforizmuose. Panašus gydo panašų reiškia, kad sergančiam skiriamas vaistas, kuris sveikam žmogui galėtų sukelti panašius simptomus.

Kaip suprantama liga ir sveikata homeopatijoje? Ką gydo homeopatai?
Homeopatijoje liga suprantama kaip organizmo vidinės harmonijos pažeidimas. Liga – dinaminis procesas, apimantis visą organizmą. Pastebimi morfologiniai pokyčiai audiniuose yra tik ligos pasekmė, o ne pati liga. Pvz., opa skrandyje nėra vien skrandžio liga, o bendro viso organizmo sutrikimo pasekmė. Todėl homeopatijoje vaistas parenkamas atsižvelgiant i viso organizmo ypatumus.
Šiuo metu labiausiai paplitęs gydymas priešingu (alopatija), kuomet medikamentai skiriami slopinti tam tikras organizmo reakcijas (pvz., analgetikai, antipiretikai, priešuždegiminiai, antihipertenziniai, antacidiniai vaistai. Tačiau homeopatai yra pastebėję, kad užslopinus tam tikrus simptomus dažnai nepašalinama ligos priežastis, ir po kurio laiko išryškėja pažeidimas kitoje, kaip taisyklė, gyvybiškai svarbesnėje sistemoje. Po to jau kitas specialistas gydo „naują“ ligą, nors iš esmės tai yra ta pati neišspręsta problema. Pvz. atopinis bėrimas, užteptas hormoniniais preparatais, vėliau dažnai pasireiškia bronchine astma, kuri gydoma kaip atskira liga. Jeigu gydyti homeopatiškai, tai praeinant bronchinės astmos simptomams, vėl grįžta tas pats atopinis bėrimas, kuris buvo pradžioje. Pastarajam pranykus, jau galima pripažinti jog liga yra išgydyta. Lygiai taip pat užslopinus psoriazinį bėrimą, labai padidėja koksito tikimybė. Tas pats tinka praktiškai visais atvejais.
Homeopatijoje simptomas yra tikslingos organizmo apsauginės reakcijos, siekiant atstatyti pažeistą homeostazę, išraiška. Pvz. skausmas, karščiavimas, išskyros iš nosies, kosulys, viduriavimas ūminių ligų atvejais – visa tai yra apsauginė organizmo reakcija. Lėtinių ligų atveju tai mažiau akivaizdu, tačiau tuomet organizmas paprastai iš keletos blogybių renkasi mažesnę, pvz., odos bėrimas yra palankiau negu astma. Homeopato tikslas yra ne slopinti atskiras organizmo reakcijas, bet padėti organizmui pačiam jas sureguliuoti. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į tą patį žalojantį veiksnį, todėl gydymo sėkmė priklauso nuo to kaip tiksliai bus atsižvelgta į konkrečios organizmo reguliacinės reakcijos ypatumus.
Homeopatija yra individualizuojanti terapija, t.y. vaistas skiriamas konkrečiam žmogui, o ne pagal klinikinę diagnozę. Parenkant vaistą labai svarbu fizinių, emocinių ir psichinių simptomų visuma bei konstitucija. Konstitucija homeopatijoje suprantama kaip tam tikras kūno sandaros, žmogaus charakterio ir bendrai organizmo reaktyvumo tipas. Beveik kiekvienas vaistas turi po vieną ar daugiau tik jam būdingų konstitucinių tipų.
Simptomatologija homeopatijoje užima labai svarbią vietą. Skeptikai, nenorintys pripažinti homeopatijos veiksmingumo kartais vadina ją tiesiog mokslu apie simptomus. Homeopatui išties būtina mokėti įvertinti simptomus, juos grupuoti, susieti su bendru ligos paveikslu. Iš viso to paminėsiu tik charakteringus simptomus – jie itin svarbūs parenkant vaistą. Jie išskiria tą konkretų atvejį iš kitų tos pačios ligos atvejų, yra tarsi priešingybė patognominiams (tik tam tikrai ligai būdingiems) simptomams; gali ir nebūti susiję su pagrindine liga. Pvz., vaistui Bryonia yra būdingas pablogėjimas nuo menkiausio judesio, todėl ligonis nori absoliučios ramybės; Arsenicum album yra būdingas deginantis skausmas, palengvėjantis nuo šilumos aplikacijų; Cantharis irgi būdingas deginantis skausmas, tik jau palengvėjantis nuo šalčio, todėl pacientas norėtų tą vietą šaldyti, dėti šaldančius kompresus.
Pacientui skiriamas vaistas, galintis sveikam žmogui sukelti į ligą panašius simptomus. Vaisto specifiškumą nulemia jo panašumas. Pvz. žmogus skundžiasi nemiga, jis yra susijaudinęs, užmigti neleidžia minčių srautas bei padidėjęs jautrumas garsams. Klausimas jums: kokia medžiaga galėtų sukelti panašią simptomatiką? Taip, tai būtų kava, kurią daugelis taip dažnai naudojame. Šiuo atveju būtų paskirtas vaistas Coffea cruda, gaminamas iš žalių kavos pupelių. Šis vaistas bus ypač efektyvus jei susijaudinimas susijęs su džiaugsmingu įvykiu, pvz. kai negalite užmigti, nes dieną sutikote labai lauktą žmogų arba laimėjote loterijoje.

Nemigos rūšių gali būti daugybė: vienas nemiega negalėdamas atitrūkti nuo dienos rūpesčių ir darbų – atsigulęs bando spręsti savo darbo reikalus, kitas galbūt jaudinasi prieš egzaminą, kitam galbūt kažkokios ligos simptomai sustiprėja naktį ir t.t. Kiekvienu atveju pacientui būtų parenkamas kitas vaistas, specifinis atitinkamam atvejui. Čia ir yra individualizacija.
Vaistinės medžiagos homeopatijoje nuo S.Hahnemann laikų yra išbandomos skiriant jas sveikiems savanoriams. Tiriamas preparatas duodamas sveikiems savanoriams, kurie nežino ką gauna. Bandyme dalyvaujantys savanoriai veda dienoraščius, yra konsultuojami gydytojų, žiūrima kokius simptomus tas vaistas gali sukelti sveikam žmogui. Sukelti simptomai registruojami ir indeksuojami tokiais žodžiais, kokiais ir buvo išsakyti, t.y. ne nozologiniais terminais, ne kaip diagnozė, bet kaip tas žmogus jautė, ką jis pasakė. Pvz., Cactus būdingas širdies skausmas, lyg ją gniaužtų geležinis kumštis. Todėl dar S.Hahnemann išbandytų vaistų aprašymai iki šios dienos savo reikšmės nepraradę, tik patikslinti bei papildyti. Ir pats vaistas homeopatijoje nesensta: jeigu išbandant Cactus sveikiems savanoriams vaistas sukėlė minėtą širdies skausmą, tai tas simptomas išlieka aktualus ir dabar.
Vaisto patogenezę (taip homeopatai vadina vaisto aprašymą) sudaro 1) išbandymų rezultatai, 2) duomenys iš toksikologijos, 3) papildymai, pastebėti naudojant vaistą klinikinėje praktikoje.
Dažnai tenka girdėti klausimą – kokias ligas galima gydyti homeopatiniais vaistais? Teisingiausias atsakymas būtų, jog homeopatijoje „ligos“ išvis nėra gydomos. Vaisto parinkimui diagnozė praktiškai neturi reikšmės (vėl ta pati individualizacija). Kiekvienas vaistas atitinką tam tikrą būseną, kurią jis gali sukelti sveikam žmogui. Taigi, mūsų minėta Coffea cruda yra skiriama esant Coffea cruda būsenai. Tą būseną galime įžvelgti ne tik nemigos atveju – lygiai taip pat tai galėtų būti migrena, neuralgija ar lėtinio nuovargio sindromas…
Reiktų dar pastebėti, kad neužtenka mechaniškai paskirti vaistą pagal simptomus. Svarbu mokėti pastebėti kas tame konkrečiame atvejyje svarbiausia, kodėl tas žmogus serga, suprasti bendrą ligos paveikslą, mokėt įvertinti simptomus – kartais vaisto parinkimą nulemia menkas požymis, į kurį pacientas beveik nekreipė dėmesio.
Homeopatijoje naudojamos medžiagos: 70% yra augalinės kilmės, 25% mineralinės arba cheminės kilmės medžiagos, apie 5% gyvulinės kilmės.

Lentelėje, kuri paimta iš vieno pagrindinių vaistų žinynų, matome, jog apie 1600 vaistų yra išbandyta ir vartojama homeopatijoje. Tačiau daug simptomų padengiančių bei dažnai praktikoje vartojamų vaistų yra apie tris – keturis šimtus, gal penkis šimtus. Kiti yra dar tik bandomi, retai naudojami vaistai.
Gaminant homeopatinius vaistus siekiama išvengti toksinio poveikio, praplėsti vaisto veikimo spektrą, sustiprinti efektą, todėl vaistai homeopatijoje yra potencijuojami, t.y. atliekami serijiniai skiedimai ir supurtymai, o potencijavimo metu atsiradęs vaisto gydomosios galios didėjimas yra vadinamas vaisto dinamizacija.
Yra trys pagrindinės vaisto potencijų skalės (šalia pažymėtas santykis, kuriuo skiedžiamas vaistas kiekviename potencijavimo etape):

Paaiškinimas: Gaminant C potencijas 1 dalis motininės tinktūros(žymima „Ø“) maišoma su 99 dalimis skiediklio (vandens arba alkoholio) ir visa tai supurtoma nuo 10 iki 100 kartų. Taip gaunama 1C potencija. Norint gauti 2C potenciją, imama 1 dalis 1C potencijos tirpalo ir 99 dalys skiediklio ir vėl supurtoma nuo 10 iki 100 kartų. Kartojant tą pačią procedūrą gaunama 3С potencija. Pakartoję 200 kartų turėsime 200 C potenciją.
Jeigu sekti medžiagos koncentraciją, tai matome, jog pirmame mėgintuvėlyje būtų santykis 1:99, (suapvalinus 1:100); toliau kiekviename etape prisideda vis po du nulius.
Gamindami D potencijas skiedžiame 1:9 (apvalinant – 1:10), tai išeina, kad D potencijoje medžiagos koncentracija dvigubai didesnė. Jeigu 3 C potencijoje, kaip matote yra 1: 1000000, tai kad tokią koncentraciją gauti D potencija, reikės 6 D. Lentelės apačioje nurodyta pradinės medžiagos koncentracija. Kaip matote, labai stipriai mažėja, pvz. jeigu 6 C yra 1:10¹², t.y. dešimt su dvylika nulių, tai maždaug atitiktų kaip lašas medžiagos dideliame ežere vandens, o jeigu lyginti 7 C, tai lašas medžiagos būtų didelių 100 ežerų vandens.
Vėliau užsiminsiu apie veikimo mechanizmą.
Vaisto potencija žymima šalia vaisto pavadinimo, pvz. Calendula Ø (t.y. motininė Calendula tinktūra, gauta užpylus spiritu medetkas); Arnica 30 D, Arsenicum album 200 C, Lachesis 1M – tai yra potencijų žymėjimo pavyzdžiai. Taip homeopatinius preparatus galite atskirti nuo fitoterapinių (žolinių) preparatų. Prie homeopatinio preparato visada bus pažymėta jo potencija.
Aukštesnių potencijų (pvz., 200C ir daugiau) vaistai veikia specifiškiau, stipriau ir ilgiau. Potencijavimas sumažina vaisto organotropiškumą ir praplečia jo poveikio spektrą: jeigu žaliava (motininė tinktūra) veikia tam tikrus organus, ar organų sistemą, tai potencijuoti preparatai veikia visą organizmą: tiek fizinį kūną, tiek psichiką. Aukštų potencijų preparatai skiriami didesniais intervalais: vienas žirnelis skiriamas mėnesiui ar netgi dviems mėnesiams ir jo veikimas bus pakankamas. Potencijuotas preparatas sukelia silpnesnį pirminio paūmėjimo fenomeną, tačiau aukštų potencijų preparatų sukeltas paūmėjimas yra sunkiau kontroliuojamas. Aukštų potencijų vaistus gali skirti patyręs homeopatas, nes „nepataikyti“ paskirti vaistą dirbant su aukštų potencijų preparatais gali būti pavojinga.
Žemesnių potencijų vaistai pvz. 6C, 3C , tas pats būdinga ir D potencijoms veikia trumpiau, ne taip specifiškai, jiems būdingas ryškesnis organotropinis poveikis, jie yra saugesni, todėl gali būti naudojami savigydai. Vakaruose homeopatinė savigyda yra gana paplitusi: žmonės nusiperka specialius žinynus, jie turi vaistinėlę, susidedančią iš kokių 30-40 dažniausiai vartojamų homeopatinių vaistų ir, esant nedideliems negalavimams, patys susiranda sau tinkamą vaistą. Kompleksiniuose homeopatiniuose preparatuose taip pat naudojamos žemesnių potencijų veikliosios medžiagos, nes žemesnių potencijų preparatai yra saugesni, taip pat juos lengviau suderinti nei aukštesnių potencijų preparatus.

Homeopatinių preparatų poveikis

Homeopatiniai preparatai didina imuninės sistemos aktyvumą (imunokompetentinių ląstelių atsakas, imunoglobulinai, citokinai), padeda neutralizuoti biologinės ir cheminės kilmės toksines medžiagas, veikia drenuojančiai, t.y. audinių ir organų ekskrecines galimybes, veikia organotropiškai, t.y. skatina normalaus audinio atsistatymą.Dėl rezonansinių ryšių tarp įvairių homeopatinių preparatų D potencijų ir organizmo ląstelinių struktūrų 6D potencija turi reguliuojamąjį poveikį ląstelių citoplazmai, 12 D veikia ląstelės membraną, o grybelių ir sporų rezonansą ypač veikia 8 D potencija.

Aukštesnių nei 24 D arba 12 C potencijų vaistuose nebelieka veikliosios medžiagos molekulių, nes gaunama 1:10-24 koncentracija (Avogadro skaičius yra 10 -24). 
Nors empiriškai homeopatinių vaistų poveikis nenuginčijamai įrodytas, tikslus veikimo mechanizmas iki šiol yra tyrinėjamas. Šiuo metu vyrauja dvi homeopatinių vaistų veikimo hipotezės: medžiagos molekulių elektromagnetinio spinduliavimo bei vandens atminties. Keletos vaistų kirlianogramos (fotografuota ultra aukšto dažnio elektromagnetiniame lauke).

Kaip matote, vienaip švyti Beladona motininė tinktūra, t.y. gryna žaliava, 6 D jau visai keičiasi vaizdas, o 200 D, kur pradinės medžiagos nebebus nei vienos molekulės (praskiedimas būtų 1:10200) spinduliavimas toliau intensyvėja.
1984 – 1990 m. J.Benveniste atliko tyrimą: in vitro sukėlė bazofigilų degranuliaciją aukštų praskiedimų anti- IgE antikūnais bei įrodė, kad aukštų praskiedimų histaminas (120 D) patikimai ją inhibuoja. Tai sukėlė sąmyšį mokslo pasaulyje, bet neseniai šį bandymą pakartojusios keturios nepriklausomos Europos laboratorijos patvirtino, kad šis teiginys yra teisingas.1999 – 2000m. įrodytas aukštų praskiedimų heparino poveikis kraujo plazmos koaguliacijai in vitro.

Anksčiau vyravęs aiškinimas, jog vykstant biocheminėms reakcijoms ligandas jungiasi su receptoriumi rakto – spynos principu, veikiant elektrostatinėms jėgoms mažai atitinka tikrovę. Ląstelėje, kur vienai molekulei baltymo tenka apie 10.000 molekulių H2O, o elektrostatinės jėgos tarp molekulių veikia tik labai mažu spinduliu (tik 2-3x didesniu už pačios molekulės diametrą) tokios reakcijos turėtų būti labai lėtos…
Kur kas įtikinamiau tą paaiškinti galima remiantis medžiagos molekulių elektromagnetiniu spinduliavimu. Jau seniai įrodyta, kad kiekviena medžiaga turi tik jai būdingą EM spinduliavimo dažnį diapazone iki 20 kHz.
Gyvuose organizmuose biocheminių reakcijų greitį būtent ir nulemia ši savybė. Pasirodo, molekulės gali sąveikauti ir „per atstumą“, nebūtinai susiduriant viena su kita. Minėtas J.Benveniste 1998 m. atliko tyrimą su izoliuota jūros kiaulytės širdimi ir įrodė, kad įrašytas tam tikros medžiagos molekulių dažnis, o po to paleistas per stiprintuvą, izoliuotą širdį veikė vienodai patikimai kaip ir pati pradinė medžiaga (išbandytas 30 medžiagų ir jų EM dažnio „įrašų“ poveikis).

Vandens atminties hipotezė: Potencijavimo metu susidaro vandens molekulių junginiai (klasteriai), išsaugantys pradinės medžiagos elektromagnetinį dažnį. Aukštesnių potencijų preparatuose, nors ir nebelikę medžiagos molekulių, šis EM signalas yra labai sustiprinamas.

Klasikinio homeopato darbas
Klasikinėje homeopatijoje daug laiko skiriama išsamiai ligonio apklausai bei ištyrimui. Gauta informacija sisteminama bei analizuojama, naudojant specialius žinynus – repertoriumus, ligos vaizdas lyginamas su vaisto aprašymu Materia Medica. Dabar dažniausiai naudojamos kompiuterinės programos, tačiau mūsuose kol kas dar plačiau dirbama su knygomis.
Paprastai klasikinėje (Hahnemanno) homeopatijoje vienu metu yra skiriamas vienas vaistas, geriausiai atitinkantis simptomų visumą, o ne keli vaistai ar jų mišiniai. Naudojami tiek aukštų, tiek žemų potencijų vaistai.

Praktikoje, skiriant homeopatinius vaistus svarbu
Pirminis homeopatinis paūmėjimas įvyksta, nes skiriame vaistą, galintį sustiprinti ar sukelti organizmo gynybines reakcijas. Pirminis paūmėjimas rodo, jog vaistas paskirtas teisingai ir yra geras prognostinis požymis. Pirminis paūmėjimas trunka neilgai (paprastai kelias minutes ar valandas ūmiais atvejais ir kelias dienas ar savaitę lėtinių ligų atvejais) , po jo seka ilgalaikis pagerėjimas arba visiškas pasveikimas.
Homeopatijoje yra labai svarbios Heringo taisyklės, naudojamos ligos dinamikai įvertinti.
Jos sako, kad teisingai gydant:
-simptomai išnyksta atbuline tvarka negu jie atsirado ( tai atrodytų kaip atgal atsukamas filmas);
-sveikimas vyksta nuo svarbesnių organų mažiau svarbių link;
-sveikimas vyksta nuo viršaus žemyn (pastaroji taisyklė labiau būdinga bėrimui).
Jeigu gydymas vyksta priešingai Heringo taisyklėms, vadinasi, vaistas paskirtas klaidingai.
Šios taisyklės tinka bet kuriam gydymo būdui, ne tik homeopatijai.

Homeopatija gali būti taikoma tiek ūmioms, tiek lėtinėms ligoms gydyti, tik čia jos suprantamos kiek kitaip.

Ūminės ligos: trunka neilgai, galimas savaiminis pasveikimas, atskiriems individams pasireiškia panašiai, kryptis – iš vidaus į išorę.
Lėtinės ligos: trunka ilgai, pasveikimas be specifinio gydymo negalimas, eiga banguota, įvairios apraiškos, kryptis – iš išorės į vidų.

Homeopatinio gydymo rezultatų pavyzdžiai

1854 m. Choleros epidemijos metu Londono Homeopatijos ligoninėje mirtingumas buvo 16,4% ( mirė 10 iš 61 gydytų ligonių). Gydant diarėją iš 331 gydytų pacientų mirė 1. Čia reiktų įvertinti tai, jog nebuvo taikoma infuzinė terapija.
Kaimyninėje Middlesex ligoninėje mirtingumas siekė 53,2% ( 231 Choleros atvejai, mirė 123 ligoniai).
Dabar homeopatija naudojama lengvo ir vidutinio sunkumo ūminių būklių bei lėtinių ligų gydyme, kur ji ypač efektyvi. Sunkioms būklėms taikoma retai, nebent išimtis yra Indija, kur yra atskiros homeopatinės ligoninės, tai teko skaityti darbų, kur net meningitą vaikams gydo vien homeopatiniais preparatais. Pas mus daugiau dėl teisinių sumetimų, bei tradicijų, sunkesniais atvejais homeopatija netaikoma.
1996 m. Linde ir kiti atliko 89 homeopatijos efektyvumo klinikinių tyrimų metaanalizę. 73% jų patvirtino homeopatijos efektyvumą lyginant su placebo.

Homeopatija gali būti taikoma kai
-nepavyksta gauti rezultatų kitais metodais;
-nėra aiškaus gydymo,
-kontraindikuotinas įprastinis medikamentinis gydymas (pvz. nėštumo metu),
-įprastiniai medikamentai netoleruojami dėl jų pašalinio poveikio,
-pacientas atsisako vartoti įprastinius vaistus.

Homeopatija pasaulyje

Indijoje užregistruota 125.000 homeopatų. Į Indiją homeopatija atėjo kartu su anglų kolonizatoriais ir ten įsitvirtino kaip pakankamai pigus, ekonomiškas ir vis gi labai efektyvus gydymo metodas.
Prancūzioje 18.000 (32%) bendrosios praktikos gydytojų, 700 veterinarų ir 2000 (5%) gydytojų stomatologų skiria homeopatinius vaistus. Daugumas jų homeopatinius vaistus skiria kartu su įprastiniais gydymo metodais, tačiau nemažai gydytojų praktikuoja tik homeopatinį gydymo metodą.
Didžiojoje Britanijoje Society of Homoeopaths turi 2500 narių, iš jų 1400 praktikuojantys homeopatai. Čia homeopatais tampa baigę homeopatijos mokyklas, kuriose studijos trunka apie 5 metus arba persikvalifikavę, t.y. baigę homeopatijos kursus gydytojai. Gydytojų homeopatų asociacijoje yra 1000 narių, iš jų 300 praktikuoja homeopatiją. Privačios draudimo kompanijos kompensuoja gydymo homeopatinėse ligoninėse bei homeopatų konsultacijų išlaidas, kai pacientus konsultacijoms ir gydymui atsiunčia gydytojas.
Vokietijoje kompensuojamos gydytojų homeopatų konsultacijos.
Prancūzijoje homeopatų konsultacijos bei homeopatiniai vaistai kompensuojami 65%.
Indijoje yra 273 homeopatinės ligoninės, D.Britanijoje 5. Pvz., Glazgo (Škotija) homeopatijos ligoninėje (GHH) pirminius homeopatijos kursus yra baigę apie 20% Škotijos bendrosios praktikos gydytojų. Tyrimai parodė, kad praėjus 2 metams po pirminių kursų baigimo, 78% gydytojų taiko homeopatiją savo kasdieninėje praktikoje. GHH duomenimis 81% gydytų pacientų pripažįsta puikius arba labai gerus rezultatus ir tik 9 % ateityje nutarė rinktis įprastinį gydymą.

D.Britanijoje privačios draudimo kompanijos apmoka pripažintų gydytojų homeopatų konsultacijas.
1992 m. JAV federalinė vyriausybė per Nacionalinės sveikatos institutą įkūrė specialų Alternatyvios medicinos tyrimų biurą, Kongresas priėmė rezoliuciją, pabrėžiančia, būtinybę organizuoti tyrimus alternatyvios ir komplementinės medicinos srityse.
JAV 1997 – 1998 m. 60% aukštųjų medicinos mokyklų (įskaitant Harvardo, Jeilio ir Kolumbijos universitetus) pradėti dėstyti „alternatyvios ir komplementinės medicinos kursai“. Iš jų 69% elektyviniai, 31% iš dalies privalomi.

Homeopatijos kryptys

-klasikinė homeopatija
-kompleksinė homeopatija
-homotoksikologija ir antihomotoksinė terapija
-izopatija
-antroposofinė medicina
-biochemija pagal dr.Schüssler
-spagirika pagal Krauss ir pagal Zimpel
-hemoterapija
-litoterapija
-rezonansinė homeopatija

Kompleksinė homeopatija

Kompleksinio homeopatinio preparato sudėtinės dalys bei jų potencijos parenkamos tokios, kad kartu turėtų platų veikimo spektrą tam tikrai patologijai gydyti. Kompleksinio preparato dalys papildo ir pratęsia viena kitos poveikį bei veikia sinergiškai. Sudėtinės kompleksinio preparato dalys veikia kaip homeopatiniai antidotai, t.y. jos yra gana panašios viena į kitą ir taip sumažina pirminio paūmėjimo tikimybę.
Kompleksiniai preparatai skiriami pagal klinikinę diagnozę, jie nėra tokie specifiški kaip monopreparatai, tačiau juos skirti daug patogiau, žmogus pats gali jų nusipirkti vaistinėje. Kompleksiniai homeopatiniai preparatai yra pakankamai paplitę Vakarų Europos šalyse.

Homeopatija Lietuvoje

Po nepriklausomybės atkūrimo:
-1992 m. – įkurta Lietuvos homeopatų asociacija;
-1999 m. – įsteigtas Homeopatinės medicinos centras;
-1999 m. − SAM įtraukė homeopatiją į siauros specializacijos medicinos praktikos rūšių sąrašą;
-2002 m. – įsteigtas Homeopatijos sektorius KMU prie Medicinos ir farmacijos specialistų tobulinimo kursų.

Pranešimą norėtųsi baigti Viktoro Hugo mintimi: „nėra nieko stipresnio už idėjas, kurių laikas atėjo“.
                                                                                                                                                                                                 www.mitela.lt