Paprastasis ąžuolas — Quercus
robur L.
Ąžuolinių
(Fagaceae) šeimos, 20—40 m aukščio medis. Miške augančio stiebas tiesus,
aukštas, o atviroje vietoje — žemas, šakos storos. Jauni ūgliai pliki. Lapai
pailgai atvirkščiai kiaušiniški, su 5—7 poromis šoninių skiaučių ir ryškiomis
auselėmis pamate, dažniausiai nesimetriški. Žiedai vienalyčiai vienanamiai.
Kuokeliniai žirginiai siūliški, nusvirę.
Piesteliniai žirginiai ir iš
jų susidariusios gilės po 1—5 drauge prisegtos prie bendro 6—8 cm ilgio
kotelio. Piestelinių žiedų apyžiedis rausvas. Vaisius — 2—4 cm ilgio, pailgai
kiaušiniška, nusmailėjusi arba buka, beveik iki trečdalio apgaubta gvildo
gilė. 1000 gilių sveria 3—4 kg.
Žydi
gegužės mėn.
Auga
velėniniame karbonatiniame priemolio dirvožemyje. Daugiausia paplitęs Vidurio
žemumoje. Lietuvoje sudaro apie 1,4% visų miškų ploto.
Ąžuolo
žievėje yra 10—20% rauginių medžiagų, 1,6% galinės ir elaginės rūgščių, 13—14%
pentozanų, 6% pektino, flavono kvercetino, cukraus, flobafenų, gleivių ir iki
8% mineralinių medžiagų. Gilėse yra iki 40% krakmolo, 5—8% rauginių medžiagų,
iki 5% riebalų, baltymų, cukraus ir mineralinių medžiagų. Lapuose yra
kvercitrino, kvercetino, pentozanų, rauginių ir mineralinių medžiagų.
Vaistams
vartojama žievė (Cortex Quercus) ir prinokusios gilės (Semen Quercus). Žievė
lupama be žiauberies nuo plonų (iki 10 cm diametro) kamienų ir šakų anksti
pavasarį prieš lapų skleidimąsi, darant kas 25—30 cm žiedinius pjūvius ir 1
arba 2 išilginius. Džiovinama nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje
patalpoje. Iš 100 kg žalios žievės gaunama 45—50 kg sausos.
Išdžiūvę
žievės gabaliukai turi būti 25—30 cm ilgio, 3 cm storio, lygiu blizgančių arba
kiek raukšlėtu paviršiumi, pilkai rudi. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip
15%, patamsėjusios žievės — ne daugiau kaip 5%, pasenusios, bet ne storesnės
kaip 6 mm žievės,— ne daugiau kaip 5%, gabalų, trumpesnių negu 3 cm,— ne
daugiau kaip 3%, organinių priemaišų — ne daugiau kaip 1%, mineralinių — ne
daugiau kaip 1%.
Prinokusios
gilės renkamos rudenį be gvildų. Džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, o
pusiau apdžiūvusias baigiama džiovinti karštoje krosnyje arba specialioje
džiovykloje. Kai gilės išdžiūsta, pašalinama luobelė, skaldomos pusiau ir
paspraginamos.
Išdžiūvusios
gilių puselės turi būti 1,5—2,0 cm ilgio, 7—12 mm diametro, iš išorinės pusės
iškilios, vagotos, iš vidinės — plokščios, truputį įdubusios, šviesiai arba
tamsiai rudos, bekvapės, salstelėjusio, karčiai sutraukiančio skonio.
Ąžuolo
žievės nuoviras vartojamas uždegimų (burnos gleivinės, dantenų, ryklės,
gomurio, žarnų gleivinės) atvejais, taip pat kraujavimui iš virškinimo trakto
stabdyti, nudegimams, nušalimams, pūliniams ir kitoms odos ligoms gydyti.
Nuoviru plaunama pleiskanojanti galva, mazgojamos prakaituojančios kojos.
Veterinarijoje žievės nuoviras vartojamas nuo žarnyno uždegimo su viduriavimu,
apsinuodijimo ir žaizdoms dezinfekuoti.
Gilės
vartojamos maisto pramonėje kaip kavos surogatas.