Beržas — Betula L.
Beržinių
(Betulaceae) šeimos medžiai arba krūmai su atsiplaišiojančia tošimi liemens ir
stambiųjų šakų paviršiuje. Ilgųjų ūglių lapai pavieniai, o trumpųjų po du.
Sedai žirginiuose. Kuokeliniai žiedai po tris dengiamųjų žvynelių pažastyse,
piesteliniai po tris dvišakinių triskiaučių pažiedžių pažastyse. Vaisius —
vienasėklis riešutėlis su dviem plėviškais sparneliais. Kuokeliniai žirginiai
sukraunami vasarą, žiemoja; piesteliniai išauga prieš pat žydėjimą. Žydi
anksti pavasarį, lapams skleidžiantis.
Lietuvoje
paplitusios 4 savaiminės ir 2 introdukuotos rūšys. Vaistams geriausiai tinka
karpotasis ir plaukuotasis beržas.
Karpotasis beržas — Betula
penduta Roth.
Medis
30 m aukščio, reta svyruokline laja. Tošis balta, žemutinėje kamieno dalyje
giliai suaižėjusi. Jauni ūgliai pliki, su lipniomis karputėmis (atauginiai
ūgliai gali būti plaukuoti). Lapai trikampiški arba rombiški, statmenai
nukirstu arba pleištišku pamatu, pliki, plikais lapkočiais. Vaisių sparneliai
2—3 kartus platesni už riešutėlį.
Žydi
balandžio arba gegužės mėn. Riešutėliai prinoksta liepos mėn. ir netrukus
išsisėja.
Plaukuotasis beržas — Betula
pubescens Ehrh.
Medis
20 m aukščio, nenusvirusiomis šakomis. Tošis balta, lygi, tik senų medžių
kamieno suaižėja. Jauni ūgliai plaukuoti. Lapai apvaliu pamatu, plaukuota
apatine puse; lapkočiai plaukuoti. Vaisių sparneliai 1,5—2 kartus platesni už
riešutėlius.
Plaukuotasis
beržas nuo karpotojo skiriasi nesvyrančia laja ir lygia, balta liemens tošimi.
Žydi
gegužės mėn. Riešutėliai prinoksta liepos – rugpjūčio mėn. išsiaižo iki žiemos.
Auga drėgnesnėse augimvietėse, negu karpotasis, ir mažiau paplitęs.
Beržų pumpuruose yra 0,3%
5-oksi-7,4-dimetoksiflavono, 0,2—5,0% eterinio aliejaus, dervų, vitamino C,
cukraus, saponinų, organinių rūgščių. Lapuose yra betuloretinės rūgšties, iki
280 mg% vitamino C, 5 – 9% rauginių medžiagų, hiperozido, 3-digalaktozido,
triterpeninių alkoholių, 0,05% eterinio aliejaus ir iki 3,2% saponinų. Žievėje
yra alkoholio betulino, deguto, glikozido betulozido ir gaulterino, iki 15%
rauginių medžiagų, alkaloidų, eterinio aliejaus ir suberino.
Vaistams
vartojami beržų pumpurai (Gemmae Betulae) ir lapai (Folia Betulae). Pumpurai
kartu su šakutėmis skinami anksti pavasarį, kol dar neišsiskleidę. Džiovinami
pavėsyje atvirame ore, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne
aukštesnėje kaip 25—30 C temperatūroje. Po to pumpurai nubraukiami arba
nukuliami, atskiriami nuo šakučių ir kitų priemaišų. Juos galima atskirti nuo
šakučių dar ne visiškai išdžiūvusius — baigiami džiovinti atskirai. Iš 100 kg
šviežių pumpurų gaunama 40—45 kg sausų.
Lapai
skinami žydėjimo metu, kol dar gležni ir kvapūs. Džiovinami gerai vėdinamoje ir
nuo saulės apsaugotoje patalpoje.
Džiovinti
beržų pumpurai turi būti 3 – 7 mm ilgio, 1,5 – 3,0 mm skersmens, rudi, balzamo
kapo, dervingi, sutraukiančio skonio. Žaliavoje drėgmės gali būti ne daugiau
kaip 13 7o, kitų beržo dalių — ne daugiau kaip 8%, sprogstančių pumpurų — ne
daugiau kaip 2%, organinių priemaišų— ne daugiau kaip 1%, mineralinių — ne daugiau
kaip 1%.
Pumpurų
ir lapų nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą (nedirgina inkstų), jais gydoma
lėtinis šlapimo pūslės uždegimas, skrandžio sutrikimai; lapų nuoviras — nuo
avitaminozės. Pumpurų preparatai skatina tulžies išsiskyrimą, karštomis jų voniomis
gydomos egzemos.
Beržų
sula geriama, sergant angina, furunkulais, ilgai negyjančiomis opomis ir
nusilpus organizmui. Pumpurų ir lapų nuoviru plaunama galva. Jame esantis
degutas ir kitos medžiagos dezinfekuoja odą, naikina pleiskanas, stiprina
plaukų šaknis, o nuo stiprios nuoviro koncentracijos plaukai pagelsvėja.