Aguona – Papaver L.
Aguoninių
(Papaveraceae) šeimos vienametis arba daugiametis augalas. Stiebas status,
šakotas. Lapai dažniausiai plunksniškai suskaldyti arba skiautėti, plaukuoti,
rečiau pliki. Augale yra pientakiai su baltomis, greit tirštėjančiomis sultimis.
Žiedai pavieniai stiebų viršūnėse. Vainiklapiai. Purka žvaigždiška,
sudaro 4—20 spindulių diską, kuris sukietėja ir lieka ant vaisiaus. Vaisius —
dėžutė. Sėklos smulkios, tinkliškai duobėtos. Lietuvoje yra 5 aguonų rūšys.
Vaistams dažniausiai vartojamos daržinė ir birulė aguonos.
Daržinė aguona – Papaver somniferum L.
Vienametis,
60—120 (150) cm aukščio augalas. Stiebas plikas, melsvai žalias, nevienodai
šakotas. Lapai pražanginiai, apatiniai kotuoti, viršutiniai bekočiai, apkabina
stiebą. Butonai pliki, kiaušiniški, nulinkę, 1,5—3 cm ilgio. Vainiklapiai 4—10
cm ilgio, violetiniai, balti, rausvi arba raudoni su violetinėmis, juosvomis
arba baltomis dėmėmis pamate. Kuokelių daug, jų koteliai aukščiau vidurio
buožiškai sustorėję. Purka su 7—20 spindulių. Dėžutė kiaušiniška, rutuliška,
kūgiška, plokščia arba ovali, kotuota. Sėklos pilkos, balsvos, juodos,
smulkios, inkstiškos, tinkliškai duobėtu paviršiumi. 1000 sėklų sveria
0,25—0,45 g.
Žydi
liepos mėn.
Auginamos
daržuose visoje Lietuvoje.
Aguona Birulė – Papaver rhoeas L.
Vienametis,
retai dvimetis, 25—60 (90) cm aukščio augalas. Stiebas šakotas, apaugęs
standžiais pasišiaušusiais plaukeliais. Butonai ovališki, su standžiais
plaukeliais, iki 2,5 cm ilgio. Vainiklapiai platūs, dažniausiai ryškiai raudoni su juodomis
dėmėmis pamate, kartais be jų. Kuokelių koteliai ploni, tamsiai violetiniai.
Purka su 8—12 spindulių. Dėžutė plika, atvirkščiai kiaušiniška, apvaliu
pamatu, trumpu koteliu.
Žydi
gegužės – liepos mėn.
Auga
dykvietėse, pūdymuose, javuose, ant pylimų.
Aguonos
mėgsta derlingą, nepiktžolėtą dirvą. Todėl geriausia jas auginti po kaupiamųjų,
gerai patręštų mėšlu, taip pat po žieminių javų, dobilų ir ankštinių kultūrų.
Dirva ruošiama beveik taip pat kaip ir kitoms vasarinėms kultūroms. Prieš sėją
ją reikia gerai sulyginti. Jeigu priešsėlis nebuvo tręštas mėšlu, tai prieš
aguonų sėją dirva tręšiama mėšlu, pūdiniu arba durpėmis (20—30 t/ha). Be
organinių, reikia ir mineralinių trąšų: į 1 ha 100 kg salietros, 300—400 kg
superfosfato ir 100— 150 kg kalio druskos. Rūgščios dirvos pakalkinamos. Sėjama
eilėmis kas 60 cm, įterpiant 2—3 cm gylyje. Vienam hektarui apsėti reikia 2—3
kg sėklų. Vegetacijos metu purenami tarpueiliai, ravimos piktžolės, retinami
augalai (5—7 cm tarpais), kovojama su ligomis ir kenkėjais.
Aguonos
nuimamos, kai subręsta pusė dėžučių, o birulių 25% dėžučių atsidaro. Nupjautos
surišamos į pėdus ir džiovinamos ant žaginių. Išdžiovinus tuojau reikia kulti.
Birulių pjauti dalgiu arba mašinomis negalima, nes išbyra daug sėklų. Jos
pjaunamos atsargiai peiliais ir dedamos į maišus. Iškultos sėklos
išdžiovinamos ir laikomos supiltos plonu sluoksniu.
Daržinės
aguonos visose dalyse kaupiasi alkaloidai; daugiausia jų yra dėžutėse
(1,5—2,5%). Iš aguonų dėžučių gaunamas opiumas, kuriame yra 40—50% vandens,
alkaloidų, baltymų, angliavandenių, gleivių, kaučiuko, organinių rūgščių,
triterpenų, dažinių, pektininių ir mineralinių medžiagų. Alkaloidų kiekis
opiume priklauso nuo augimvietės ir aguonos veislės. Opiume yra daug
alkaloidų: morfino (12—16%), kodeino (1—3%), papaverino (0,5—1,5%), tebaino
(0,4—1,0%), narkotino (10— 18%) (nuo orasausio svorio); be to, jame yra
neopino, pseudomorfino, porfiroksino, narceino, hidrokotarnino, ksantalino,
laudanino, laudanidi- no, kodamino, laudanozino, oksinarkotino, narkotolino,
kriptopino, pro- topino, papaveramino, lantopino, mekonidino ir kt. (apie 26
alkaloidus).
Birulės
aguonos žaliavoje yra alkaloido roeadino, mekono ir vyno rūgščių, antocianinės
prigimties glikozido mekacianino, gleivių, riebalų, mineralinių medžiagų.
Vaistams
vartojamos daržinės aguonos neprinokusios dėžutės (Capita Papaveris, Fructus
Papaveris immaturus). Prinokusias dėžutes galima panaudoti morfino gamybai.
Birulės aguonos skinami vainiklapiai (Flores Rhoeados), visiškai žiedams
išsiskleidus, ir tuojau džiovinami.
Iš
daugelio opiumo alkaloidų medicinoje vartojama tik keletas. Svarbiausias yra
morfinas. Jis ramina skausmus, tačiau, ilgiau jį vartojant, organizmas prie jo
pripranta, ir žmogus suserga sunkia psichine liga, vadinama morfinizmu.
Kodeinas vartojamas nuo kosulio, papaverinas — nuo įvairių spazmų, opiumas bei
iš jo gauti galeniniai preparatai — nuo skausmo, kosulio bei viduriavimo.
Aguonų nuoviru kartais skalaujama burnos ertmė, sergant angina, jis vartojamas
nuo dantų skaudėjimo.
Birulės
aguonos žieduose morfino nėra, dėl to jos žiedais bei iš jų pagamintais
preparatais galima gydyti vaikų ligas. Sios aguonos preparatai kartais
vartojami nuo skausmo, kosulio ir viduriavimo.
Be
gydytojo nurodymo aguonų vartoti negalima.