Didžioji dilgėlė — Urtica
dioica L.
Dilgėlinių
(Urticaceae) šeimos daugiametis, su šakniastiebiu, 60 – 150 cm aukščio žolinis
augalas, apaugęs paprastais ir dilginamaisiais plaukeliais. Stiebas stačias,
keturbriaunis. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški, beveik trikampiški,
ilgomis nusmailėjusiomis viršūnėmis ir širdiškais arba apybukiais pamatais,
dantyti, 8 – 17 cm ilgio ir 2 – 8 cm pločio. Žiedai vienalyčiai, žali, neryškūs,
susitelkę į varpas arba šluoteles viršuninių lapų pažastyse. Kuokelinių žiedynų
šakelės stačios, piestelinių vėliau nusvirusios. Vaisius – ovališkas arba
kiaušiniškas, 1,2 – 1,5 cm ilgio riešutėlis. 1000 sėklų sveria 0,18 – 0,26 g.
Dauginasi
sėklomis ir šakniastiebiais.
Žydi
liepos – spalio mėn.
Auga
panamėse, patvoriuose, miškuose, krūmuose, šiukšlynuose. Gausiai paplitusi
visoje Lietuvoje.
Dilgėlės
lapuose yra 19,7% proteinų, 3,6% riebalų, 15—18% pelenų, 22,3% celiuliozės
(žydėjimo metu iki 30%), 7,4% beazotinių medžiagų, nedidelis kiekis cukraus,
skruzdžių rūgšties, tanidų, glikozido urticino, 15—19% įvairių mineralinių
medžiagų: daug kalcio (2,4—7,9%), kalio, natrio, magnio, geležies, silicio,
sieros, chloro; vitaminų: C — 0,6%, K, B2, B3; protoporfirino, koproporfirino,
citosterino, histamino, fermentų (oksidazės, peroksidazės, chlorofilazės),
karotino (47,8—116 mg%, o jaunuose augaluose iki 700 mg%), ksantofilo,
ksantofilepoksido, violaksan- tino, 2—5% chlorofilo (jaunuose net iki 7%).
Dilginamuose plaukeliuose yra lakaus beazotinio toksino, be to, yra skruzdžių,
riebiųjų rūgščių ir pėdsakai alkaloidų.
Lapai
(Folia Urticae) skinami žydėjimo metu (birželio – rugsėjo mėn.) su pirštinėmis,
kad nesudilgintų rankų. Jie džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba ant
aukšto. Lapų nereikia perdžiovinti. Iš 100 kg šviežios žaliavos gaunama 22 – 23
kg sausos.
Išdžiūvę
lapai turi būti tamsiai žali, trapūs. Drėgmės juose gali būti ne daugiau kaip
14%, pajuodusių ar parudavusių lapų — ne daugiau kaip 5%, stiebų ir žiedynų —
ne daugiau kaip 5%, smulkių ir sutrupėjusių lapų (išbyrančių pro 3 mm diametro
akučių rėtį) — ne daugiau kaip 10%, organinių priemaišų — ne daugiau kaip 2%,
mineralinių—ne daugiau kaip 1 %.
Didžiosios dilgėlės
preparatais gydoma mažakraujystė (padidina hemoglobino ir eritrocitų kiekį
kraujyje), odos ligos, nudegimai ir sunkiai gyjančios žaizdos, sąnarių ir nervų
uždegimai, gimdos susirgimai, ypač sutrikus menstruacijoms klimakteriniame
periode, reumatas, viduriavimas, be to, jie skatina šlapimo išsiskyrimą,
stabdo kraujavimą.
Didžioji
dilgėlė plačiai vartojama ir liaudies medicinoje: lapų milteliai kraujavimui
sulaikyti, sultys — nuo džiovos, lapų arbata — geltligei ir hemorojui gydyti,
taip pat kraujavimui iš vidaus organų stabdyti, karščiui mažinti, šaknys,
virtos su cukrumi,— įsisenėjusiam kosuliui gydyti, o virti dilgėlės lapai su
vynu arba medumi — nuo astmos. Plakantis šviežiomis dilgėlėmis gydomas
reumatas. Šaknų nuoviras acte, lapų nuoviras, ištraukos, šviežios sultys
vartojamos galvai plauti, plaukų šaknims stiprinti.
Jaunos
dilgėlės tinka maistui gaminti. Jų mitybinė vertė prilygsta ankštiniams
augalams.
Jau
200 metų žinoma dilgėlės pašarinė vertė: dilgėlėmis šeriamų karvių pienas
riebesnis, paukščiai sparčiau auga ir greičiau riebėja, jų kiaušiniai
stambesni.
Ilgi
ir ploni į šilką panašūs dilgėlės plaušai, kurie sudaro 8—12% stiebų svorio,
vartojami audinių, maišų gamybai, virvėms, špagatui vyti, tinklams megzti, o
celiuliozės atliekos — popieriaus gamybai.
Iš
šaknų gaminami geltoni, o iš lapų žali dažai, kurie vartojami konditerijoje,
farmacijoje ir parfumerijoje.