Dirvinis asiūklis — Eguisetum
arvense L.
Asiūklinių
(Eąuisetaceae) šeimos sporinis, žolinis augalas. Pavasariniai—
sporifikuojantieji — stiebai iki 20 (40) cm aukščio, 3—5 mm skersmens, šviesiai
rudi arba rausvi, sultingi, dažniausiai su penkiomis, atokiai viena nuo kitos
nutolusiomis piltuvėlio pavidalo makštimis. Makštys su 8—12 dantelių, kurie po
2—3 susiglaudę ir maždaug tokio ilgio, kaip makšties vamzdelis. Sporangių
varpos iki 3,5 cm ilgio; varpos ašis pilnavidurė. Vegetatyviniai stiebai
išauga vėliau, iki 50 cm aukščio, 3 mm skersmens, su 6—19 išilginių briaunelių.
Makštys 5— 12 mm ilgio, viršutinėje dalyje truputį atsiknojusios nuo stiebo; jų
danteliai dukart trumpesni už vamzdelį, trikampiškai lancetiški, juosvi, su
baltais kraštais. Šakos paprastai keturbriaunės arba penkiabriaunės (rečiau
šešiabriaunės), dažniausiai stačios, kartais šakotos. Makščių danteliai
atsiknoję, trikampiški, nusmailėję.
Sporifikuoja
balandžio – gegužės mėn.
Auga
apydrėgnėse, ypač priesmėlio dirvose, taip pat nedirbamoje žemėje, padirviuose,
panuovaliuose, pakelėse, dykvietėse, pievose ir kartais miškuose. Paplitęs
visoje Lietuvos teritorijoje.
Liaudies
medicinoje kartais vartojamas šiurkštusis asiūklis — E. hiemale L. ir
miškinis asiūklis — E. silvaticum L.
Siurkščiojo
asiūklo sporifikuojantieji ir vegetatyviniai stiebai vienodi, žali, išauga tuo
pačiu metu, žiemoj antie j i, iki 6 mm diametro, nešakoti arba šakoti tik
pamatinėje dalyje. Makštys iki 15 mm ilgio, glaudžiai prie stiebo prigludusios,
jų pagrindas balsvas, viršūnė juosvai ruda arba juoda. Auga smėlinėse,
žvyrinėse dirvose, pušynuose, viržynuose, šlaituose. Paplitęs visoje
respublikoje mažomis grupėmis.
Miškinio asiūklio
vegetatyviniai ir sporifikuojantieji stiebai išauga tuo pačiu laiku — pavasarį.
Pastarieji, išbarstę sporas, pažaliuoja ir išsišakoja. Jų makštys per vidurį
išsipūtusios, vamzdiškos, iki 25 mm ilgio (su danteliais). Vegetatyviniai
stiebai menturiškai šakoti, su 10—18 briaunelių, makštys iki 15 mm ilgio,
viršūnėje rausvai rudos, odiškos; danteliai po 3—4 susijungę į lancetiškas,
bukas skiautes. Šakos ilgos, pakartotinai išsišakojusios, žemyn nusvirusios.
Dirvinio asiūklio žolėje yra 5%
saponino ekvizetonino, alkaloidų: ekvizetino, nikotino, dimetilsulfono;
flavonoidų: ekvizetrino, izokvercitrino ir 5-gliuzidliuteolino; 278 mg%
vitamino C, 4,7 mg% karotino; obuolių, akonito ir oksalo rūgščių; apie 16%
baltymų, iki 3,5% riebalų, rauginių, karčiųjų medžiagų, dervų ir iki 17%
mineralinių medžiagų, kurių pagrindinę dalį sudaro silicis.
Vaistams
vartojami vasariniai (vegetatyviniai) stiebai (Herba Equiseti arvense). Jie
pjaunami visą vasarą prie pat žemės. Džiovinami gerai vėdinamoje, nuo saulės
apsaugotoje patalpoje. Iš 100 kg šviežios žolės gaunama 20 – 22 kg sausos.
Džiovintoje
žaliavoje drėgmės gali būti ne daugiau kaip 12%, stiebų, trumpesnių negu 1
cm,— ne daugiau kaip 10%, organinių priemaišų – ne daugiau kaip 5%, iš jų kitų
asiūklių rūšių — ne daugiau kaip 4%, mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip
0,5%.
Dirvinio asiūklio
preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, jais gydomi šlapimtakių ir šlapimo
pūslės uždegimai.
Liaudies
medicinoje asiūklio arbata vartojama širdies ligoms, reumatui, tuberkuliozei,
kepenų ligoms, pleuritui gydyti, kraujavimui (gimdos, hemorojaus) sulaikyti.
Jaunas
sporines varputes ir šakniastiebių gumbelius liaudis kartais vartoja maistui.
Dirvinį
asiūklį ėda dėmėtasis elnias, ondatros, vandeninės žiurkės. Jaunus sporinius
stiebus lesa kurapkos, kurtiniai, tetervinai, jerubės.
Žole
ir šienu su asiūkliais gali apsinuodyti avys, kiaulės, kartais arkliai.
Šiurkštusis
asiūklis vartojamas kosuliui, reumatui gydyti, medžiui poliruoti, indams
šveisti, metalui valyti, o miškinis — šlapimo išsiskyrimui skatinti, medžiagai
dažyti geltonai ruda spalva.