Virusų sukeliamas kepenų uždegimas, kuris anksčiau buvo vadinamas nei A, nei B hepatitu.
Etiologija
Sukėlėjas yra Caliciviridae šeimos, Hepevirus giminės atstovas, 27–34 μm, be apvalkalo, turintis vienviję RNR. Yra žinomi keturi žmonių ir vienas paukščių genotipai. Kol kas E virusas yra vienintelis Hepevirus giminės atstovas.
Geografinis paplitimas ir užsikrėtimo būdas
Virusinis E hepatitas yra paplitęs besivystančiose šalyse, dažniausiai tarp 15–40 m. amžiaus žmonių. Vaikai sirgdami nejaučia ligos požymių ir gali savaime pasveikti. Liga labai išplitusi Pietryčių Azijoje, Indijoje, Pietų Sibire, Afrikoje, Meksikoje. Afrikoje ši liga išplitusi karinių konfliktų srityje (Čade, Sudane). Pastaraisiais metais E hepatitas pradėtas registruoti ir išsivysčiusiose šalyse: JAV, Japonijoje, Rusijoje, Prancūzijoje. Pastarojoje šalyje 3,2 % donorų buvo užsikrėtę šiuo virusu, kai kuriuose regionuose – 16,4 % (Tuluzos regione). Aprašytos didelės epidemijos Indijoje 1955 m. (30 000 atv.), Kinijoje 1986 m. (100 000 atv.) ir kitose šalyse.
Viruso rezervuarai gamtoje yra beždžionės, šernai, žiurkės, naminiai gyvuliai, ypač kiaulės, vištos. E viruso 1 ir 2 genų tipai endeminiuose regionuose sukelia ligų protrūkius, o 3 ir 4 genotipai yra pavienių (sporadinių) ligos atvejų sukėlėjai. Žmogus paukščių genotipu neužsikrečia. Virusas gamtoje laikosi jūrų gėrybėse bei vandenyje. Gyvuliai virusą išskiria su išmatomis. Žmogus užsikrečia per išmatas ir maistą. Pastaraisiais metais liga Vakarų Europoje vis dažniau registruojama medžiotojams. Jie užsikrečia per išmatomis suterštą laukinių gyvūnų mėsą. Nustatyta, kad E viruso RNR galima nustatyti kelias dienas prieš ligos pradžią ir jis išlieka dar 100 dienų po geltos. Su išmatomis jis išskiriamas maždaug 4 d. iki simptomų atsiradimo ir lieka visą geltos laikotarpį. Virusas organizme krauju patenka į kepenis ir dauginasi jų hepatocituose.
Klinikiniai požymiai
Inkubacinis laikotarpis 15–75 dienos, vidutiniškai 36 dienos. Pradinis ligos tarpsnis (prodromas) yra trumpas arba jo nėra, tik retais atvejais užtrunka iki 2 savaičių. Gali atsirasti į gripą panašių požymių, skauda kepenis, pykinama ir vemiama. Geltos ryškumas yra įvairus, apie 5 % ligonių būna bėrimas. Paprastai, ypač vaikams, ligos eiga yra gerybinė. Persirgus nėra jokių liekamųjų požymių, po hepatito neatsiranda nei kepenų fibrozė, nei cirozė. Ligai būdinga žaibiška eiga, ypač nėščioms moterims trečiąjį nėštumo trimestrą. Tokių ligonių mirštamumas siekia iki 20–40 %. Bendrosios populiacijos mirštamumas yra 2–4 %. Indijoje dažnai nustatoma virusinis E hepatitas ir kita gretutinė infekcinė liga, kuri labai sunkina pirmosios eigą. Žaibiškos formos atveju atsiranda encefalopatija, inkstų ir kepenų nepakankamumas, kraujavimas iš žarnyno ir išorinių lytinių organų.
Diagnostika
Diagnozę pagrindžia sutrikusios kepenų funkcijos bilirubino apykaitos ir transaminazių aktyvumo pokyčiai bei anti HEV IgM klasės antikūnai kraujo serume.
Gydymas
Tik simptominis. Atsiradus žaibiškai eigai pacientas gydomas intensyviosios terapijos skyriuose, atsižvelgiant į gyvybei gresiančių funkcijų atkūrimo algoritmus.
Profilaktika
Svarbiausia – higienos taisyklių laikymasis, rankų švara, maisto produktų kontrolė.
Svarbu žinoti:
- E hepatitas yra tropinėse ir subtropinėse klimato šalyse paplitusi virusų sukeliama liga, kuria sergant pažeidžiamos kepenys. Pastaraisiais metais liga nustatoma ir Europos bei Amerikos žemynuose.
- Ligos rezervuaras gamtoje yra laukiniai ir naminiai gyvuliai, užsikrečiama per išmatas ir maistą.
- Liga sukelia geltą. Būdinga sunki žaibiška eiga, ypač nėščioms moterims.
- Ligos diagnozė pagrindžiama serologiniais tyrimais, gydymas simptominis, profilaktika – bendrųjų higienos taisyklių laikymasis.
Alvydas Laiškonis iš knygos "Tropinės ir keliautojų ligos", Kaunas, 2009