Maliarija yra Plazmodium pirmuonių sukelta liga, kurios sukėlėją perneša uodai Anopheles. Ji pasireiškia periodiškai kartotiniais karščiavimo priepuoliais, atsirandančia mažakraujyste, kurią sukelia ištirpę eritrocitai ir retikuloendotelinės sistemos (kepenų, blužnies, kaulų čiulpų) pažeidimu.
Etiologija
Sukėlėjai yra pirmuonys Protozoa, Sporozoa klasės, Plasmodiidae šeimos Plasmodium rūšies atstovai. Žmogui ligą sukelia keturi sukėlėjai:
Plasmodium falciparum yra plačiausiai paplitęs pasaulyje. Šiam sukėlėjui dažniausiai susidaro antimaliarinių vaistų atsparumas. Jo sukelta maliarija yra sunkiausia. Apie pusiaują šis sukėlėjas išplitęs visus metus, būna sezoniniai sergamumo padidėjimai. Subtropiniuose kraštuose jis nustatomas tik šiltuoju ir drėgnuoju laikotarpiais. Šio sukėlėjo perdavimas iš uodo žmogui nutrūksta, jei temperatūra sumažėja daugiau kaip 18 °C. Liga prasideda po 7–12 dienų inkubacijos, dažniausiai (apie 90 %) per 2 mėn. grįžus iš endeminio maliarijos regiono. P. falciparum sukelia sunkias maliarijos formas, dažnai neuromaliariją. Nebūna vėlyvų atkryčių, kurie būdingi kitiems sukėlėjams. Europoje apie 80 % maliarijos atvejų, atvežtų iš endeminių rajonų, būna sukelti šio parazito. Plasmodium vivax – labiausiai išplitęs Pietų Amerikoje ir Azijoje, retai nustatomas Afrikoje. Daugelis šio žemyno gyventojų turi Duffy kraujo grupės eritrocitų, kurie neturi specialių receptorių, jautrių P. vivax. Sukėlėjas neperduodamas esant mažesnei kaip 15 °C temperatūrai. Inkubacinis ligos laikotarpis yra 11–15 dienų (sukėlėjas Vivax vivax), galimi vėlyvi atkryčiai po 3 ar 4 metų (sukėlėjas P. vivax
hibernans). P. vivax sukelta maliarija dažniausiai būna nesunki, karščiavimas – kas 48 val., eiga palanki. Endeminiuose rajonuose pasikartojanti liga sukelia mažakraujystę. Pastaruoju metu nustatyti P. vivax sukėlėjai, atsparūs chlorochinui. Plasmodium ovale paplitęs Centrinėje ir Vakarų Afrikoje ir kai kuriuose Ramiojo vandenyno regionuose. Trumpiausias inkubacinis laikotarpis yra 15 dienų, bet gali būti ilgas, net iki 4 metų. Ligos eiga gerybinė, bet gali būti vėlyvi (net po 5 metų) atkryčiai. Šis sukėlėjas, atsižvelgiant į sukeltą patologiją, yra artimas P. vivax.
Plasmodium malariae paplitęs Afrikoje, tačiau jis sukelia dažniausiai pavienę (sporadinę) ketvirtadienę maliariją. Inkubacinis ligos laikotarpis būna ilgesnis nei kitų sukėlėjų – iki 15–21 dienos. Būna labai vėlyvi (iki 20 metų) ligos atkryčiai, kurių mechanizmas nėra visiškai aiškus. Ligos eiga gana gerybinė, bet sukėlėjas gali sukelti inkstų komplikacijas.
Mokslininkai įtaria, kad gali būti dar vienas maliarijos sukėlėjas, kurį stengiamasi išaiškinti. Maliarijos sukėlėjus perneša Anopheles uodų patelės, kurios kanda žmogų saulei nusileidus (didžiausiasis aktyvumas tarp 23 valandos vakaro ir 6 valandų ryto). Tinkamiausia temperatūra uodui vystytis yra 20–30 °C, jo gyvenimo trukmė – apie 30 dienų. Yra daug uodo Anopheles rūšių. Pavojingiausios, kurios siurbia žmogaus kraują ir gyvena patalpose.
Maliarijos sukėlėjai žmogaus organizme turi preeritrocitinį ir eritrocitinį šizogonijos ciklus (nelytinis dauginimosi ciklas) ir uodo organizme – sporogoniją (lytinį dauginimosi ciklą). Šizogonijos metu vyksta eritrocitų hemolizė. Išsiskyręs hemoglobinas slopina inkstus ir virsta bilirubinu kepenyse. Iš kitos pusės, parazitas naudoja hemoglobiną, todėl jo citoplazmoje susidaro pigmentiniai grūdeliai. Trombocitopenijos priežastis sergant maliarija nėra visiškai aiški. Blužnyje parazitai irsta, todėl ji padidėja, būna minkšta.
Kepenyse šizogonija nesukelia uždegimo, bet dalis kepenų ląstelių šizontų yra suardomos. Neuromaliarija yra pats sunkiausias maliarijos požymis. Manoma, kad subrendusios Plasmodium formos skiria hematiną, kuris tvirtinasi prie mikrokraujagyslių endotelio ir sukelia
Geografinis paplitimas ir užsikrėtimo būdas
Maliarija dar ir 2008 metais buvo dažniausiai išplitusi endeminė parazitų sukeliama liga pasaulyje. Manoma, kad pusė pasaulio gyventojų gyvena endeminėse šios ligos teritorijose. Kiekvienais metais šia liga suserga 400–550 milijonų žmonių, iš kurių 1,5–2 milijonų
Plečiantis turizmui, maliarija tampa vis didesniu sunkumu keliautojams. Pavyzdžiui, vien tik Prancūzijoje 2006 metais maliarija užsikrėtė 5300 turistų, iš jų 20 mirė. Sunkumų kelia ir vis didėjantis maliarijos sukėlėjų atsparumas vaistams, todėl kelionės į kai kurias subtropines šalis darosi vis pavojingesnės. Be to, reikia pažymėti, kad toje pačioje šalyje dėl tam tikrų priežasčių (uodų populiacijos paplitimas, skirtingos Anopheles uodų rūšys, sukėlėjo atsparumas antimaliariniams vaistams) skirtingose vietose gali būti skirtinga užsikrėtimo šia liga tikimybė. Pasaulyje maliarijos sukėlėjai išsidėstę nevienodai.
Europoje, įskaitant Kiprą ir Kanarų salas, maliarija yra likviduota. Tačiau Rusijoje, net Maskvos srityje, yra tikimybė užsikrėsti P. vivax sukelta maliarija. Šis sukėlėjas kai kada registruojamas ir Italijoje bei Korsikoje.
Afrikoje, ypač subtropinėje dalyje, yra paplitęs P. falciparum, P. ovale ir pavieniai (sporadiniai) atvejai P. maliariae. P. vivax nustatomi Rytų Afrikoje. Alžyre ir Maroke maliarijos užsikrėtimo tikimybė nedidelė, tačiau Komorų salose ir Madagaskare yra visi keturi maliarijos sukėlėjai.
Šiaurės Amerikoje maliarija likviduota. Centrinėje Amerikoje būna P. vivax sukeltų ligos atvejų, kaip ir Haityje, ir dalyje Dominikos Respublikos. Maliarijos nėra Gvadelupoje ir Martinikoje. Pietų Amerikoje vyrauja P. falciparum, kurio kai kurios rūšys Amazonės upės baseine atsparios amino-4-chinolonams. Prancūzų Gvianoje maliarija nustatoma paupiuose ir miškingose vietose. Maliarijos sukėlėjų nėra aukščiau negu 2500 m. virš jūros lygio.
Visa Pietryčių Azija (Mianmaras, Pietų Kinija, Tailandas, Vietnamas, Kambodža, Laosas) yra P. falciparum endeminis židinys, įskaitant atsparias šio sukėlėjo rūšis. Kartu nustatomas P. vivax.
Skirtingai nuo Amerikos, maliarijos sukėlėjai paplitę mozaikiškai miškinguose kaimų rajonuose. Visi didieji Azijos miestai, išskyrus Indijos, yra nepavojingi dėl maliarijos užsikrėtimo. Okeanijos rajonas yra labai skirtingas. Kai kuriose salose maliarijos sukėlėjų galima rasti, o Polinezija, Naujoji Kaledonija, Fidžio, Havajų salos, Australija, Naujoji Zelandija maliarijos sukėlėjų neturi.
Artimuosiuose Rytuose maliarija susergama Jemene, kartais Sirijoje, Pietryčių Turkijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Geografinis maliarijos sukėlėjų paplitimas yra labai skirtingas ir priklauso nuo parazitų pernešėjų paplitimo bei biologinių jų savybių. Reikia neužmiršti, kad egzistuoja klinikinių požymių nesukeliančios (subklinikinės) maliarijos formos ir yra įgimtas bei įgytas imunitetas šiai ligai. Nustatyta, kad kai kurie genetiniai veiksniai gali nulemti visišką ar dalinį atsparumą maliarijai. Tai eritrocitų veiksniai: G-6-PD fermento stoka, neigiamoji Duffi kraujo grupė arba neeritrocitiniai veiksniai – HLA priklausomybė, imuninio atsako polimorfizmas.
Tačiau didesnę įtaką maliarijos atsparumui turi įgytas imunitetas. Šis atsparumas susidaro palengva, jei nuolatos gyvenama maliarijos židinyje. Silpną imunitetą turintys žmonės vėl ir vėl užsikrečia, todėl negali visiškai atsikratyti parazito. Atsparumas, įgytas palengva, apsaugo nuo sunkių maliarijos formų. Asmuo, įgavęs tokį atsparumą, toleruoja parazitemiją ir nesuserga maliarija. Tokiose srityse 4–6 mėn. kūdikiams pradeda susidaryti atsparumas šiai ligai. Jis perduodamas iš kartos į kartą. Išvykęs iš tokios srities, asmuo per 2–3 metus nustoja šio imuniteto. Grįžęs į senąjį savo regioną, vėl būna maliarijos sukėlėjo auka – tarsi būtų niekada šiame rajone negyvenęs. Taip paaiškinamas faktas, kad afrikiečiai, ilgai gyvenę Europoje ir grįžę atostogų į savo gimtinę, suserga maliarija.
Klinikiniai požymiai
Žmogus maliarija užsikrečia nakties metu įkandus Anopheles uodo patelei, kuri su seilėmis įšvirkščia žmogui sporozoitų. Jie turi preeritrocitinį ir eritrocitinį šizogonijos ciklus ir sukelia ligą. Retais atvejais galimi kiti užsikrėtimo būdai – perpilant užkrėstą donoro kraują, persodinant organus, bet jie būna išskirtinai reti ir neturi įtakos maliarijos išplitimui. Ūminė maliarija atsiranda praėjus po 7–12 d. po užsikrėtimo P. falciparum parazitu. Ligos pradžia ūminė, dažnai prasideda didele temperatūra ir bendrais negalavimo požymiais – raumenų, galvos skausmais, kartais – virškinamojo kanalo sutrikimais – pykinimu, vėmimu, pilvo skausmais, viduriavimu. Klinikiniai požymiai šiuo tarpsniu nepanašūs į maliarijos, todėl lengva suklysti ir nediagnozuoti šios ligos. Užsikrėtus P. falciparum toks įprastinis negalavimas gali per kelias valandas virsti grėsme gyvybei ir pasibaigti mirtimi. Reikia visada prisiminti pagrindinę taisyklę: karščiavimas, visi negalavimo požymiai asmeniui, grįžusiam iš tropinės šalies, gali būti maliarijos pradžia. Todėl ši diagnozė turi būti tiriama be jokių abejonių. Tik atmetus ją, galima tirti kitą patologiją. Būdingiausi maliarijos požymiai yra šalčio krėtimas, karščiavimas ir prakaitavimas, pasikartojantys kas 2–3 dienos, jei užsikrėsta P. vivax, P. ovale arba P. maliariae ir ligonis negydytas jokiais antimaliariniais vaistais.
Dažniausiai priepuolis prasideda vakare, trunka keliolika valandų. Iš pradžių būna šalčio krėtimas, kol temperatūra pakyla iki 39 °C. Greit padidėja blužnis, mažėja arterinis kraujospūdis. Tai trunka apie 1 val. Temperatūra didesnė kaip 40 °C, ligonio oda sausa, jis skundžiasi galvos ir pilvo skausmais. Šis laikotarpis tęsiasi 3–4 valandas, blužnis ima mažėti. Vėliau temperatūra staiga mažėja, ligonis gausiai prakaituoja, šlapinasi tamsiu šlapimu, arterinis kraujospūdis didėja. Tai trunka 2–4 val., ligonis būna euforiškas, džiaugiasi, kad pasveiko.
Maliarijos priepuoliai atitinka šizogonijos ciklą ir eritrocitų irimą. Karščiavimo ciklas priklauso nuo maliarijos sukėlėjo rūšies. P. vivax, P. ovale jis būna kas 3 dienos ir atitinka 48 val. šizogoniją. P. falciparum sukėlėjas tokių aiškių ciklų neturi, todėl reikia galvoti apie blogesnę ligos eigą. Ketvirtadienės maliarijos, sukeltos P. maliariae, ciklas būna kas 72 val. Visais atvejais kartojantis priepuoliams ryškėja mažakraujystė, didėja kepenys, blužnis.
Sunki maliarijos forma – neuromaliarija. Šią formą sukelia P. falciparum. Ji nustatoma į endeminę zoną atvykusiems vaikams, nėščioms moterims, turistams, kuriems neatliktos parengiamosios profilaktikos priemonės. Ligonis gali labai greitai mirti. Todėl reikia gerai žinoti diagnostinius šios formos kriterijus ir tokį pacientą guldyti į intensyviosios terapijos skyrių, nes jo gana lengva būklė atvykus gali labai greitai pablogėti. Neuromaliarija gali prasidėti staiga, pasireiškia triada – karščiavimas, koma, traukuliai. Dažnai atsiranda kvėpavimo nepakankamumas, ypač vaikams, jaunesniems negu 5 metų. Pacientas gali mirti per kelias valandas.
Neuromaliarijai būdinga karščiavimas ir neurologiniai simptomai. Svarbiausia – tam tikri sąmonės sutrikimai iki komos būklės. Komos ištikti ligoniai būna ramūs, jų refleksai išnykę. Traukuliai būdingesni vaikams, nors būna ir suaugusiesiems. Jie gali būti vietiniai ar išplitę (generalizuoti), skirtingo sunkumo. Pacientui nustatoma raumenų hipotonija, sprando raumenų rigidiškumas bei išnykę sausgysliniai refleksai. Tai yra blogos prognozės požymiai.
Neuromaliarijos atveju būna pažeisti ir kiti organai, ypač inkstai, plaučiai, kepenys. Vaikams neurologiniai simptomai kartais nebūna vyraujantys, bet būna ryški mažakraujystė. Negydant neuromaliarija sergantys pacientai miršta per 2–3 dienas. Mirštamumas gydant irgi labai didelis – 10–30 %. Ligos prognozė priklauso nuo laiku pradėto gydymo. Pasveikus suaugusiesiems liekamųjų požymių nebūna, o apie 5 % vaikų nustatomi liekamieji reiškiniai, dažniausiai neurologiniai. Maliarijos sunkumo kriterijai parodyti pirmoje lentelėje. Vienas iš kriterijų – ir P. falciparum buvimas kraujyje - rodo sunkią maliarijos formą.
Kitos maliarijos klinikinės formos:
Vaikų maliarija
Vaikams netinka PSO 2000 metų ligos sunkumo kriterijai. Dažniausiai jiems ligos sunkumą lemia sąmonės sutrikimas ir traukuliai. Būtina nepamiršti, kad vaikams maliarija gali prasidėti karščiavimu ir dispepsiniais reiškiniais.
Endeminiuose rajonuose vaikams maliarija pasireiškia mažakraujyste ir neuromaliarija. Kiti simptomai – hipoglikemija ir metabolinė acidozė – yra svarbūs vaikų maliariją patvirtinantys požymiai.
Nėščiųjų maliarija
Maliarija nėščiai moteriai pavojinga dviem aspektais: sunkūs priepuoliai motinai ir rizika vaisiui – abortas ar priešlaikinis gimdymas.
Serganti maliarija nėščia moteris gydoma chininu. Reikia nepamiršti, kad gydymo metu gali ištikti hipoglikemija. Įgimta maliarija nustatoma labai retai.
Posttransfuzinė ir po organų persodinimo atsiradusi maliarija
Norint išvengti posttransfuzinės maliarijos, tiriami donorai, prieš 3 mėn. – 4 metus grįžę iš endeminių rajonų. Persodinant organus, donorai taip pat tiriami dėl maliarijos.
Maliarija po chemoterapijos
Ši maliarijos forma atsiranda, jei buvo netinkama chemoterapija arba netaisyklingai ar dalinai vartojami antimaliariniai vaistai. Būtina gerai išsiaiškinti, kaip ir kokius vaistus vartojo pacientas, jeigu jis susirgo maliarija. Dalinis ar pertrauktas profilaktinis gydymas gali pakeisti maliarijos eigą – liga būna lengvesnė, maža parazitemija arba morfologiškai pakitę parazitai.
Maliarijos komplikacijos
Nustatomas vaikams endeminėse maliarijos zonose ir suaugusiesiems, gavusiems netinkamą profilaktiką. Tai mažakraujystė, splenomegalija, karščiavimas iki 38 °C. Kraujyje gali būti ryški parazitemija, teigiamas maliarijos serologinis tyrimas, bet jo titras mažas. Gydymas būna ilgas, bet pasveikstama ir nebūna liekamųjų požymių.
Maliarinė splenomegalija
Diagnozuojama asmenims, gyvenantiems endeminėse maliarijos zonose. Blužnis padidėja dėl nuolatinio retikuloendotelinės sistemos skatinimo cirkuliuojančiais kraujyje imuniniais kompleksais. Kraujyje būna teigiamos serologinės reakcijos maliarijai bei IgM ir IgG klasės antikūnų. Gydymas ilgas, bet sėkmingas antimaliariniais vaistais.
Febris hemoglobinurica
Tai yra imunoalerginis sindromas. Jį turi pacientai, užsikrėtę P. falciparum prieš keliolika metų ir kuriems buvo skirtas netaisyklingas chemoprofilaktinis gydymas chininu. Tai yra vidukraujagyslinė (intravazalinė) hemolizė. Jos pradžia staigi, sukeliami juosmens skausmai ir sąmonės sutrikimas. Kartu žmogus karščiuoja, vemia su tulžies priemaiša, atsiranda mažakraujystė, kolapsas, anurija arba oligoanurija.
Tokią būklę gali sukelti iš naujo pradėtas vartoti chininas, šaltis. Panašūs atvejai stebėti pavartojus halofantrino ar meflochinino. Svarbu nedelsiant išgydyti mažakraujystę ir atkurti inkstų funkciją.
Diagnostika
Maliarija gali sirgti visi keliautojai, grįžę iš tropinių ar subtropinių kraštų. Atlikus kraujo tyrimą, būtina atkreipti dėmesį į trombocitopeniją ir mažakraujystę. Tikslią ligos diagnozę padeda nustatyti storo kraujo lašo ir kraujo tepinėlio mikroskopinis tyrimas. Juos atlikus galima nustatyti ligos sukėlėją ir parazitemijos lygį. Tyrimai turi būti atlikti per dvi valandas, pacientui kreipusis į gydytoją.
Papildomi maliarijai diagnozuoti tyrimai – skubus imunochromatografinis parazito baltymus identifikuojantis tyrimas bei molekulinės biologijos (PGR) metodai. Jie labai brangūs ir gana ilgi, todėl praktikoje retai taikomi. Serologinis maliarijos tyrimas neturi reikšmės skubiai ligos diagnostikai. Jis tinka retrospektyviajai ligos diagnozei endeminėje zonoje, kitų organų maliarijai diagnozuoti (hipersplenomegalijai) arba kraujo donorui patikrinti dėl maliarijos.
Gydymas
P. falciparum sukeltai maliarijai gydyti, jei nėra grėsmingų ligos simptomų, skiriama tam tikrų vaistų. Renkantis vaistą, būtina įvertinti galimą efektą ir šalutinį poveikį. Galima skirti:
- Geriamojo atovakono proguanilio (Malarone) – žmonėms, sveriantiems daugiau kaip 40 kg. Dozės: 4 tabl. po 250 mg/ 100 mg vieną kartą per parą valgant. Gydymo trukmė – 3 dienos. Gydymo pradžioje pacientas gali vemti.
- Geriamojo chinino (Quinimax, Quinine Lafran, Surguina): 24 mg/kg chinino bazės 3 kartus per dieną. Kurso trukmė – 7 dienos. Jeigu pacientas labai vemia, galima skirti chinino į veną: 24 mg/kg iš lėto švirkščiamoji (intraveninė) infuzija kas 8 valandas arba viena infuzija per 24 val. Chininas gali sukelti laikinąjį klausos sutrikimą.
- Geriamojo meflochino (Lariam). Skiriamas po 25 mg/kg per 3 kartus per 24 val.: 750 mg (3 tabl.), po 8 val. – 500 mg (2 tabl.), dar po 6 val. 250 mg (1 tabl.). Iš viso 6 tabl. per parą, neviršyti 1250 mg. Vaistas gali sukelti neuropsichines reakcijas, šalutinis poveikis – pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas. Neskirti asmenims, turintiems šalutinių psichikos sutrikimų.
- Geriamojo halofantrino (Halfan). Skiriama 24 mg/kg per 3 kartus vieną dieną, 6 val. po valgymo. Norint išvengti atkryčių, po 7 dienų skiriamas antrasis gydymo kursas, bet vaisto dozė yra dvigubai mažesnė. Vaistas gali sukelti širdies ritmo sutrikimus, todėl būtina atlikti EKG.
Nuo 2007 metų pradėti skirti naujausi vaistai maliarijai gydyti: artemeteras + lumefantrinas (Riamet, Coartem). Geriamasis vaistas skiriamas suaugusiesiems ir vaikams, sveriantiems per 35 kg. Jo dozė 20 mg/120 mg 4 tabletės, V1, V8, V24, V36 ir V60 (valanda = V)
arba po 4 tabletes 2 kartus per dieną (su maistu). Gydymo trukmė – 3 dienos. Tai labai veiksmingas gydymas, ypač jei sukėlėjas yra atsparus antimaliariniams vaistams.
Rekomenduojama:
- Pirmaeiliai suaugusiųjų vaistai: malaronas arba riametas, antraeiliai – chininas arba meflochinas. Atsargiai skirti halofantrino.
- Nėščioms moterims – chininas, bet pavieniais atvejais – lariamas arba malaronas (kritiškais atvejais).
- Vaikams – chininas, meflochinas arba halofantrinas (atsargiai). Vaikams, vyresniems kaip 5 metų, veiksmingiausias riametas.
Sunkios P. falciparum sukeltos maliarijos gydymo principai
Gydant sunkia maliarija sergančius pacientus svarbu nustatyti:
- Ligos sunkumą, atsižvelgiant į žinomus ligos sunkumo kriterijus.
- Pradėti gydyti švirkščiamuoju chininu (į veną): dozė 16,7 mg/kg chinino bazės per 4 val.
- Kartoti gydymą chininu po 8 mg/kg kas 8 val. švirkščiamoji (intravenine) infuzija, jos trukmė – 4 val.
- Būklei pagerėjus skirti geriamojo chinino. Viso gydymo trukmė – 7 dienos.
- Prireikus – simptominis gydymas.
P. vivax, P. ovale arba P. maliariae sukeltos maliarijos gydymas
Įsitikinus, kad sukėlėjas nėra P. falciparum, skiriama chlorochino (Nivaquine). Skiriama 5 tabletės po 100 mg per dieną, gydymo trukmė – 5 dienos. Kita schema – pirmąją ir antrąją dienomis – po 6 tabletes ir trečiąją gydymo parą – 3 tabletės. Nustačius P. vivax ir P. ovale galima skirti ir primachino.
Profilaktika
Asmeninė (individualioji) ir bendroji (kolektyvinė) profilaktika. Asmeninė (individualioji) profilaktika yra apsisaugojimas nuo uodų įkandimo ir chemoprofilaktika. Reikia pabrėžti, kad nėra visiškai apsaugančios nuo maliarijos chemoprofilaktikos. Vaisto parinkimas priklauso nuo geografinės zonos, į kurią vykstama, keliautojo amžiaus, gyvensenos, sirgtų ligų. Tad pavieniam žmogui parenkama asmeninė schema.
Uodų įkandimo reikia saugotis saulei leidžiantis. Būtina patalpos langus ir duris uždengti tinkleliais, apsaugančiais nuo uodų. Lovą reikia apgaubti specialiu tinkleliu, impregnuotu insekticidais. Oro vėsintuvas turi pūsti orą su insekticidais. Būnant lauke reikia apsivilkti ilgus drabužius, saugančius rankas ir kojas nuo uodų įkandimo. Jei įmanoma, impregnuotais insekticidais.
Atviras kūno vietas reikia patepti atbaidančiais uodus tepalais. Patartina turėti dūminių uodus atbaidančių prietaisų. Chemoprofilaktikos rekomendacijos dažnai keičiamos, nes tam tikrose šalyse didėja atsparių chlorochinui maliarijos sukėlėjų. Dabartiniu metu praktikuojama endeminius maliarijos rajonus skirstyti atsižvelgiant į ten esančių sukėlėjų atsparumą chlorochinui. Yra skiriamos trys sritys:
- Sritis, kur nėra sukėlėjų, atsparių chlorochinui. Tai Centrinė Amerika, Haitis ir Dominikos Respublika.
- Sritis, kur yra izoliuoti chlorochinui atsparūs sukėlėjai. Tai Indija, Šri Lanka, Madagaskaras bei kai kurios Afrikos šalys – Burkina Faso, Malis, Mauritanija, Nigerija ir Čadas.
- Sritis, kur vyrauja chlorochinui ir kitiems antimaliariniams vaistams atsparūs sukėlėjai. Tokių šalių vis daugėja. Tai Centrinė ir Rytų Afrika, bet neseniai į tą sritį įtrauktas Senegalas, Dramblio Kaulo, Gvinėjos, Bisau Gvinėjos, Siera Leonės respublikos. Jai priklauso Amazonės baseinas Pietų Amerikoje ir Pietryčių Azijos regionai. Ypač pasienio regionai tarp Tailando, Laoso, Kambodžos, Mianmaro ir Vietnamo. Kiekvienos srities profilaktiniai vaistai parodyti 2 lentelėje.
Antimaliarinius vaistus reikia pradėti gerti:
- meflochiną (lariamą) 10 dienų iki atvykstant į numatomą šalį, norint įsitikinti, ar žmogus toleruoja šį vaistą;
- chlorochiną (nivachiną), malaroną (atovakoną su proguaniliu) ir doksicikliną atvykimo išvakarėse arba tą pačią dieną atvykus į šalį.
Galimas antimaliarinių vaistų šalutinis poveikis:
- chlorochino – galvos skausmas, įvairūs odos bėrimai, niežulys, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, kartais – neryškus matymas, psichikos sutrikimai, ūžimas ausyse, plaukų slinkimas ir jų spalvos išblukimas, fotosensibilizacija, odos pigmentacija, kraujo pokyčiai;
- malarono – pykinimas, vėmimas. Patariama vaistą gerti valgant, užgerti daug skysčių;
- meflochino – pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas, kurie laikui bėgant praeina. Neuropatijos, regos sutrikimai, psichikos sutrikimai su haliucinacijomis, panikos jausmu. Kraujospūdžio svyravimai, širdies ritmo sutrikimai, įvairūs bėrimai odoje, bendras silpnumas, kraujo pokyčiai;
- doksiciklino – pykinimas, vėmimas, bėrimai odoje, retai – burnos gleivinės išopėjimas, dilgėlinė, fotosensibilizacija, kraujo pokyčiai.
Kurį vaistą pasirinkti maliarijos profilaktikai, geriausiai gali patarti infekcinių ligų specialistas, atsižvelgdamas į būsimo keliautojo sveikatos būklę, numatomoje aplankyti šalyje gresiančią maliarijos formą bei šalutinį vaisto poveikį.
Bendrosios (kolektyvinės) antimaliarinės apsaugos priemonės
Kol kas sunkiai pavyksta surasti veiksmingų priemonių nuo maliarijos. Siūloma daug priemonių: antimaliarinių, impregnuotų insekticidais tinklelių naudojimas viešose vietose, vabzdžius atbaidantys tepalai atviroms kūno vietoms apsaugoti bei greitas maliarija sergančių
ligonių nustatymas.
Pastaraisiais metais sukuriama naujų antimaliarinių vaistų, kurių veiklioji medžiaga yra Kinijoje seniai vartojamas artemisinas. Jis efektyviai veikia maliarijos sukėlėją ir jam nesusidaro atsparumas. Sukurti sudėtiniai vaistai – artesunatas + amodiakas (Coarsucam), artemeteras + lumefantrinas (Coartem, Riamet), dihidroartemisinas + piperakinas (Artekin) ir t. t.
Daugelyje šalių parengtos uodų naikinimo gyvenamosiose patalpose programos. Sukurti ir bandomi skiepai nuo maliarijos.
Svarbu žinoti:
- Maliarija yra daugiausia paplitusi pasaulyje parazitų sukeliama tropinių ir subtropinių rajonų liga.
- Žinomi keturi maliarijos sukėlėjai: P. vivax, P. ovale, P. maliariae ir P. falciparum. Pastarasis yra labiausiai išplitęs Afrikoje, sukelia sunkią maliariją, nuo kurios mirštama. Didėja atsparių antimaliariniams vaistams šio sukėlėjo rūšių.
- Sukėlėją perneša uodo Anopheles patelės, kurios kanda žmogų naktį.
- Keliautojams, susirgusiems maliarija, liga per kelias valandas gali sukelti mirtį.
- Žmogus, grįžęs iš tropinių ar subtropinių šalių ir sukarščiavęs, nors neturi būdingų maliarijai simptomų, turi būti pirmiausia tiriamas dėl maliarijos.
- Diagnozę padeda nustatyti storo kraujo lašo ir kraujo tepinėlio mikroskopinis tyrimas bei kartais – parazito antigenemija.
- Nekomplikuotai P. falciparum sukeltai maliarijai gydyti skirtini vaistai: geriamasis chininas (klausos nervo pažeidimas), malaronas (vėmimas), riametas, koartemas, lariamas (neuropsichiniai sutrikimai), halfanas (širdies ritmo sutrikimai).
- Sunki P. falciparum sukelta maliarija gydoma švirkščiamuoju chininu į veną intensyviosios terapijos skyriuje.
- Asmeninė (individualioji) maliarijos profilaktika susideda iš apsaugos priemonių nuo uodų ir chemoprofilaktikos.
- Kiekvienam keliautojui reikia parinkti asmeninę maliarijos chemoprofilaktiką.
Alvydas Laiškonis "Tropinės ir keliautojų ligos", Kaunas, 2009