Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis
Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys
Ligos priežastys ir rizikos veiksniai
Ligos simptomai ir požymiai
Ligos diagnostika
Ligos gydymas
Profilaktika
Potrauminis streso sutrikimas yra emocinis sutrikimas, atsirandantis kaip reakcija į labai didelę psichinę ar fizinę traumą. Gali pasireikšti kaip viena iš galimų reakcijų į pvz., fizinį smurtą, seksualinį užpuolimą, karą, visų rūšių katastrofas ir kt.
Buvo nustatyta, kad išsivysčius šiam sutrikimui, organizme padidėja cheminių medžiagų – katecholaminų išsiskyrimas. Kita hipotezė teigia, kad prisiminimų apie traumavusį įvykį metu, organizme išsiskiria vidiniai opioidai, sąlygojantys palengvėjimą, kai tuo tarpu, sergant potrauminio streso sutrikimu, jų išsiskyrimas būna sutrikęs. Dar kita teorija teigia, kad stresas aktyvina pasąmonėje buvusius konfliktus, be to auka gauna tam tikros naudos: dėmesio, užuojautos, materialinės paramos. Potrauminio streso sindromą reguliuoja centrinės nervų sistemos struktūros, esančios giliai smegenų kamiene. PTSS metu pokyčiai fiksuojami trimis lygiais: žievėje, požievio branduoliuose ir kamiene. Blogiausia, kai pažeidžiamas kamienas: sutrinka jaudinimo - slopinimo procesai ir psichika. Šio sutrikimo pagrindiniai bruožai – po psichologinių stresų pasikeičiantys charakterio bruožai.
Tikimybė susirgti potrauminio streso sutrikimu bendroje populiacijoje (t.y., visiems žmonėms) svyruoja nuo 1 iki 14%. Tiriant specifines žmonių grupes (karo veteranai, žemės drebėjimo ar kitų stichinių nelaimių, smurto ar kankinimo aukų) tikimybė padidėja priklausomai nuo patyrimo 3-58%, o kartais net iki 85% asmenų. Vidutiniškai PTSS serga 30-40% karo veiksmuose dalyvavusių karių. Svarbi yra dalyvavimo stresinėje situacijoje trukmė. Kuo ilgesnį laiko tarpą asmuo praleidžia stresogeninėje aplinkoje, tuo didesnė tikimybė susirgti PTTS. Kritinė riba – 6 mėnesiai.
Svarbiausias priežastinis veiksnys yra įvairūs stresą sukuriantys faktoriai. Tai traumuojantys įvykiai, kurie yra už įprastinio paryrimo ribų ir kurie pažeistų beveik kiekvieną asmenį. Stresoriumi gali būti didžiulis pergyvenimas dėl pačiam individui ar jo mylimam asmeniui kilusio pavojaus, arba staigus ir pavojingas individo socialinės aplinkos ar ryšių pakeitimas. Žmogus jaučia ypač stiprų pavojų. Tai gali būti žiaurūs karo veiksmai, terorizmo aktai, seksualinė prievarta, gamtos katastrofa, žemės drebėjimas, vulkanų išsiveržimas, potvyniai, uraganai, avarija, gaisras, kelių artimųjų mirtis, lavonų ar sužeistųjų matymas ir kt. Stipresnes traumas ir sunkesnius psichikos pažeidimus sukelia tyčiniai įvykiai bei technologinės katastrofos, nei savaiminiai (pvz., gamtos) reiškiniai. Vaikams didžiausia trauma yra matyti nužudomus savo tėvus. Organizmo atsparumą stresams mažina pervargimas, badavimas, vandens trūkumas, senyvas amžius. Kuo streso sukėlėjas intensyvesnis, tuo didesniam kiekiui žmonių gali išsivystyti šis sutrikimas. Traumuojančiam veiksniui paveikus didelį kiekį žmonių, kiekvienas individas lengviau susidoroja su traumos pasekmėmis. Ši liga dažniau atsiranda vienišų, išsiskyrusių, socialiai izoliuotų, gyvenančių blogesnėmis materialinėmis sąlygomis žmonių tarpe.
PTTS atsiranda po psichiką traumavusio įvykio praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra nuolatinis keliantis įtampą traumavusio įvykio prisiminimas.
Skiriami ligos variantai:
· Ūmi eiga, jeigu trunka tris mėnesius ar trumpiau.
· Lėtinė eiga, jeigu potrauminio streso sutrikimas trunka ilgiau nei tris mėnesius.
Pirmieji potrauminio streso sutrikimo simptomai atsiranda pasibaigus stresinei situacijai. Ligonį pradeda varginti įkyrūs prisiminimai apie patirtą įvykį, paprastai jie kyla be jokio išorinio stimulo. Kartais šie išgyvenimai būna tokie intensyvūs, kad pacientui pradeda atrodyti, kad tai vyksta realybėje. Pacientas vengia buvusio išgyvenimo stimulų (pvz., jei buvo užpultas lifte, vengia juo naudotis), jam gali būti pastovi sudirgimo būsena, greitai išsigąsta, lyg "eina sargybą"( pvz., išprievartavimo auka žvalgosi aplinkui, ar nematyti prievartautojų). Jie kenčia ir tada, kai prisimena ar mato panašų į buvusį įvykį simbolį (pvz.: įvykio metinės, degančio miško garsas, šūvis).
Sutrinka miegas, vakare sunkiai užmiegama, naktį dažnai nubundama nuo košmariškų sapnų apie traumavusį įvykį, gali atsirasti baimė užmigti.
Lengvai pradedama piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais, kadangi šių medžiagų vartojimas iš pradžių atneša šiokį tokį palengvėjimą.
Gali staiga atsirasti vaizdiniai apie išgyventą įvykį, trunkantys nuo kelių sekundžių iki kelių valandų, lydimi nerimo, prakaitavimo, širdies plakimo, padažnėjusio kvėpavimo. Sunku susikaupti, kartais pablogėja atmintis.
Ligoniai pasidaro uždari, pikti, jiems sunku bendrauti su aplinkiniais, galimi pykčio, agresijos protrūkiai. Sunku paklusti disciplinai, taisyklėms. Nepajėgia suprasti artimųjų džiaugsmo, skausmo. Kiti žmonės, jų interesai pasidaro mažai reikšmingi, neverti jų dėmesio. Ligoniai mano, kad tie, kurie nepatyrė to, ką patyrė jie, negali jų suprasti. Stengiamasi išvengti minčių, jausmų, susijusių su trauma.
Kartais šis sutrikimas būna toks sunkus, kad sutrinka ligonių darbingumas, tačiau daugumos pacientų socialinė adaptacija būna gana gera, ilgainiui lieka tik neryškūs potrauminio streso sutrikimo simptomai. Pasikeičia požiūris į visuomeninius įvykius, pastarieji juos mažai domina. Atsisako bendrauti su gydytojais, psichologais, socialiniais darbuotojais. Nustatyta, kad 30 proc. pasveiksta, 40 proc. išlieka neryški simptomai, 20 proc. klinikoje stebimi vidutinio sunkumo simptomai, 10 proc. savijauta blogėja.
Potrauminio streso sutrikimo diagnostika yra sudėtinga, nes pacientai patyrę sunkias psichologines traumas būna uždari, todėl labai svarbu tinkamai ir kryptingai surinkti anamnezę.
PTTS diagnostiniai kriterijai:
1. Asmuo:
· Išgyveno, buvo liudytojas ar dalyvis įvykių, turėjusių didelę įtaką jo paties ar kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei.
· Tuo metu jautė didžiulę baimę, neviltį ar siaubą.
2. Traumavęs įvykis nuolat išgyvenamas vienu arba keliais iš šių būdų:
· Pasikartojantys, įkyrūs, jaudinantys įvykio prisiminimai (mažiems vaikams būdingi pasikartojantys žaidimai, kuriuose atsispindi traumavęs įvykis).
· Pasikartojantys košmariški sapnai apie tą įvykį (vaikams galimi tiesiog košmariški sapnai).
· Elgesys ar pojūtis, tarytum traumavęs įvykis vėl kartojasi (būdinga iliuzijos, haliucinacijos).
· Stiprus psichologinis distresas susidūrus su įvykiais, kurie primena traumavusį įvykį.
· Fiziologinės reakcijos prisiminus ar priminus traumavusį įvykį (prakaitavimas, širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas).
3. Nuolatinis traumavusį įvykį primenančių stimulų vengimas ir reakcijų išblėsimas (to nebuvo iki traumos):
· Pastangos išvengti minčių ar jausmų, susijusių su trauma.
· Pastangos išvengti veiklos ar situacijų, kurios primena traumą.
· Nesugebėjimas atsiminti svarbaus traumos aspekto.
· Ryškiai sumažėjęs domėjimasis svarbia veikla ar dalyvavimas joje (maži vaikai praranda neseniai įgytus įgūdžius).
· Atitrūkimo ir susvetimėjimo jausmas.
· Nublankusios emocijos.
· Netikėjimas ateitimi.
4. Nuolatiniai padidėjusio dirglumo simptomai (to nebuvo iki traumos):
· Sunku užmigti ir išsimiegoti.
· Irzlumas ir pykčio proveržiai.
· Sunku susikaupti.
· Didesnis reaktyvumas.
· Akivaizdžios išgąsčio reakcijos.
5. Sutrikimo trukmė ne mažiau kaip mėnuo.
6. Sutrikimas sukelia kliniškai svarbią įtampą ir kliniškai svarbų funkcionavimo sutrikimą.
Jeigu traumuojantys įvykiai nebesikartoja, atsiradę požymiai per keletą dienų ar savaičių turėtų praeiti savaime. Reikia leisti sau išgyventi traumuojančią patirtį (verkti, liūdėti, pykti, susitaikyti su tuo, kas įvyko) ir mokytis prisitaikyti iš naujo. Nereikia skubėti žmogaus guosti (sakyti, kad ,,viskas bus gerai“) ar bandyti dirbtinai (vaistais) nuslopinti žmogaus skausmą – gedėjimą. Artimieji turi būti itin kantrūs ir leisti traumuotam žmogui išlieti savo emocijas (skausmą, pyktį, liūdesį ir kt.), reikalingas šeimos narių ir draugų palaikymas. Kuo geresni santykiai šeimoje ir didesnė emocinė parama, tuo silpniau pasireiškia PTSS požymiai ir rečiau sergama PTSS.
Jeigu požymiai nepraeina po mėnesio, tuomet tai PTSS, kuriam būtinas gydymas. Būtina kreiptis į gydytojus. Svarbu paminėti, kad potrauminio streso sutrikimą turintys asmenys kreipiasi pagalbos į gydytojus nenoriai. Dažnai jie patys bando palengvinti savo būklę pradeda vartoti alkoholį ar kitokius narkotikus ir tampa priklausomais žmonėmis. Negydomas PTSS savaime nepraeina, bet progresuoja. Negydomas gali pereiti į ilgalaikius asmenybės pakitimus ir tęstis visą gyvenimą. Žmogaus prisitaikymas aplinkoje nuolat blogėja: didėja bendravimo problemos, žmogus praranda artimus žmones – šeimą, draugus; kyla sunkumų darbe. PTSS labai neigiamai veikia žmogaus imuninę sistemą. Sergantys PTSS neretai skundžiasi galvos, skrandžio krūtinės skausmais, galvos svaigimu, bendru imuninės sistemos nusilpimu ir pan. Sergantiems PTSS žmonėms labai padidėja savižudybės grėsmė.
Potrauminio streso sutrikimui taikomas kombinuotas medikamentinis ir psichoterapinis gydymas. Nukentėjusiam patekus į ligoninę, drauge su terapiniu ir chirurginiu gydymu (jeigu reikalingas), turi būti paskirtas ir psichiatrinis gydymas. Gydant potrauminio streso sutrikimą svarbiausi yra antidepresantai, taip pat vartojami raminamieji vaistai.
Dauguma gydytojų pasisako už individualią psichoterapiją, ji sumažina ligos užsitęsimo tikimybę. Psichoterapinio gydymo metu padedama pacientui įveikti ligos neigimą, atsitraukti nuo minčių apie traumavusį įvykį, formuojamas adekvatus požiūris į save, savo ligą, svarbu, kad ligonis sutrikimą priimtų kaip normalų tai situacijai, kurią išgyveno. Efektyvi šeimos, grupinė psichoterapija.
Sergant potrauminio streso sutrikimu, būtina psichologinė korekcija, ne mažiau svarbi artimųjų, draugų parama. Kvalifikuota pagalba turi būti suteikta kiek galima anksčiau, tai sumažina tikimybę, kad liga taps lėtine.
Ligos aprašymą parengė gydytoja Raimonda Užkuraitytė