Skausmo sutrikimas

Nuolatinis somatoforminis skausmo sutrikimas – tai nuolatinis skausmas, kurį lemia psichinės būsenos pokyčiai, jo nepavyksta paaiškinti fiziologinėmis ar somatinėmis priežastimis.

Tikslios statistikos apie šio sutrikimo paplitimą nėra, tačiau manoma, kad kasmet apie 10-15proc. suaugusiųjų dėl juosmens somatoforminių skausmų tampa laikinai nedarbingi. Teigiama, kad nuolatiniu somatoforminiu skausmo sutrikimu dvigubai dažniau serga moterys nei vyrai, jis gali išsivystyti bet kokiame amžiuje.

Kaip ir visų somatoforminių sutrikimų, taip ir šio sutrikimo atsiradimo priežastis nėra aiški. Manoma, kad nuolatinio somatoforminio skausmo sutrikimo metu, skausmo atsiradimas yra susijęs su emociniais konfliktais ar psichosocialinėmis problemomis. Paprastai dėl sutrikimo pacientas gauna žymiai daugiau dėmesio iš artimųjų ir gydytojų, todėl savo būsena manipuliuoja. Skausmas tam tikra prasme tampa paciento gyvenimo būdu.

·         Pagrindinis požymis – tai nepaliaujamas skausmas, kurio nepavyksta paaiškinti fiziologinėmis ar somatinėmis priežastimis, t.y. nėra jokios traumos ar uždegimo galinčio sukelti skausmą. Skausmas būna vienoje ar keliose anatominėse vietose (gali atsirasti galvos, apatinės nugaros dalies, veido skausmas), tačiau neatitinka nervų sistemos inervacijos zonų.

·         Šio sutrikimo metu dažniausiai skausmo atsiradimas susijęs su emociniais konfliktais, psichosocialinėmis problemomis. Ligoniai negreitai supranta ir susieja, kad juos vargina psichikos pokyčių išreikštas skausmas. Pabrėžtina, kad psichologiniai veiksniai yra reikšmingi skausmo atsiradimo, sunkumo, paūmėjimo ar išlikimo atžvilgiu.

·         Skausmas sukelia ryškų distresą ir adaptacijos sutrikimus. Nuolatinio somatoforminio skausmo sutrikimo metu pakinta paciento veikla, jis nebegali dirbti ar lankyti mokyklos, atsiranda problemų šeimoje ar su draugais, sergantieji dažnai lankosi pas gydytojus. Skausmas tampa svarbia individo gyvenimo dalimi. Ilgainiui skausmas apriboja pacientų aktyvumą, stumia į socialinę izoliaciją, o tai dar labiau pagilina psichologines problemas.

·         Šiuo sutrikimu sergantys asmenys vartoja daug vaistų skausmui malšinti, taip pat raminamųjų, kuriais ilgainiui pradeda piktnaudžiauti.

·         Somatoforminio skausmo varginami pacientai būna įsitikinę, kad „ kažkur yra gydytojas, kuris gydo skausmą“. Jie išleidžia daug pinigų ir sugaišta daug laiko, ieškodami to nepasiekto tikslo. Galiausiai  pacientai išvargsta nuo daugybės tyrimų, nuo nežinojimo kokia liga serga ir kaip ją gydyti.

·         Nuolatinis somatoforminis skausmo sutrikimas dažniai sutampa su depresija, nerimo sutrikimu, miego sutrikimu. Šie ligoniai dažnai piktnaudžiauja alkoholiu, narkotikais.

·         Skausmas nebūna dirbtinai sugalvotas ar simuliuojamas, pacientas jį tikrai jaučia. Gydytojams yra sunku įvertinti paciento juntamo skausmo stiprumą, nes nėra tikslių būdų skausmui išmatuoti. Apie skausmo stiprumą bei paciento kančią galima spręsti tik subjektyviai. Labai svarbu išsiaiškinti, kiek somatoforminis skausmas trikdo paciento veiklą, kiek jis susijęs su emociniais veiksniais ir gretutinėmis ligomis.

·         Ūmios eigos nuolatinis somatoforminis skausmo sutrikimas trunka trumpai ir baigiasi greitai. Dažniausiai pasireiškia po netikėtos psichologinės traumos. Lėtinės eigos metu simptomai gali trukti net keletą metų.

Diagnostika remiasi klinikiniu būklės vertinimu, atsižvelgiant į konkrečios asmenybės psichikos bruožus, bei ligos eigą.

Nuolatinio somatoforminio skausmo sutrikimo diagnostiniai kriterijai:

·         Skausmas turi būti vienoje ar keliose kūno vietose, pakankamai ryškus, kad atkreiptų dėmesį.

·         Skausmas kelia pacientui įtampą ir sutrikdo kasdieninę veiklą.

·         Psichologiniai veiksniai yra svarbūs sutrikimo pradžiai, paūmėjimui, skausmo ryškumui, ar skausmo išlikimui.

·         Skausmas nėra sugalvotas ar simuliuojamas.

·         Skausmas nėra sukeltas kitos psichinės ligos.

Daugeliu atveju nuolatinio somatoforminio skausmo sutrikimo metu efektyvus kompleksinis gydymas:

1.       Psichoterapija. Seanso metu pacientai mokomi realiai įvertinti savo pojūčius, pakeisti klaidingus įsitikinimus apie skausmą ar sunkią ligą. Skatinama “išsikalbėti” apie varginančias baimes, nerimą, pyktį, grupėse, kuriose dalyvauja tik šiuo sutrikimu sergantys asmenys. Mokomasi, kaip galima susilpninti įvairių stresų poveikį.

2.       Medikamentinis gydymas.  Gydymas skausmą malšinančiais vaistais neefektyvus ir jo reikia vengti. Kadangi didelę dalį pacientų vargina nerimas, įtampa, miego sutrikimai, prislėgta nuotaika, todėl paprastai reikalingas gydymas antidepresantais bei raminamaisiais vaistais. Raminamieji vaistai parenkami individualiai, kuo mažesnės dozės ir kuo trumpesnį laiką, siekiant išvengti priklausomumo. Paskiriant antidepresantą svarbu suprasti, kad vaistą reikia vartoti ilgai ir nuosekliai, be gydytojo patarimo nenutraukti vaisto naudojimo, nes tai gali labai pabloginti būklę.

3.       Fizioterapinės procedūros, relaksacija, hipnozė.

Somatoforminius simptomus pats pacientas gali interpretuoti kaip sunkią ir gyvybei gresiančią būklę, todėl reikia:

• gydytojas turi vengti invazinių tyrimų.

• Psichiatrui konsultuoti reikalinga tuomet, kai įsitikinama, jog nėra ūminės somatinės patologijos.

• Tikslingi  raminamieji vaistai.

• Sergantiesiems somatoforminiais sutrikimais negalima skirti ilgalaikio raminamųjų vartojimo.

• Jeigu įmanoma, neskirti trumpalaikio ar ilgalaikio narkotinių analgetikų vartojimo.

Ligonių priežiūrai ir profilaktiniam patikrinimui rekomenduojama:

• Skirti dažnas ir trumpas, tačiau reguliarias konsultacijas. Apsilankymas tik pablogėjus būklei ar atsiradus naujų simptomų gali būti netiesioginis ligos skatinimas, nes dėl simptomų susilauks daugiau medicinos personalo dėmesio.

• Reguliarios neinvazinės sveikatos patikros mažina medicinos pagalbos paieškas ir didina pasitenkinimą savo šeimos gydytoju.

• Reikia iš anksto informuoti pacientą, po kiek laiko tikslinga kartoti jo norimus tyrimus.

• Esant somatinių simptomų, tikslingos tiek šeimos gydytojo, tiek psichiatro konsultacijos (jiems tarpusavyje bendradarbiaujant).

• Paaiškinti pacientui, kad jam būdingi simptomai gali pagerėti ar praeiti savaime.

• Aiškinti pacientui, kad jo simptomai gali pablogėti nuo nerimo ir emocinių problemų.

• Skatinti pacientą gydytis pas psichoterapeutą.

Ligos aprašymą parengė gydytoja Raimonda Užkuraitytė