Endeminė daugelyje tropinės Afrikos šalių paplitusi parazitinė liga, kurią sukelia Trypanosoma parazitai, perneša Glossina rūšies musės.
Etiologija
Sukėlėjai priklauso Flagilatta klasei, Trypanosomatidae šeimai, Trypanosoma rūšiai. Yra du sukėlėjai: Trypanosoma brucei gambiense, paplitęs Centrinėje ir Vakarų Afrikoje ir Trypanosoma brucei rhodesiensis nustatomas Rytų Afrikoje. Morfologiškai jie nesiskiria, jų dydis yra 12–42 m, plotis 1,5–3,5 m, protoplazmoje turi branduolį ir priekinį žiuželį. Jų apvalkale esantis glikoproteinas greit kinta, todėl imuninis atsakas yra labai sudėtingas.
Geografinis paplitimas ir užsikrėtimo būdas
Šios ligos parazito sukėlėjų paplitimas parodytas 19 pav., T. b. gambiense yra tik žmogaus parazitas (apie kiaulių parazitą diskutuojama). T. b. rhodesiensis rezervuaras yra žmogus ir laukinės antilopės. Sukėlėjus perneša Glossina rūšies musės (musė cė-cė), kurios yra daug porūšių. Glossina palpalis perneša T. b. gambiense, gyvena dažniausiai miškuose ir prie vandens, o Glossina morsitans, pernešanti T. b. rhodesiensis gyvena stepėse.
Tripanosomos apvalkale esantys glikoproteinai greitai kinta, todėl sukelia kintamą šio parazito antigeno spektrą. Kiekviena žmogaus parazitemija turi atskirą antigeninį variantą ir, žinoma, pagamina savitus tik tam antigenui antikūnus, kurie neveikia kito antigeno. Tai labai sunkina vakcinos nuo šios ligos gaminimą. Be to, sukeliamas lėtinis imuninis atsakas ir liga būna lėtinė, galbūt dėl autoantikūnų atsiradimo.
Klinikiniai požymiai
Vakarų Afrikos T. b. gambiense sukelta tripanosomozė
Inkubacinis laikotarpis gali trukti kelias dienas–kelerius metus. Musės įkandimo vietoje atsiranda sukietėjimas, sukeliantis regioninių limfmazgių padidėjimą. Sukėlėjas plinta limfogeniniu būdu, ligonis ima nereguliariai karščiuoti, skundžiasi bendru silpnumu ir galvos skausmais, kūno odos niežuliu. Kūno odoje atsiranda raudonis (eritematozinis), įvairių formų bėrimas, dažniausiai liemens, kojų ir rankų tolimosiose dalyse (tripamidai). Padidėja ligonio kepenys ir gana anksti viršraktikauliniai ir kaklo limfmazgiai. Kartais ligonį vargina širdies permušimai. Tai vadinamoji pirmoji limfinė stadija.
Kita yra meningoencefalitinė stadija, kurios atsiradimo laikas yra neapibrėžtas. Jai būdinga parestezijos, kaulų ir raumenų skausmai, kūno drebėjimas, pusiausvyros sutrikimai, pakinta kauliniai refleksai.
Būna psichikos sutrikimai, haliucinacijos, diencefalito ir medžiagų apykaitos (metabolizmo) sutrikimai: bulimija, troškulys, amenorėja. Ryškėja miego sutrikimai – nemigą keičia mieguistumas, atsiranda inversinis miego ritmas, vėliau ligonį ištinka koma, sukelianti mirtį.
Rytų Afrikos T. b. rhodesiensis sukelta tripanosomozė
Tai greitesnė ir sunkesnė ligos eiga. Karščiavimas, odoje susidarę bėrimai, kepenų ir širdies ankstyvi pažeidimai, neurologiniai sutrikimai atsiranda greitai. Negydomas ligonis per 3–6 mėnesius miršta.
Diagnostika
Svarbu nustatyti ligos sukėlėją, ligos stadiją ir kuo greičiau paskirti gydymą. Kraujo tyrimu nustatoma mažakraujystė ir leukocitozė, vyrauja monocitai ir dideli plazmocitai (Mott ląstelės), turintys vakuolių. Diagnozuojama hiperproteinemija, hipoalbuminemija ir IgM hipergamaglobulinemija (ryškiai padidėja 4–20 kartų). Tai endeminėje ligos zonoje padeda nustatyti ligą. Kartu padidėja ENG, C reaktyvusis baltymas (CRB).
Sukėlėjų ieškoma kraujyje, limfmazgių punktate, smegenų skystyje. Daromas tepinėlis, kuris tam tikrais būdais papildomas (centrifuguojant, filtruojant) ir dažomas Gimzos būdu. Netiesioginiai diagnostikos metodai yra tripanozomų agliutinacijos reakcija, hemagliutinacijos, imunofermentiniai metodai ir netiesioginė imunofluorescencija. Ligos stadija nustatoma atlikus juosmens punkciją. Smegenų skystyje radus tripanosomų, galima teigti, kad yra antroji ligos stadija. Be to, likvore nustatoma savitųjų antikūnų, didesnė negu 4×109/mm3 leukocitozė bei padidėjęs baltymo kiekis.
Gydymas
Sunkus, ilgas ir specializuotas gydymas. Būtina profesionali slaugos komanda. Pirmąją ligos stadiją skiriama pentakarinato (T. b. gambiense atveju) arba moranilio (T. b. rhodesiensis atveju). Antrąją ligos stadiją pacientai gydomi arseno preparatu arsobalu, kuris labai nuodingas (pats vaistas sukelia apie 5 % mirtinų meningoencefalitų). Mažiau nuodingas yra ornidilis.
Profilaktika
Svarbiausia kovoti su ligos pernešėjais, nors labai sunku paveikti gamtinius rezervuarus (antilopes). Bandoma sukurti skiepus.
Svarbu žinoti:
- Pirminiai tripanosomozės požymiai – žmogaus, kuris lankėsi endeminėje šios ligos zonoje: karščiavimas, nepašalinamas antibiotikais ir antimaliariniais vaistais, odos pažeidimai, padidėję kaklo limfmazgiai.
- Neurologiniai simptomai, atsiradę sergant tripanosomoze, rodo, kad liga perėjo į antrąją stadiją.
- Būtina greitai diagnozuoti šią ligą. Vaistai, kuriais gydomi tripanosomoze sergantys pacientai, yra labai nuodingi ir patys gali sukelti paciento mirtį.
Alvydas Laiškonis „Tropinės ir keliautojų ligos“, Kaunas, 2009