Nepageidaujamos reakcijos į maistą yra labai dažnos, tačiau vykstantis imuninis atsakas, vadinamoji alergija maistui, sudaro tik labai nedidelę šių reakcijų dalį. Alergijos maistui paplitimas priklauso nuo amžiaus (dažnai pasitaiko vaikams ir retai – suaugusiesiems) bei mitybos įpročių. Taigi, įvairių autorių duomenimis, alergiją maistui turi 8–10 proc. vaikų ir 2–4 proc. suaugusių žmonių. Tačiau tarp atopiniu dermatitu sergančių vaikų alergija maistui pasitaiko ženkliai dažniau – net 30–40 proc. vaikų ir 20 proc. suaugusiųjų.
Nepageidaujamos reakcijos į maistą
Nepageidaujamos reakcijos į maistą yra nefiziologinis žmogaus organizmo atsakas į maistą. Šios reakcijos klasifikuojamos pagal jų patogenezinį mechanizmą (1 pav.):
. Toksinės reakcijos (gali pasireikšti dėl maiste atsiradusių įvairių kenksmingų medžiagų, pavyzdžiui, grybų nuodų, aflatoksino iš supelijusių riešutų ir kt.).
. Netoksinės reakcijos:
-Imuninė (alergija maistui) – tai pasikartojanti nepageidaujama organizmo imuninė reakcija į tam tikrą maistą arba kurią nors jo sudedamąją dalį. Atsižvelgiant į klinikinių simptomų atsiradimo greitį, skirtingus patogenezinius mechanizmus, alergija maistui gali būti:
1) Sąlygota IgE. Jos metu susidaro specifiniai IgE vienam ar keliems alergenams. Klinikiniai simptomai dažniausiai atsiranda per 0,5–2 val. po kontakto su maisto alergenu.
2) Ne IgE sąlygota – vyksta nedalyvaujant IgE. Jos metu veikia kitų klasių specifiniai imunoglobulinai, imuniniai kompleksai ar ląstelinis imunitetas. Klinikiniai simptomai atsiranda per 24–72 val. po kontakto su maisto alergenu.
Neimuninė (maisto netoleravimas):
1) fermentinės (dėl fermentų stokos, pvz.: laktazės nepakankamumo);
2) farmakologinės (maiste esančios medžiagos tiesiogiai veikia putliąsias ląsteles, kurios atpalaiduoja histaminą ir kitus biogeninius aminus (pvz., pomidorai, žemuogės, šokoladas ir kt.), arba kai kuriuose maisto produktuose jau esantis didelis histamino ar kitų aktyvių biogeninių aminų kiekis, patekęs į organizmą, sukelia panašius į alergiją simptomus (pvz., fermentiniai sūriai, vynas, rauginti kopūstai ir kt.) (1 lentelė);
3) kitos etiologijos.
Maisto netoleravimas
Maisto netoleravimas sukelia šiuos simptomus:
. Odos simptomus (įvairius bėrimus).
. Virškinimo trakto simptomus (vėmimą, viduriavimą, pilvo pūtimą).
. Kvėpavimo sistemos simptomus (kosulį, dusulį).
. Taip pat:
-galvos skausmą (pvz., suvalgius šokolado);
-sąnarių skausmą;
-krūtinės skausmą (kinų restorano sindromas, Na gliutomatas);
-nuovargį;
-bendrą negalavimą.
Patofiziologija
Virškinimo traktas imunologiškai turi atsakyti į maistą dvejopai ir net priešingai: jam tenka reaguoti į potencialius patogenus ir kitus svetimus žalojančius antigenus, tačiau kartu nereaguoti į didelius kasdienio maisto antigenų kiekius. Maisto baltymai yra skaidomi virškinimo fermentų iki mažų dalelių – peptidų bei aminorūgščių, todėl jie nealergizuoja. Tačiau nedideli neskaidytų baltymų kiekiai gali absorbuotis pro virškinimo trakto gleivinę ir sukelti imuninį atsaką. Virškinimo traktas turi ir kitų mechanizmų, kurie veikia imuninį atsaką: tai įvairūs fermentai ir gleivės, blokuojančios antigeno poveikį. Kuo kūdikis jaunesnis, tuo pralaidesnė virškinimo trakto gleivinė, tuo labiau yra nesubrendę minėti mechanizmai ir daugiau nepakitusių (intaktinių) antigenų patenka į limfinį audinį, sukeldami IgE gamybą, o tai reiškia alergiją maistui. Sekrecinis IgA (sIgA), esantis virškinimo sistemos gleivinės paviršiuje, slopina imuninį atsaką, tačiau sIgA kūdikystės periodu pasitaiko labai mažai. Todėl alergija maistui dažniausiai pasitaiko kūdikiams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams. Maisto alergenai lengvai absorbuojami iš plonųjų ir storųjų žarnų, patenka į kraujotaką ir išnešiojami po visą organizmą.
Maisto alergenai
Bet koks maisto produktas gali sukelti alergines reakcijas, tačiau kai kurie produktai alergizuoja dažniau, nors dar nėra išaiškintos tai sąlygojančios šių maisto produktų fizikocheminės savybės. Kūdikiai dažniausiai būna alergiški karvės pienui ir kiaušiniams, tačiau iki 4 gyvenimo metų šiems maisto produktams išsivysto tolerancija. Kai kurie vaikai tampa alergiški kviečiams, sojoms, žuviai, jūros gėrybėms, riešutams. Alergija žuviai ir riešutams išlieka visą gyvenimą. Rečiau alergija būna kruopoms, vaisiams bei daržovėms. Labai retai alergija maistui gali prasidėti suaugusiesiems. Termiškai apdoroti maisto produktai alergizuoja mažiau, nes karštis suardo kai kuriuos baltymus. Kartais būna kryžminės reakcijos tarp maisto antigenų ir žiedadulkių bei latekso antigenų. Beveik 90 proc. visų alerginių reakcijų sukelia pienas, kiaušiniai, kviečiai, sojos ir žemės riešutai.
Dažniausi maisto alergenai
Vaikams – pienas, kiaušiniai, sojos, žemės riešutai, riešutai, žuvis. Suaugusiesiems – žemės riešutai, riešutai, žuvis.
. Karvės pienas. Karvės pieno baltymai yra pirmieji svetimi baltymai, patenkantys į naujagimio ar kūdikio organizmą ir dažniausiai sukeliantys alergines reakcijas. Karvės piene yra apie 20 baltymų, galinčių sukelti imuninį atsaką. Didžiausios baltymų frakcijos yra kazeinas (75 proc.) ir išrūgos. Pieno baltymų yra visuose pieno produktuose, taip pat bet kuriuose rauginto pieno produktuose, sūriuose, svieste, margarine, leduose. Be to, pieno yra įvairių dešrų sudėtyje, pavyzdžiui, virtose dešrose ir paruoštuose žuvies ir mėsos patiekaluose. Dažnai pieno būna duonos, kepinių iš miltų ir konditerinių gaminių sudėtyje. Alergiją sukeliančių baltymų kiekis mažėja denatūracijos ar hidrolizės būdu, todėl virintas pienas, kefyras, rūgpienis, jogurtas organizmo geriau toleruojami nei šviežias (neperdirbtas) pienas. Dažnos būna kryžminės reakcijos tarp karvės, ožkos ir avies pieno baltymų. Žinoma, kad apie 50 proc. vaikų, alergiškų karvės pienui, alergiški ir ožkos pienui. Taikant dietą be pieno, turi būti papildomai skiriama kalcio.
. Kiaušiniai. Kiaušinyje daugiausia alergenų randama kiaušinio baltyme, tačiau net ir prieš trynio baltymus galima rasti specifinių IgE. Vaikui augant, alergija kiaušiniams mažėja, bet kliniškai kiaušinio toleravimas pasireiškia vėliau, dažniausiai vyresniame mokykliniame amžiuje. Kiaušinio baltymų daugiau ar mažiau yra daugelio maisto produktų sudėtyje, pavyzdžiui, miltiniuose kepiniuose (pvz.: saldžiuose pyraguose, kvietinėje duonoje, džiūvėsiuose), daugelyje mėsos patiekalų (pvz.: mėsos kukuliuose, kepenų paštete). Ypač jautrus kiaušinio baltymui žmogus dėl alerginių kryžminių reakcijų gali būti alergiškas vištienai. Pasitaiko kryžminių reakcijų su kitų paukščių kiaušinių baltymais. Labai retai vaikai, alergiški kiaušinio baltymams, gali būti alergiški ir kiaulytės, tymų, raudonukės skiepams, kurie gaminami naudojant vištų embrionų fibroblastus.
. Grūdai. Grūdai alergizuoja dažnai, ypač vaikus. Dažniausiai alergizuoja kviečiai, turintys 40 baltyminių antigenų, iš kurių pusė turi kryžminių reakcijų su grikių ir rugių antigenais. Alergija ryžiams ir kukurūzams būna labai retai. Tačiau pasitaiko alerginių reakcijų į miežius, avižas. Baltymų globulino ir gliuteno frakcijos sukelia IgE sąlygotas reakcijas, o gliadinas – celiakijos išsivystymą. Žmonės, dirbantys kepyklose, gali susirgti alerginiu rinitu ar astma, nes į jų kvėpavimo takus papuola daug miltų dulkių. Tačiau dažniausiai jie gali valgyti grūdų patiekalus. Galimos kryžminės reakcijos tarp grūdinių kultūrų ir žolių žiedadulkių.
. Žuvis. Alergija žuvies produktams – dažnas
reiškinys, ypač tose šalyse, kurios maistui jos vartoja gausiai. Alergija žuvims ir kitiems jūros produktams gali sukelti pavojingus gyvybei simptomus. Alergija žuvims dažnai išlieka visą gyvenimą. Stipriausias alergenas – iš menkės išskiriamas baltymas Gad C I, labai atsparus terminiam apdorojimui, tuo tarpu tuno ir lašišos baltymų alergizuojantis poveikis sumažėja jas apdorojus karščiu ir slėgiu (kepant, verdant, troškinant, ruošiant konservus). Esant alergijai žuvies baltymams, negalima vartoti kepenų pašteto bei margarino, kurio sudėtyje yra žuvų taukų. Termiškai apdorojant žuvis, antigenai lengvai tampa aerozoliais ir gali sukelti dusulį.
. Jūros gėrybės: vėžiagyviai (omarai, krabai, vėžiai, krevetės ir kt.) ir moliuskai (austrės, šukutės, geldelės, sraigės, aštuonkojai ir kt.). Labai dažnai sunkias, gyvybei pavojingas, alergines reakcijas sukelia jūros gėrybės. Dažnos gali būti kryžminės reakcijos tarp moliuskų ir vėžiagyvių.
. Ankštiniai. Tai vieni dažniausiai alergizuojančių maisto produktų. Ankštinių šeimai priklauso pupos, žirniai, sojos, žemės riešutai, saldymedis. Nors ankštiniai turi keletą antigenų, kryžminių alerginių reakcijų tarp jų dažniausiai nebūna. Alergija sojoms sparčiai auga visame pasaulyje. Dažniausiai sojoms alergiški yra kūdikiai ir darželinio amžiaus vaikai. Sojų baltymas turi daug frakcijų, iš kurių keturios alergizuoja dažniausiai. Sojos plačiai naudojamos pramonėje, gaminant įvairius patiekalus, kur reikia pigių ir kokybiškų baltymų.
. Žemės riešutai. Kitas ankštinių šeimos narys yra žemės riešutai. Alergija žemės riešutams išlieka visą gyvenimą. Žemės riešutų baltymų yra išskiriama 16 frakcijų. Šie baltymai labai atsparūs terminiam apdorojimui ir virškinami mažai suskaidomi. Nereikia užmiršti, kad šių riešutų dedama į įvairius padažus, saldainius, sausainius. Tačiau beveik nėra kryžminių alerginių reakcijų tarp žemės ir kitų riešutų. Rafinuotą žemės riešutų aliejų alergiški šiems riešutams žmonės vartoti gali.
Riešutai. Dažniau alergizuoja suaugusiuosius, rečiau vaikus. Visi ant medžių ir krūmų augantys riešutai (lazdyno, graikiniai, indiški, migdolai, pistacijos ir kt.) sukelia sunkias alergines reakcijas ir net anafilaksiją. Alergija riešutams išlieka visą gyvenimą. Kryžminės reakcijos pasitaiko tarp visų riešutų.
. Vaisiai ir daržovės. Sukelia alergines reakcijas, kurios dažniausiai pasireiškia burnoje ar gerklėje. Daugelis vaisiuose ir daržovėse esančių alergenų yra neatsparūs terminiam apdorojimui, t. y. Netenka savo antigeniškumo juos verdant, kepant, užšaldant ar konservuojant. Dažnai vaikai, alergiški žiedadulkėms, dėl kryžminių alerginių reakcijų yra alergiški ir obuoliams, įvairiems vaisiams su kauliukais, šviežioms morkoms ir bulvėms. Manoma, kad apie 60 proc. žmonių, alergiškų beržų žiedadulkėms, yra alergiški ir obuoliams.
. Mėsa. Mėsoje yra daug baltymų, tačiau ji retai alergizuoja, ypač termiškai apdorojus. Įvairių gyvūnų mėsos antigeninė sudėtis yra skirtinga, todėl alergiški jautienai žmonės gali valgyti kiaulieną, avieną ar vištieną. Vis dėlto dažniau alergizuoja vištiena ir veršiena.
. Kryžminės alerginės reakcijos. Dažnai alergija maistui, prasidėjusi paauglystėje ar suaugus, yra sąlygota įkvepiamųjų alergenų, kurie sukelia kryžmines alergines reakcijas maisto alergenams. Yra aprašyta keletas sindromų, susijusių su žiedadulkėmis: žiedadulkių– maisto alergijos sindromas, latekso– vaisių–daržovių–riešutų sindromas, paukščio– kiaušinio sindromas (dažnai būna astma sergantiesiems, įsijautrinusiems paukščio antigenams), dulkių erkučių–jūros gėrybių (esant respiracinei alergijai dulkių erkutėms).
Klinikiniai simptomai
Alerginės reakcijos į maistą gali pažeisti daugelį organų ir sistemų. Virškinimo traktas, burnos gleivinė ir oda pažeidžiami dažniausiai. Kvėpavimo takai paveikiami ženkliai rečiau, o širdies ir kraujagyslių sistema tik kartkartėmis įtraukiama į sistemines anafilaksines reakcijas.
. Oda ir gleivinės:
– atopinis dermatitas;
– urtikarija ir angioedema;
– burnos ertmės alergijos sindromas.
. Virškinimo trakto sutrikimai:
– virškinimo trakto anafilaksinė reakcija;
– maisto sukeltas enterokolitas;
– maisto sukeltas kolitas;
– alerginis eozinofilinis gastroenteritas;
– celiakija;
– naujagimių kolika (diegliai).
. Kvėpavimo takai:
– nosies gleivinės paburkimas, čiaudulys, rinorėja;
– kosulys, švokštimas, sumažėję plaučių funkcijos rodikliai;
– „degustatorių sloga“;
– Heinerio sindromas.
. Sisteminė anafilaksija.
. Fizinio krūvio sukelta anafilaksija.
Diagnostika:
. anamnezė, mamos dienoraštis;
. odos testai-odos dūrio mėginiai (ODM), dūrio-dūrio mėginiai;
. lopo mėginys su maisto alergenais;
. bendras IgE;
. specifiniai IgE maisto alergenai;
. eliminacinė dieta – neduodamas galimai alergizuojantis produktas;
. POM (perioralinis maisto mėginys) – sumaitinamas galimai alergizuojantis produktas;
. dvigubai aklas placebo kontroliuojamas maisto provokacinis mėginys – tai „auksinis standartas“ – nei gydytojas, nei pacientas nežino, ką valgo.
Gydymas:
. vengti alergizuojančio maisto baltymo;
. „išmokti skaityti etiketes ir valgiaraštį“;
. nešiotis švirkštą su adrenalinu (epinefrinu), pavyzdžiui: Epi-Pen, Anaguard, Anakit ir kt.;
. adrenalino (epinefrino) injekcijos į raumenis bei hormonai (ypač sergantiesiems astma) į veną, hospitalizavus ligonį;
. antihistamininiai preparatai – ypač tinka esant odos, gleivinių pažeidimui ir niežuliui.
Profilaktika
Jei kūdikis priklauso didelės rizikos grupei, reikia laikytis šių rekomendacijų:
. Nėštumo metu maistas nėra griežtai ribojamas, tačiau turi būti įvairus, negalima piktnaudžiauti dažniausiai alergizuojančiais maisto produktais.
. Reikia maitinti tik motinos pienu 4–6 mėn. arba hipoalerginiais mišiniais, jei mama neturi pieno. Maitinančios mamos turi nevalgyti jokių riešutų, jei reikia, ir kiaušinių, negerti karvės pieno. Kartais prireikia ir labai griežtos dietos mamai.
. Neduoti papildomų maisto produktų iki 4–6 gyvenimo mėn.
. Neduoti karvės pieno iki 1 metų, kiaušinių – iki 2 metų, riešutų ir žuvies – iki 3 metų amžiaus.
Doc. dr. Jolanta Kudzytė LSMU MA Vaikų ligų klinika
Šaltinis: „Lieuvos gydytojo žurnalas” Nr.1, 2016m.